Jaunieji aktoriai – apie gautas ir dalijamas teatro pamokas

Kas S.Sakalauskaitę (S.S.) ir M.K.Gotbergą (M.K.G.) skatina judėti toliau, kodėl jiems svarbu profesinėmis žiniomis dalytis su jaunimu ir kokių asmeninių vilčių yra vedami ir kupini?

– Pirmas klausimas jums daugiau filosofinis: kada tampama aktoriais? Kai pastatomi diplominiai spektakliai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), kai suvaidinate pirmuosius vaidmenis? Kaip jūs patys jaučiate?

M.K.G.: Aktoriumi pasijauti per pirmą pasirodymą, kad ir mokykloje. Man atrodo, kad jeigu kažkaip pasieki žiūrovą, kuris į tave žiūri, tai jau galėtum būti aktorius. Bet jeigu kalbame apie aktorių profesionalą, tai gal tampi studijų metais, gal po studijų, kai jau gauni rimtesnę užduotį, dirbi su profesionalais.

S.S.: Mūsų kurso pirmas spektaklis scenoje, susitikimas su žiūrovu buvo antrame kurse Jaunimo teatre. Bet nors mes vaidinome teatre, dar nebuvo tokio jausmo, kad mes dabar jau aktoriai! Dabar galėčiau pasakyti, kad aš jau esu aktorė, nes turiu sukaupusi didesnę patirtį. Ateina šuolis ir žingsnis kažkoks. "Aktorių gildija" yra nurodžiusi, kad jeigu tu esi vaidinęs profesionaliame spektaklyje teatre ar esi pabaigęs LMTA akademiją, jau tampi "Aktorių gildijos" nariu.

M.K.G.: Pasirodo, rodiklis yra (juokiasi).

– Koks jūsų asmeninis kelias į aktorystę? Saulei daug įtakos, veikiausiai, turėjo mamos, aktorės Ilonos Balsytės, pavyzdys. Greičiausiai daugiau teko ir būti teatre, ir matyti, kaip mama ruošiasi spektakliams. O kaip tau, Mariau, nušvito teatro žvaigždė?

Manau, kad visą laiką naudinga kuo daugiau mokytis, niekada nesustoti, o tada žavės nauji dalykai. Tai labai svarbu.

S.S.: Taip, aš užaugau teatre. Iš tikrųjų labai daug laiko praleidau ten ir mačiau tuos pačius spektaklius daugybę kartų. Mačiau užkulisius ir kaip aktoriai gyvena. Nebuvo tokio jausmo, kad gąsdintų ta profesija, nebuvo ir baimės, kad pasirinkusi aktorystę neturėsiu pinigų. Aš tikrai visada, bent jau kiek atsimenu save, mąsčiau apie tai. Net ne per seniausiai radau laišką, kur močiutė rašo, kad nori, jog tapčiau pianistė. Atsakiau, kad noriu būti "aktoriste". Maža buvau, bet jau tada įsivaizdavau, kad būsiu aktore ir net nebuvo tokio klausimo. Tiesa, stojant į akademiją, dar buvau išsirinkusi psichologijos-sociologijos studijas, nes tai man įdomu.

M.K.G.: Teatru susidomėjau vienuoliktoje klasėje, nes turėjau labai smagią mokytoją, ji mus kažkaip sudomino teatru. Rinkdavomės į tokią improvizacijų grupelę, po pamokų susitikdavome, mokykloje pasirodymus rengdavome – per Kalėdas, per kitas šventes. Bebaigiant mokyklą, baigiantis teatro pamokoms ir pasirodymams, per vieną patį paskutinį pasibuvimą, vienas iš palinkėjimų buvo pabandyti stoti į akademiją. Prisipažinsiu, planavau stoti visai kitur – į inžineriją. Ir jau buvau įstojęs iš anksto, bet pagalvoju: nueisiu į tuos stojamuosius. Įstojau ir studijavau. Taip atsidūriau teatre.

– Ko reikia aktoriui? Kokios asmeninės savybės būtinos, bruožai, duomenys?

S.S.: Laisvumas. Į tą laisvumą, aišku, daug kas įeina. Mes su Mariumi vedame Nacionalinio Kauno dramos teatro išvažiuojamąsias teatro edukacijas. Pamenu, Molėtuose susirinko teatro būrelio vaikai. Štai jie labai laisvi ir kūrybiški, nebijo, juokauja. Teko susidurti ir su labiau susikausčiusia klase. Vaikai kompleksuoti, jiems baisu kažką daryti, nejauku, tada jie juokiasi iš to nejaukumo. Laisvė yra ir savęs nebijoti, ir kitų nebijoti. Tai labai padeda scenoje, nes mes visi galvojame apie kūrybą, kiekvienas turi savų idėjų ir didelę vaizduotę, bet yra daug visokių blokų, kuriuos susikuri per savo gyvenimą, ir tai stabdo tą kūrybiškumą.

M.K.G.: Sutinku, reikia laisvumo. Ir dar – empatiškumo. Kad vaidintum ne tik sau, bet ir kitiems. Kad galėtum suvaidinti tuos žmones ir kad tie dalykai, kuriuos tu vaidini, pasiektų žiūrovus. Gali būti nesportiškas ar nedainuoti, bet turi mokėti pasiekti žiūrovą.

S.S.: Dar svarbu suprasti žmones, kuriuos įkūnyji scenoje. Nėra blogų žmonių. Tarkim, gavus blogiuko vaidmenį, turi jam atstovauti ir suprasti, kodėl jis toks. Tada ateina suvokimas, kad nėra nė vieno blogo žmogaus.

– Žiūrėdamas į jūsų kursą, stebiesi – beveik visi grojate, kuriate savo kūrybos dainas, esate plastiški, organiški. Turbūt dabar toks laikas – aktoriai turi būti įvairialypiai?

M.K.G.: Manau, kad visą laiką naudinga kuo daugiau mokytis, niekada nesustoti, o tada žavės nauji dalykai. Tai labai svarbu.

S.S.: Visos meno šakos susipina teatre, todėl aktorius ir turi būti įvairialypis. O dėl domėjimosi – pati profesija tave priverčia viskuo domėtis. Gavus vaidmenį, pavyzdžiui, apie biure dirbantį žmogų, turi domėtis, kaip jis gyvena. Turi nuolatos kažkuo domėtis, skaityti. Aišku, turi lavinti vaidybos įgūdžius, bet prisigaudai ir visokių kitokių įdomių žinių.

– Užsiminėte apie edukaciją teatro menu. Saule, taip pat dirbi su mažais vaikais, vedi muzikos pamokėles pagal "Kindermusik" programą, Marius moko judesio. Ką duoda susidūrimas su vaikais jums, jauniems aktoriams?

M.K.G.: Mano tikslas nėra vaikus išmokyti šokio tiksliai, techniškai. Man labiau norisi tiesiog juos kažkiek išlaisvinti ir kad jie smagiai praleistų laiką, kaip mes mokykloje smagiai leisdavome laiką per teatro pamokas. Kam patiko, tam patiko, – tie papildomai susirinkdavo ir kažkur nujudėjo. Kam mažiau patiko, tiesiog buvo smagios pamokos. Kad nebūtų prievartos per pamokas – labai svarbu.

S.S.: Kai ruošiamės edukacijoms, kartu dėlioji programą, kas būtų naudinga, kas įdomu, bet galiausiai, kai jau nuvažiuojame, visada sutariame, kad svarbiausia, jog vaikams būtų smagu, ir viskas. Kaip ir kalbėjome apie tą laisvę – tikslas yra smagiai praleisti laiką būnant savimi, juokaujant, o ne rezultatas. Savaime suprantama, kad per 20 minučių ar pusantros valandos neišmokstama aktorystės – tai ilgas procesas, viso gyvenimo procesas. Tiesiog žinai, kad gali sudominti teatru, suteikti naujų žinių, papasakoti, – gal tas žmogus nebūtinai bus aktorius, bet gal tai kažkur kitur jam padės.

Dabar jaukinamės teatrą. Repetavome naktinę ekskursiją. Tai buvo toks smagus patyrimas, nes likdavome iki vėlumos.

M.K.G.: Viskas, ką norime duoti, – tai domėjimąsi visais dalykais ir kad būtų smagu bei įdomu. O ką duoda mums? Su įvairiais žmonėmis, vaikais ir paaugliais, daug ko mokaisi, kad ir tos pačios empatijos – jog jie suprastų, pamatytų, turi stengtis pats juos suprasti, pasiekti ir sudominti.

S.S.: Ir mūsų studijų metais kažkuris dėstytojas sakė, kad aktorystės studijos būtų naudingos visiems žmonėms, nes tiek į save giliniesi, tiek apie save dalykų sužinai, tiek turi daug kartų per save perlipti ir tiek visko prisiskaitai – teatras visiems mums naudingas, tad bent kažkiek prie to prisiliesti labai smagu.

– Jūsų kursui vadovavo labai skirtingi dėstytojai – vyresnės kartos, klasikinio teatro atstovas Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis, kuris yra ir šou pasaulio žmogus, ir turi savitą teatrinį braižą. Kokios jų pamokos? Kokių patarimų gavote, kurie padeda iki šiol?

S.S.: Man atrodo, kad mums labai pasisekė, kad turėjome tokus kurso vadovus ir kad jie tokie skirtingi. Jie netgi dėstė mums atskirai, tai, manau, buvo geras sprendimas. Iš Vido (Bareikio – red.past.) pasiėmiau "Varyk drąsiai, daryk ir nebijok." Net negalvojant – pradžioje šauti, ir po to – kas bus, tas bus. Ir "daryk daug visko". Kartais būdavo visko ir per daug, bet tas "daryk daug" padeda, neapriboja. O A.Latėnas labai daug meilės, man atrodo, šitam amatui davė, kūrybiškumo. Kai kurdavome personažus, tiek jis detalių prigalvodavo. Atlikdavome tokią užduotį – visada, prieš kuriant personažą, reikėdavo suvaidinti jo rytą. Kartais mes nepasiruošdavome, bet paskutinę akimirką kad šaudavome! Dėstytojas sakydavo: "Čia labai gerai užkabinta." Ir tikrai, po to tikrai užsikabindavome.

M.K.G.: Man irgi atrodė, kad A.Latėnas įkvepia meilės teatrui, tikėjimo. Atrodė, kad gal abstrakčiai aiškina, gal nesupranti, bet kažkaip pajauti, ir taip įkvepia. O Vidas visada buvo toks praktiškesnis, šiuolaikiškesnis, kuris mums davė daug visokių praktinių patarimų, kaip žiūrėti į savo specialybę kaip į normalų darbą, pavyzdžiui, kad aktorystė yra tiesiog tavo profesija, ji verta atlygio ir kiti turi ją vertinti.

– Studijų metais žiūrėdavote skirtingų žanrų ir stilių spektaklius. Kokios teatro formos jums patinka? Kas imponuoja: psichologinis teatras, dokumentinis, politinis ar kitos formos teatras?

M.K.G.: Mane domina šiuolaikinio cirko disciplina, šokio, judesio teatras. Neseniai teko dalyvauti labai įdomiose vizualaus teatro dirbtuvėse, kur pirmą kartą su lėlių teatru susipažinome. Labai gaila, kad akademijoje nėra kokio pusmečio, kur galėtum dirbti su lėlėmis, nes tai labai įdomus, labai vizualus ir dar naudingas tradiciškesnei vaidybai metodas. Dar šią vasarą dalyvavau kaip tik Kaune vykusio šiuolaikinio cirko festivalio "Cirkuliacija" dirbtuvėse. Vilniuje nepraleidžiu šiuolaikinio cirko savaitgalio pasirodymų. Dar mėgstu improvizacijas. "Nuostabūs dalykai" – Vilniaus mažojo teatro spektaklis, kuris papildomas improvizaciniais intarpais su žiūrovais, labai patiko. Visi žanrai įdomūs.

S.S.: Aš irgi galvoju, kad aš viską norėčiau pabandyti po truputį (juokiasi). Man labai patinka vaidinti kine, o teatre viskas įdomu, visi žanrai. Ir tas pats vizualusis teatras.

– Abu jūs – ne kauniečiai. Kiek miestas ir jo aura jums darosi atpažįstama?

S.S.: Tiesą sakant, aš metus gyvenau Kaune – prieš LMTA buvau įstojusi į VDU, vaidybą. Va tada tai man buvo šokas čia atvažiuoti, nes apie Kauną nelabai ką žinojau. Dabar kaip ir jaučiuosi sugrįžusi čia. Pabėgau, bet gyvenimas, atrodo, vėl grąžino (juokiasi).

M.K.G.: O aš dar nelabai prisijaukinau miestą. Dabar jaukinamės teatrą. Repetavome naktinę ekskursiją. Tai buvo toks smagus patyrimas, nes likdavome iki vėlumos. Norisi daugiau tokių pastatymų, dar kažko, kur galėtume taip įsigyventi teatre.