Sugrįžimas į pradžią
Yra vietų, į kurias sugrįžtame ne tam, kad atpažintume, o kad pamatytume, kiek daug pasikeitė. Prieš keturiasdešimt metų Kauno kolegijos Menų akademijoje V. Marcinkevičius mokėsi tapybos. Šiandien čia eksponuojami jo paties kūriniai. Tarp anuomečio mokinio ir dabar sugrįžusio tapytojo – studijos, parodos, sutikti ir prarasti žmonės.
„Ar labai pasikeitė ši vieta? Taip. Sunkiai atpažįstu. Galvoju, ta langų konstrukcija virš galvos buvo ar ne“, – užlipęs į antrą pastato aukštą, akis aukštyn kilstelėjo V. Marcinkevičius.
Tapybos restauravimo specialybę jis pasirinko Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. 1985-aisiais pradėjęs mokslus, kaunietis pateko į antrąją Lietuvoje naujai parengtos programos laidą. Ketveri metai buvo skirti ne vien piešiniui ar kompozicijai – reikėjo suprasti, kaip atsiranda paveikslas.
„Mes mokėmės amato. Studijuojant teko pažinti pigmentus, dažų sudėtį, gruntą, drobės paruošimą, net jos klijavimo technologiją“, – kūrėjo manymu, šiandien dailės studijose dažnai pirmiausia kalbama apie koncepciją, šiuolaikinį meną ir kūrybinę laisvę, o anksčiau techninis pagrindas buvo neatsiejama mokymosi dalis.
Vėliau jo laukė šešeri metai Vilniaus dailės akademijoje, kurią baigė 1995-aisiais. Dar studijuodamas, 1993 m., galerijoje „Lietuvos aidas“ Vilniuje jis surengė pirmąją personalinę parodą. Nuo tada kūrybinis kelias vedė per skirtingas šalis, galerijas ir susitikimus, o šiandien autorius į Kauną sugrąžino keturių dešimtmečių darbus.
Apie šį kelią – nuo pirmųjų ieškojimų iki dabarties, pasakoja ir paroda „Vis dar ilgiuosi. Tai, ką parsinešu“.
„Norėjosi parodyti ne tik tai, ką žmonės jau žino, bet ir ankstesnius darbus. Kai kurių jų galbūt niekas nėra matęs nuo studijų laikų“, – užsukti į parodą kvietė kuratoriai Giedrė Miller ir Arvydas Martinaitis.
Keturi pasakojimai
Su Vilmantu susitikome dar prieš parodos atidarymą. Atremti į sienas paveikslai tarsi laukė, kada bus pakabinti ant jų.
„Darbų atsivežėme daugiau, nei galiausiai bus eksponuojama“, – nors viziją atsivežė su savimi, atranka, anot V. Marcinkevičiaus, vyko ir pačioje erdvėje.
Teko vertinti, kaip paveikslai dera tarpusavyje, kaip keičiasi jų santykis skirtingose salėse. Todėl dar nebuvo aišku, ar greta didžiųjų drobių atsiras eskizai ir mažesni etiudai. Nors darbai skirtingi dydžiais ir nuotaikomis, juos jungia viena tema – ilgesys. Jo pakako keturioms galerijos „Čiurlionies“ salėms.
Pirmojoje ekspozicijos dalyje „Ilgiuosi to, kas dar bus“ eksponuojami ankstyvieji dešimtojo dešimtmečio darbai. Tai laikas, kai Lietuvoje griuvo sena politinė ir socialinė sistema, o naujoji tik kūrėsi. Laisvės pojūtį lydėjo nežinia, kas bus toliau, ką reikės palikti, o ką išsaugoti. Šio laikotarpio nerimu alsuoja ir Vilmanto paveikslai. Vienas ryškiausių – 1991 m. nutapyta drobė „Draugai išskrenda“.
Norėjosi parodyti ne tik tai, ką žmonės jau žino, bet ir ankstesnius darbus.
„Paveiksle matomas keistas, tarsi pašautą drakoną primenantis personažas, o iš stalčių kyla ir išskrenda kitos figūros“, – tapytojas žengė arčiau darbo, kadaise rodyto studentų parodoje, o dabar vėl atsidursiančio ekspozicijų salėje.
Anot G. Miller, paveikslo pavadinimas šiandien skamba ypač daugiareikšmiškai. Jame galima įžvelgti draugų išsiskyrimą, praradimą, išvykimą, o gal net sugrįžimą. Ankstyvuosiuose darbuose jau matyti Vilmantui būdinga intensyvi spalva, ekspresyvus potėpis, netikėti personažai, tikrovės ir vaizduotės sandūra. Greta meninės energijos juntamas ir nerimas – kai aplinkui viskas keičiasi, sunku nuspėti, kas išliks.
Vieta klausimams
Antroji parodos dalis „Atsisakę dangaus“ lankytojus nukels į 1994–1998 m. kūrybą. Tai paveikslai apie pasirinkimus, kuriuos žmogus kartais padaro ne iš įsitikinimo, o dėl aplinkybių, spaudimo ar baimės. Šiuose darbuose daug kūniškumo, agresijos, intymumo ir vidinės įtampos. Figūros atrodo pažeidžiamos, jų santykiai sudėtingi, o paveikslų atmosfera neleidžia žiūrovui patogiai atsitraukti.
„Karo Ukrainoje akivaizdoje paveikslai gali būti matomi kitaip, nors sukurti gerokai anksčiau. Žmogus, ginantis savo šalį, gali atsidurti situacijoje, kai privalo padaryti tai, kas prieštarauja jo ankstesniems įsitikinimams“, – G. Miller pridūrė, kad ši tema šiandien vėl tapo aktuali.
Parodos kuratorė į visus šios salės vaizdus rekomendavo žvelgti ne kaip į konkrečių įvykių iliustracijas, o kaip į kvietimą pačiam sau užduoti nepatogų klausimą: ar galėtume gyventi su sprendimu, kurį priėmėme nepaisydami savo įsitikinimų?
Mano nusistebėjimą: „Darbai labai stiprūs“, – V. Marcinkevičius iliustravo prisiminimu iš vienos parodos, kuri buvo eksponuojama ankštoje salėje. Paveikslų spalva ir tapybos intensyvumas kūrė tokį stiprų, kone fiziškai juntamą spaudimą, kad ne visi galėjo tai pakelti.
„Mes negalim būti šioj salėje“, – pasakė dvi parodos lankytojos ir išėjo.
Tapytojui, tuomet dar maždaug dvidešimt penkerių, ši reakcija pasirodė kaip komplimentas. Jis norėjo, kad paveikslai nebūtų vien malonus reginys.
„Man atrodė, kad aš sukūriau tą spaudimą“, – prisiminė V. Marcinkevičius. Kūriniai, jo manymu, neprivalo linksminti ar puošti sienų – kartais jie turi pareikalauti iš žiūrovo pastangos išbūti, pažvelgti dar kartą, priimti nepatogų jausmą.
Nesutikti draugai
Trečioji ekspozicijos dalis „Nesutiktų draugų veidai“ kviečia pažvelgti į portretą kitaip. Čia svarbu ne tiek atpažinti konkretų žmogų, kiek pajusti jo būseną. Veidas tampa susitikimo galimybe su žmogumi, kurio pasiilgome, kurio dar nepažįstame arba kurį galbūt tik įsivaizduojame. Šio ciklo pradžia siejama su Vilmanto rezidencija Norvegijoje.
„Tuo metu jis buvo ką tik susipažinęs su savo būsima žmona, tačiau netrukus turėjo mėnesiui išvykti. Atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje, tarp žmonių, kurių kalbos nemokėjo, menininkas pajuto, kad vienatvė nebūtinai padeda kurti. Priešingai – ėmė trūkti savų veidų, pažįstamų žmonių ir paprasto artumo“, – kalbėjo G. Miller.
Iš pradžių Vilmanto vaizduotėje iškilo Lietuvoje likusių žmonių veidai, vėliau – tų, kurių dar nebuvo sutikęs. Taip gimė savotiška draugų galerija, kurioje susitinka atmintis ir laukimas. Ilgainiui šis ilgesys tapo vienu atpažįstamiausių Vilmanto kūrybos motyvų.
„Būtent ne žmogaus veidas, o jo emocija“, – kuratorės įsitikinimu, nuo įprasto portreto nutolę veidai palieka erdvės žiūrovo prisiminimams ir vaizduotei. Šie kūriniai kelia klausimą, ar galima ilgėtis dar nesutikto žmogaus – artumo, supratimo ir draugystės, kurių tikimės.
Ryšys su Danija
Trečioje salėje pokalbis pakrypo apie Daniją, kur kaunietis dažnai žinomas tiesiog kaip Vilmantas.
„Kirtį jie deda ant „a“ žodžio šaknyje, todėl mano vardas skamba keistokai – Vilmaaaaaantas“, – šyptelėjo tapytojas.
Su Danija jį sieja kelis dešimtmečius trunkantis kūrybinis ryšys. Šioje šalyje jis rengia parodas, bendradarbiauja su galerija „Galleri NB“, o jo paveikslų galima rasti mokyklose, verslininkų ir politikų namuose, privačiose kolekcijose. Menininkas yra tapęs ir Danijos karališkosios šeimos narius: princesę Aleksandrą, princą Joachimą su vaikais ir princą Henriką.
Per ilgus bendradarbiavimo metus užsimezgė ne tik profesiniai santykiai. Kai kurie paveikslai tapo šeimų istorijų dalimi.
Giedrė juokavo, kad danai mėgsta kolekcionuoti porcelianinius servizus, tačiau apsilankius Vilmanto parodose susidaro įspūdis, kad jie kolekcionuoja ir jo paveikslus.
„Su vienais kūriniais auga vaikai, vėliau, sukūrę šeimas ir persikėlę į kitus namus, jie renkasi naujus tapytojo darbus“, – anot G. Miller, tai savotiška kūrinių kelionė kartu su žmonių gyvenimais. Paveikslas, kadaise įsigytas vieniems namams, gali tapti šeimos istorijos dalimi, būti matomas kasdien, o vėliau užleisti vietą kitam kūriniui. Tokiam ryšiui reikia laiko ir pasitikėjimo.
„Man nereikia pilietybės, kad būčiau savas. Visa tai atlieka menas“, – ryšiu džiaugėsi ir jį brangino pašnekovas.
Artimųjų atmintis
Paskutinė parodos dalis „Tie, kuriuos nešuosi“ skirta pastarojo dešimtmečio kūriniams. Juose vis dažniau atsiranda šeimos žmonės, artimųjų siluetai, vaikystės vietos ir peizažai, kuriuose išlieka praeities pėdsakai. Vilmantas pasakojo, kad šeimos tema į tapybą atėjo natūraliai. Iš pradžių šių darbų jis net nelaikė savais, nes jie skyrėsi nuo įprasto jo kūrybos braižo.
„Šie darbai tapyti iš atminties ir juose galime matyti vaizdinius, o ne portretus. Nors mes puikiai žinome, kad Vilmantas yra labai stiprus portretistas“, – kalbėjo parodos kuratorė.
Paveiksluose svarbios ne vien veido detalės. Juose yra laikysena, gestas, spalva, žmogaus buvimo pojūtis. Atmintis nėra tiksli fotografija – ji išsaugo tai, kas emociškai svarbiausia. Viena tokių atminties vietų – Vilmanto senelių iš tėvo pusės žemė Kaune.
„Mano teta melžė karvę tenai, o aš turėjau ragatkę, kurią padarė vienas giminaitis. Pažiūrėjau, kad karvės kūnas labai didelis, nusprendžiau pataikyt į jį“, – V. Marcinkevičius prisiminė, kaip, pajutusi smūgį, karvė nuspyrė kibirą su pienu ir pasileido bėgti.
Dar viename paveiksle įamžintas berniukas, besislepiantis palapinėje, kitame – tas pats berniukas, padegęs bidoną su dažų likučiu.
„Tas berniukas – tai aš“, – V. Marcinkevičiui prieš akis išniro tuometis jo portretas po incidento: nusvilę plaukai, antakiai ir raudonas veidas.
Prieš baigdama pokalbį, mat kabinimo darbai įsibėgėjo, o laikas spaudė, Giedrė pridūrė, kad paskutinėje salėje norėjosi palikti žiūrovą ne su atsakymu, o su klausimu: „O ką aš prisimenu?“ Jis skirtas ne vien Vilmanto vaikystei ar jo artimiesiems. Kiekvienas, žvelgdamas į šiuos paveikslus, gali prisiminti savo vietas, žmones ir akimirkas, kurios, nors ir nutolusios laike, tebėra kažkur šalia.
Kas: Vilmanto Marcinkevičiaus paroda „Vis dar ilgiuosi. Tai, ką parsinešu“.
Kur: Kauno kolegijos Menų akademijos „Čiurlionies“ galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).
Kada: Atidarymas lapkričio 7 d., 15 val. (paroda veiks iki gruodžio 7 d.).
Naujausi komentarai