Šio garsaus XX a. airių rašytojo knyga ,,Ulisas“ (1922) garsi savo sąmonės srauto technika ir indėliu į XXI a. modernistinės literatūros formavimąsi. Pagrindinis knygos veikėjas – Leopoldas Blumas. Skaitytojai kartu su juo išgyvena dieną Dubline, minčių srautais keliauja po pagrindinio veikėjo prisiminimus ir potyrius, kol galiausiai pažįsta L. Blumą geriau nei save. ,,Ulisas“ kritikų lyginamas su Homero ,,Odisėja“.

Minėdami Blumo dieną, J. Joyce'o gerbėjai Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje leidosi į kelionę kartu su ,,Uliso“ personažais. Pirmą kartą į lietuvių kalbą visas ,,Uliso“ dalis išvertęs Jeronimas Brazaitis auditoriją supažindino su sudėtinga knygos rašymo technika ir papasakojo, kokie sunkumai jį užklupo verčiant ,,Ulisą“. Susirinkusiesiems geriau įsijausti į J. Joyce‘o kūrinį skaitydama knygos ištraukas padėjo kamerinio teatro aktorė Alma Masiulionytė.

Anot J. Brazaičio, ,,Ulisas“ pilnas metoaforų ir lietuvių kalboje nesančių posakių, tad tai labai apsunkino vertimo darbus. Pati knyga yra surikiuota pagal Homero Odisėjos pavyzdį ir retai vadinama romanu, nes netelpa į romano rėmus.

Kiekviena knygos dalis yra skirta vienam iš pagrindinių veikėjų. Kiekviena jų prasideda žodžiu, kurio pirmoji raidė sutampa su veikėjo vardo pirmąja raide.

Kiekvieną knygos skyrių galima suskirstyti taip, kad jį atitiktų tam tikra vieta, laikas, žmogaus organas, meno rūšis, spalva, simbolis ir pasakojimo technika. Pavyzdžiui, ketvirtojo skyriaus organas yra kepenys, spalva oranžinė, o simbolis nimfa. Vyrauja nuomonė, kad paskutiniame skyriuje nėra laiko skirsnio, nes jame rašoma apie moterį, o ji yra beribė. Tačiau J. Brazaitis mano, kad knygos autorius priešpaskutiniame skyriuje tris kartus pakartojo tikslų laiką tam, kad tas pats laikas tęstųsi ir paskutiniame skyriuje.

Vertėjas atskleidė, kodėl vienuoliktojo knygos skyriaus meno rūšis yra muzika. Pasirodo, kad J. Joyce‘as dėliodamas žodžius parašė literatūrinę fugą.

Aklo instrumentų derintojo lazdelės kaukšėjimas tęsiamas aštuonis puslapius, o tai - aliuzija į aštuonias natas. Taip pat, šiame skyriuje yra pilna muzikinių epitetų, pavyzdžiui, akordinė pypkė.

J. Brazaitis pasakojo, kad jį žavi tai, jog J. Joyce‘as mėgdavo net neįspėjęs savo kūrinyje sumaišyti vaizduotę su realybe. Pavyzdžiui, trečiame ,,Uliso“ skyriuje aprašomas veikėjo svarstymas, ar verta užsukti pas giminaičius. Po pakalbio su jais, pasirodo, kad visa tai tebuvo herojaus vaizduotės vaisius.

Dar viena autoriaus keistenybė buvo, jog rašydamas J. Joyce‘as tarsi galvodavo, kad skaitytojas bus skaitęs visus jo kūrinius. Todėl dažnai įvykius pateikdavo taip, tarsi skaitytojas viską jau žinotų.

Garsusis airis mėgdavo ir metaforas. Mėgstama Blumų poros miego poza – vieno galva, kito kojos - yra aliuzija į ankstyvosios krikščionybės įsimylėjėlius. J. Joyce‘as vaizdavo gyvenimą tokį, koks jis yra. Dėl tokio realistiško ir net vulgaraus stiliaus, jo kūriniai sukeldavo nepasitenkinimo bangas.

J. Brazaitis ragino ,,Uliso“ neskaityti taip, kaip įprastos knygos.

,,Šį kūrinį galima tyrinėti visą gyvenimą. Galima pasirinkti tik vieną simbolį ir koncentruotis tik į jį“, - sakė J. Brazaitis.

Blumo diena (Bloomsday) yra minima daugelyje šalių. Kadangi knygos veiksmas vyksta birželio 16-ąją, ,,Uliso“ gerbėjai būtent šią dieną pagerbia J. Joyce‘ą prisimindami garsųjį jo kūrinį.