Išdainuotas meilės prisipažinimas Lietuvai

Patikrintas tandemas

Vyriausiojo dirigento profesoriaus Petro Bingelio vadovaujamo choro gerbėjai pamena prieš kelerius metus gimusį projektą "Taip, Donelaiti!", sulaukusį didžiulio populiarumo.

Kompozitoriaus Vidmanto Bartulio sklandžiai sukomponuoti tekstai, skaitomi aktoriaus Dainiaus Svobono, ir taikliai atrinkti chorinės muzikos pavyzdžiai susiliejo į vientisą kūrinį. Šį kartą ta pati kūrėjų komanda kviečia prisiminti lietuvių tautos kelią, nusidriekusį per pastaruosius 100 metų ir nužymėtą įvairiausiais tiek džiugiais, tiek skaudžiais įvykiais.

"Tūkstančius metų lietuviai gyveno gražiausiame pasaulio kampelyje prie jūros ir niekas apie jų gražų gyvenimą nebūtų sužinojęs, jei ne vienuolis Brunonas. Iš kitos pusės žiūrint, jei ne Lietuva ir lietuviai, vienuolis Brunonas taip pat nebūtų tapęs žinomas, juolab – šventuoju. Dievo valia kiekvienas ir praranda, ir atranda", – tokiu intriguojančiu pamąstymu prasideda Maironio eilėraščio citata įvardyta programa "Taip niekas tavęs nemylės".

Jau antrojo tokio pobūdžio projekto ėmęsis V.Bartulis džiaugiasi besitęsiančiu bendradarbiavimu su Kauno valstybiniu choru, jo vadovu P.Bingeliu ir aktoriumi D.Svobonu. Šiame žanre aktoriaus-skaitovo figūra esanti labai svarbi. Kolegą kompozitorius apibūdina ne tik kaip talentingą atlikėją, bet ir kaip puikų interpretatorių, tampantį tikru kūrinio bendraautoriumi.

"Dar vartydamas pirminį teksto variantą, jis iš karto pateikia siūlymus, ką reikėtų keisti: sutrumpinti arba išplėtoti. Jo požiūris į keliamą užduotį – itin kūrybiškas. Jis toli gražu nėra faktus komentuojantis diktorius, o tikras aktorius iš didžiosios raidės, paprastą tekstą paverčiantis spektakliu, meno kūriniu. Jeigu Dainius imasi tam tikros užduoties – aš jaučiuosi ramus. Esu tikras, kad dėl jo talento tekstas taps gyvas", – sako muzikas.

Ironija ir skausmas

Kompozitorius V.Bartulis šio koncertinio projekto žanrą įvardija kaip laisvai traktuojamą dokumentiką, grįstą istorine-patriotine tematika. Išties čia viskas grįsta tikrais faktais, įvykių aprašymais, tik jie traktuojami remiantis ne pseudopatriotišku rimtumu, o žvelgiant per sąlyginę humoro prizmę.

"Atsibodo nuolatinis skandavimas "šimtas, šimtas..." Tokio pobūdžio patriotizmas man nepriimtinas. Mūsų šalyje jis neturi tinkamo pagrindo, šaknų, – sako kompozitorius. – Sovietiniais metais lietuviškas patriotizmas didžiąja dalimi pasireiškė tuo, kad galėjai slapta gavęs knygą paskaityti Adolfo Šapokos "Lietuvos istoriją". Vėliau pasirodė Alfredas Bumblauskas ir pareiškė, kad A.Šapoka nėra gerai, reikia skaityti A.Bumblauską."

Anot V.Bartulio, rašytinė lietuvių tautos istorija neįaugusi į mūsų kraują, trūksta kokybiškų kino filmų, literatūros, jauni keleto pastarųjų kartų žmonės formavosi auklėjami arba sovietinės, arba amerikietiškos dvasios. "Kiek leidžia sudėtinga mūsų tautos istorija, norėjosi pažvelgti į jos problematiką žaismingai. Šis žaismingumas daugeliu atvejų išryškėja linksmose tarpukario laikmečio reklamose, tuo metu sklandžiusiuose anekdotuose. Kita vertus, čia neišvengiama skausmingos problematikos. Bene skausmingiausia mūsų tautos istorijos dalis – pokario, trėmimų metai. Apie tai prirašyta daug prisiminimų, istorijų, liudijimų", – dėsto menininkas.

V.Bartulio nuomone, patys skaudžiausi ir emocionaliausi – to meto vaikų liudijimai apie mirusius brolius, seseris, tėvus. "Vaiko požiūris į čia ir dabar vykstančią tragediją yra tikresnis, nuoširdesnis, – tai, jo teigimu, iliustruoja ir aktoriaus pasakojamo teksto fone skambanti muzika. – Žaismingus tekstus palydi neįpareigojantys sąskambiai, o liūdnus prisiminimus nuspalvina rimties bei susikaupimo kupina harmonija. Išties mane žavi toks kūrinio koncepcijos, tam tikra prasme – libreto sukūrimo darbas, paradoksalių kampų paieška."

Žodis ir muzika

Muzika tarsi įrėmina, papildo skaitovo tekstą, suteikdama visumai klasikinį, tautinį apibrėžtumą, leisdama suvokti, kad nesvarbu, kas aprašė tautos istoriją – Lietuva visada išliks savimi.

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą projektą finansuoja Kultūros ministerija. Koncerto metu skambės daugeliui puikiai pažįstamos Česlovo Sasnausko, Stasio Šimkaus, Juozo Naujalio dainos ar giesmės, taip pat – paties V.Bartulio muzika, kurią daugelis kritikų apibūdina kaip "išgrynintą iki perregimo skaidrumo".

Apie muzikos ir teksto sąsajas kalbėdamas idėjos autorius V.Bartulis sako, kad šiame projekte muzika neturėtų tapti vien iliustruojančiu veiksniu. Pagrindinė jos funkcija – suteikti solidžią atsvarą tekstui.

"Tai amžinoji klasika, sudedanti reikiamus akcentus ir suteikianti konkretumo scenoje vykstančiam procesui. Muzika tarsi įrėmina, papildo skaitovo tekstą, suteikdama visumai klasikinį, tautinį apibrėžtumą, leisdama suvokti, kad nesvarbu, kas aprašė tautos istoriją – Lietuva visada išliks savimi. Skambančių kūrinių paskirtis – sukurti tinkamą atmosferą, nukreipti klausytojų emocijas tam tikra linkme", – teigia kompozitorius.

Šimtmečius aktualios temos

Originalių idėjų nestokojantis V.Bartulis niekada nevengia iššūkių – netradiciniai jo muzikos projektai nuolatos sulaukia aiškios reakcijos tiek iš publikos, tiek muzikos kritikų aplinkoje.

Paklaustas, kokios vidinės paskatos veda prie tokių idėjų generavimo, šis universalus menininkas atsako: "Į tokias programas galima pažvelgti formaliai – surinkti giesmes, atitinkančias tematiką ir atlikti įprasto koncerto forma. Bet man tai neįdomu. Kur kas smagiau į vieną ar kitą tematiką pažvelgti kitu kampu. Galbūt tai inspiruoja sąlyga, kad aš asmeniškai, kaip ir visa mano kolegų kompozitorių karta, jaučiuosi visą gyvenimą praleidęs laisvoje Lietuvoje. Laisva ji buvo mūsų mąstyme, pasaulėžiūroje, kūryboje. Mūsų kartos nevaržė jokie tuometės santvarkos primetami ideologiniai saitai. Žinoma, ta aplinka dirgino, bet nepakeitė mūsų požiūrio. Likome tokie, kokie buvome visada. Nė vienas iš mūsų nerašė santvarką ar jos herojus šlovinančių ditirambų, nors žvelgiant iš dabarties pozicijų tai gali pasirodyti keista."

Originalias V.Bartulio įžvalgas liudija programos pabaigoje skambančios eilės iš XVI a. kūrusio Elijo Piligrimovijaus eilėraščio "Tėvynės mylėtojas Lietuvos senatui ir tautai 1597 Viešpaties metais".

Apie amžių tėkmėje vis išnyrančias ir pasikartojančias aktualijas kompozitorius, kviesdamas klausytojus į koncertinės programos "Taip niekas tavęs nemylės" premjerą, kalba: "Išties, viso pasaulio istorijoje kertinės temos išlieka tos pačios, keičiasi tik jas lydintys vardai. Tai puikiai iliustruoja kūrinio finaliniai posmai, nusakantys problemas, ne mažiau aktualias šiomis dienomis. Nors nuo šių posmų atsiradimo praėjo daugiau nei 400 metų, juose minimos emigracijos, valdančiųjų skaidrumo ir objektyvumo aktualijos glaudžiai susieja du tolimus mūsų tautos laikotarpius.

"Taigi, tingumas glebus, pragaištingasis turtų troškimas

Svetimas jums tebūnie, kilnūs lietuvių vaikai.

Siekite amžių garbės ir šlovės įstabiosios vėl siekit,

Grįžtų Tėvynei idant, dingęs seniai spindesys.

Įžadus jūs‘ ir maldas te dievai maloningai išklauso,

Teskiria žemei tėvų dovanas savo puikias."