K. Jakštas – nuo W. Shakespeare‘o iki E. Vėlyvio (interviu)

Daugelis nustemba sužinoję, kad aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas – kaunietis, o ne vilnietis. Gimęs ir augęs Kaune, kurį laiką gyvenęs ir Vilniuje, K.Jakštas nuo 2010 m. yra Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vyriausiasis režisierius.

Pokalbyje „Kauno dienos“ studijoje K.Jakštas atskleidė ir daugiau mažiau žinomų faktų. Pasirodo, nedaug trūko, kad gerą balsą ir muzikinę klausą turintis vyras būtų tapęs profesionaliu trimitininku ar dainininku – dainavo šviesaus atminimo Petro Bingelio įkurtame Kauno valstybiniame chore. Tačiau paviliojo aktoriaus profesija ir turėjo galimybę dirbti su tokiomis kino žvaigždėmis kaip Johnas Malkovichius, Dmitrijus Nagijevas.

Įspūdingas ir režisieriaus darbų kraitis – nuo režisuotų M.A.M.A. apdovanojimų iki miuziklo „Velnio nuotaka“ ar koliažinės operos „Mažvydas“. Įspūdingu darbų sąrašu galintis pasigirti menininkas nesibodi filmuotis ir „Dviračio žiniose“.

– Turbūt dažnai išgirstate nusistebėjimą, kad esate kaunietis, o ne vilnietis?

– Esu tikras kaunietis. Gyvenau Raudonosios Armijos pr. 63, dabar ten Savanorių prospektas.

– Daug ką nustebins jūsų talentai: operos dainininkas, trimitininkas, aktorius, režisierius.

– Mano tėtis sakydavo: devyni amatai, dešimtas badas. Profesijos visos giminingos. Gal atsitiktinumų grandinė taip susiklostė, specialiai nieko nedariau. Tėtis labai bijojo, kad jei kiltų karas, mūsų nepaimtų į kariuomenę. Jis sugalvojo, kad, jei su broliu tampsime muzikantais, kažkur orkestre užnugaryje grosime, padėsime sužeistiesiems ir pan. Jis mus nuvedė į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Po aštuonerių metų įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją, sėkmingai grojau trimitu. Skyriaus vedėjas Juozas Gediminas Šmitas, išgirdęs mano balsą, sugalvojo, kad galiu studijuoti dvi specialybes. Taip iškart įstojau į dainavimo specialybės antrą kursą.

– Buvote pakviestas į P.Bingelio vadovaujamą chorą, vadinasi, turite gerą balsą.

– Sovietiniais laikais baigus technikumą tekdavo važiuoti dirbti į rajoną arba gaudavai leidimą stoti į tuometę Konservatoriją Vilniuje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Aš gavau leidimą stoti į abi specialybes ir paskyrimą dirbti. Pagal trimitininko specialybę gavau paskyrimą į tuometį "Lietuvos" ansamblį, o pagal vokalo – į maestro P.Bingelio vadovaujamą chorą. Tačiau išėjau į kariuomenę, o grįžęs nutariau, kad nieko nenoriu. Kariuomenėje nusprendžiau, kad mane vilioja aktorinis. Grįžusį mane susirado P.Bingelis ir, prieš išvažiuojant studijuoti, liepė dirbti. Lenkiu galva prieš jį. Net man įstojus, jis neatleido manęs iš darbo, leido susitaupyti pinigų studentavimui. Per tą trumpą laiką, apie septynis mėnesius, buvo labai daug gastrolių.

– Taip gerai sekėsi, bet vis vien aktorinis viliojo labiau?

– J.Gruodžio muzikos mokykloje mes buvome jauni ir gana sunkiai suvaldomi. Tuo laiku atėjo jauna lietuvių kalbos mokytoja Laima Povilionytė. Ji pradėjo kurti dramos būrelį. Penkiolikos metų pirmą kartą nuėjau į teatrą – Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Iki dabar atsimenu jo kvapą. Susibūrė būrelio draugų ratas. Kariuomenėje galvojau, kaip surasti, kas būtų labai artima ir naudinga, ką esu išmokęs iki to. 1986 m. nuvažiavau stoti į aktorinį. Išsigandau, kur papuoliau. Man – tik skaityti ir skaityti. Buvo kreipiamas dėmesys į apsiskaitymo lygį, intelektą. Galvojau, kad įstosiu į kurią kitą specialybę ir žiūrėsiu, ką jie veikia, ką skaito, o tada bandysiu pats. Tuo metu a.a. Jūratė Paulėkaitė buvo įstojusi į Dailės akademiją ir patarė stoti kitais metais, nes Dalia Tamulevičiūtė, labai gera profesorė, rinks kursą. Nutariau stoti į dainavimą, bet tie metai buvo pirmieji, kai vadovavo Vaclovas Daunoras ir nustatė griežtas taisykles – vietoj 30 studentų priėmė šešis. Konkursas – žvėriškas, baimės labai daug. Bet papuoliau į šešetuką.

– Ar vėliau tai pravertė studijuojant aktorystę?

– Taip.

– Norėdamas ką nors scenoje pasakyti turi būti apsiskaitęs.

– Pirmiausia, ir turi turėti tam teisę – žinoti šiek tiek daugiau tema, kuria kalbi, nei visi kiti. Labai gaila, kad šiais laikais tiek mažai skaitoma. Mano vaikai daugiau žaidžia kompiuteriu, nei skaito. Kai su daugeliu sričių esi šiek tiek susipažinęs, visai kitaip analizuoji situaciją, pasaulio įvykius. Turi jau tam tikrą savo tiesą, o kai jos nėra – ant scenos pūstai orą. Pasaulis – balta mišrainė, visko daug. Tvirta pozicija yra labai svarbi ir lenkiu galvą prieš tuos, kurie ją turi. Tegul niekas nesmerkia, bet drąsiai sakau, kad gerbiau komunistą Mykolą Burokevičių, kuris išliko tikru komunistu, nesulaužė savo vertybių ir už tai atkentėjo, sėdėjo kalėjime, nebėgo.

– Žmogus liko ištikimas savo idealams ir vertybėms. Turbūt dažnai sako, kad jūs tas, kur „Dviračio žiniose“ vaidinate, ir į šalį nustumiami svarbūs vaidmenys teatre. Ar tai neskaudina?

Žinau bent septynis jaunosios kartos režisierius, kuriems būdinga kino filosofija, nekrošiškas mąstymas. Lenkiu galvą prieš kiną ir labai pavydžiu.

– Ne. Įsiskaudinusių tiek daug. Yra požiūris į vaidmenį. „Dviračio žinioms“ tekstai rašomi vakare, kai suplaukia visa dienos informacija. Vėlai vakare sužinai, kad ryte reikės filmuotis, o tekstą pirmą kartą skaitai grimo kambaryje. Aišku, personažas jau daugelį metu sukasi, bet ekstremaliausia – įsijausti į situaciją, kaip patraukliai, skoningai, be asmeninio pasmerkimo vaidinti. „Dviračio žinios“ yra laida, kuri išverčia politikų kalbas į žmonių kalbą. Ji gyvuoja apie 27-erius metus. Tai draugų ratas, komanda, su kuriais pradėjai, ir negali sakyti, kad nuo šiandien jau nesifilmuosiu, nes esu didis režisierius.

– Turbūt Haroldas Mackevičius yra laidos jungiamoji grandis?

– Taip, anksčiau buvo garsioji trijulė: Gintaras Ruplėnas, Vytautas Šerėnas ir H.Mackevičius, deja, likimas taip pasisuko, kad Haroldas liko vienas. Be abejo, padeda ir keli rašantys žmonės. Didžiulis nuostabaus režisieriaus Augustino Griciaus darbas. Nemėgstu žiūrėti senų laidų, bet kartais netyčia pažiūriu. Kažkada žiūrėjau seniai kurtą laidą „Nekenčiu reklamos“. Tai A.Griciaus nuopelnas. Humoras neprarado aktualijų. Augustinas turi labai savitą humoro jausmą – ploną ploną lietuvišką siūlą. Kartais tą humorą supranti tik po kurio laiko.

– Kaip nesudegate? Su menu dažnai susiję perdegimai, depresijos.

– Visa tai yra ir su tuo kovoji. Nuo kažkada pradedi suvokti, kad amžinai jaunas nebūsi. Ateina išmintis, kai pradedi planuoti ir dėlioti darbus.

– Ar nejaučiate, kad dabar, kai yra išminties, lengviau dirbti?

– Būdamas aktoriumi esi atsakingas pats už save, o režisūra yra velniškai baisus dalykas, kuris niekada nesuteikia jokio komforto, tik baimę – kad kažko nepadarei, nesuplanavai, kad laiko neužteks, kad neateina minčių. Atrodo, kad elgiesi ramiai, bet pabundi, ir galvoje – vienintelis klausimas: kaip šiandien, kaip scena? Amžinas smegenų darbas velniškai išvargina ir atima komfortą. Net bijau atostogų, atsitraukti porą dienų.

– Pakomentuokite: kodėl lietuviški serialai tokie blogi?

– Todėl, kad pigiai daromi.

– Vaidinote su garsiais pasaulyje aktoriais. Ką pasirinktumėte: J.Malkovichių ar D.Nagijevą?

– J.Malkovichių. Tikrai labai rimtas aktorius, gal abipusė simpatija atsirado aikštelėje. Būna, kad susitikimas kine trunka kelias sekundes, bet filmuojama velniškai ilgai. Prisimenu akimirką, kai filmavome pirmą dublį – kojos, rankos tirta. Žiūrėdamas į jį, pamačiau lygiai tą patį – tos pačios klaidos, irgi kažko neprisimena, vienas į kitą žiūrime, kuris kuriam padės, – jis toks pats žmogus. Labai uždaras, mažai bendraujantis. Po filmavimo radome bendrą kalbą, bendrų pažįstamų – jis labai artimai bendrauja su Ingeborga Dapkūnaite. Vaidino bendruose spektakliuose, dabar abu vaidina Latvijoje. Išduosiu paslaptį: paklausiau jo – kinas ar teartas, sako – teatras: suvaidinu per metus po 50 spektaklių visame pasaulyje, o kinas – duonai užsidirbti. Pasakojo, kad atverčia scenarijaus pirmą ir paskutinį puslapį, jei nedomina – lauk. D.Nagijevas – megažvaigždė, labai uždaras, atsiribojęs. Man pasirodė, kad nors labai bravūriškas ir puikiai besijaučiantis ekrane, turi tam tikrų kompleksų. Nemanau, kad jis į mus žeminančiai žiūrėjo. Teko filmuotis su Fiodoru Bondarčiuku, Sergejumi Šakurovu – labai paprasti, žmogiški. Pirmas filmavimasis su žvaigžde – 2000 m., pirmas holivudinis filmas Lietuvoje, gavau didelį vaidmenį. Vadinosi „Gvinerevė“. Atvažiavo megažvaigždė – Sheryl Lee, „Tvin Pykso“ pirmosios serijos mergaitė. Mano pirmas susitikimas su paprastumu, žmogiškumu.

Nutariau stoti į dainavimą, bet tie metai buvo pirmieji, kai vadovavo Vaclovas Daunoras ir nustatė griežtas taisykles – vietoj 30 studentų priėmė šešis. Konkursas – žvėriškas, baimės labai daug. Bet papuoliau į šešetuką.

– Kaip jus galima apibūdinti: nuo Williamo Shakespeare‘o iki Emilio Vėlyvio? Jums teatras – širdžiai, kinas – pinigams?

– Ne, negaliu taip sakyti. Yra dalykų, kurie papildo biudžetą. Neseniai pradėjau jausti, kad turiu šiek tiek pinigų pragyventi ir nebijau kišti kortelės į bankomatą. Iki tol visada visko trūko, o dabar toks laikas, kai vaikai suaugo ir jiems nebetrūksta, šeima aprūpinta tuo, kas svarbiausia. Rusų kinas – visai kitokio biudžeto ir per dieną uždirbi visą Lietuvos teatro mėnesio algą.

– Manau, kad lietuviai šiandien galėtų kurti aukšto lygio produkciją.

– Pažiūrėkite į pastarųjų metų filmus. Lauryno Bareišos filmas, netrukus išeis Dovilės Šarutytės; beveik visuose teko nusifilmuoti po epizodą. Užaugo be galo stipri režisierių karta. Įdomiausia, kad tai stipri bendruomenė – filmuojiesi pas vieną, o asistentu dirba kito filmo režisierius. Jie vieni kitiems padeda. Jų bendras siekis – padaryti lietuvišką kiną įdomų. Visi labai skirtingo braižo. Žinau bent septynis jaunosios kartos režisierius, kuriems būdinga kino filosofija, nekrošiškas mąstymas. Lenkiu galvą prieš kiną ir labai pavydžiu.

– Manau, jau užmarštyje laikai, kai teatre aktoriai nei padorių atlyginimų gaudavo, nei žmonės į spektaklius eidavo.

– Turbūt taip. Bet visada laukiame sprogimo, naujų jaunų vėjų. Tegu neužpyksta jaunieji režisieriai, kurių nemačiau ar negirdėjau. Tačiau tokio ryškumo žvaigždžių nėra. Scenoje dabar labai madingi fiziologiniai dalykai – ne tokie ir nauji. Jutube yra 1980 m. Vokietijos teatro įrašų, kuriuose visi kapoja mėsą scenoje, valgo ir vemia, pakampėse atlieka gamtinius reikalus. Aš tokius dalykus pateisinu, jei jie tikrai reikalingi.

– Kokie jūsų ateities planai? Girdėjau apie Romo Kalantos projektą.

– Jau antri metai sėdime prie šio darbo. Gal nesuasmeninčiau tik šio žmogaus vardo. Spektaklis būtų apie tuos žmones, ir ten ne tik Romas buvo. Gal jis buvo tik finalas, emocinis degtukas, žengęs tą žingsnį. Šalia buvo daugybė žmonių, gyvenimo filosofijos, laisvės troškulys. Yra įvairių nuomonių apie tą įvykį; kad ir su kuo kalbėjome, visi skirtingai vertina, mūsų pagrindinė užduotis buvo neliesti konkrečių istorinių faktų, bet kad tai buvo spontaniški sukilimai, 1972 m. Kaune didžiulį atgarsį pasaulyje sukėlęs įvykis. Nenorėčiau, kad spektaklis būtų dokumentų rinkinys. Noriu, kad tai būtų istorija apie žmogų, apie tai, ką visi kalbėjo, o jis realizavo. Pati svarbiausia užduotis – kad jaunas žmogus suprastų, kas tuo metu vyko.

– Labai įdomi ir reikalinga tema. Kada išvysime šį darbą?

– Numatyta gegužės 14 d. Bet žinote, laikai neramūs – tai pandemija ir visa kita, o teatras – didelis organizmas. Darbai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Nenoriu skubėti, nes visos scenos turi gimti. Jos atsiranda pamažu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vėlyvis

Vėlyvis  portretas
Po savo šou bažnyčioje krito žemiau plintuso

Patiko

 Patiko portretas
Ačiū už įdomų interviu. Režisieriui sėkmės! Daugiau tokių temų, o ne vien negatyvo, kuris kone visur vyrauja.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių