I. Endriukaitė: tikiu, kad teatras gali atskleisti asmenybes ir padėti susikalbėti

Su gimtadienį neseniai atšventusia aktore kalbamės apie jos nepasotinamą norą kuo giliau pažinti save, unikalų požiūrį į teatrą ir aktorių, siekiant teatro metodus pritaikyti kasdieniam gyvenimui ir leisti atsiskleisti tiek aktorių, tiek visų mūsų asmenybėms.

– Kalbėjomės lygiai prieš penkerius metus tavo 30-ies metų jubiliejaus proga. Tuomet užsiminei, kad labai trūksta kūrybinių iššūkių. Ar jų vis dar trūksta praėjus tiems metams, per kuriuos įvyko nemažai pokyčių, – pasikeitei pati kaip aktorė ir asmenybė, tapai mama, galų gale smarkiai atsinaujino ir pats teatras?

– Taip. Kai susitiksime vėl po penkerių metų, greičiausiai atsakysiu taip pat. Turbūt tai mano asmeninė problema. Per karantinus ėmiausi dar daugiau veiklos nei prieš tai. Buvau prigalvojusi daug veiklų, pabaigiau mokymus, įgyvendinau vieną projektą, – ko tik neveikiau. Per šį laikotarpį ypač pajutau, kad negaliu sėdėti vienoje vietoje, visada turiu kažką veikti ir pati sau prisigalvoju iššūkių. O teatre natūraliai kiekvienas vaidmuo – iššūkis. Pavyzdžiui, pastarajame spektaklyje „Kaštonė“ teko išmokti naujų aktorinių taisyklių arba prisiminti pamirštas. Nors su lėlėmis vaidiname jau daug metų, jame negalėjome pasislėpti už lėlės. Darbas su režisieriumi Arvydu Lebeliūnu buvo kitoks, kaip aktorei, teko vaidinti kitaip – iš karto ieškoti tiesos. Dažnai repeticijų metu mes daug ieškome, kaip galėtų atrodyti tam tikra scena, o čia reikėjo iš karto ją atrasti. Tačiau kol kas nejaučiu, kad iššūkių man būtų gana. Nuolat ieškau, kaip dar kitaip galėčiau save atrasti. Šiuo metu man labai įdomu ieškoti būdų, kaip teatras galėtų atsiskleisti kasdienybėje. Norisi teatrą išnešti į gyvenimą. Anksčiau jausdavau, kad teatras yra tarsi uždara sistema, o dabar man norisi griauti visas sienas. Teatras gali būti visur.

– Labai įdomu! Gal galėtum plačiau apie tai papasakoti?

– Parengiau teatrinių metodų programą suaugusiesiems. Ji labiau orientuota į verslo sritį – vyksta kūrybinės darbo kolektyvo dirbtuvės, kuriose žmones mokau teatro elementų. Iš pradžių buvo baisu, nes nežinojau, kaip žmonės tai priims, nes dominuoja išankstinis nusistatymas, kad reikės kažką vaidinti, ir žmonės to bijo. Tačiau po pirmų bandymų su kelių įmonių darbuotojais sulaukiau puikių atsiliepimų ir nusistebėjimų, kad teatro elementus galima naudoti ir gyvenime. Pasirodo, teatras gali būti puikiausia komandos kūrimo alternatyva. Man pačiai patinka visa tai atrasti. Žinoma, yra ir skepsio, sunku įtikinti, kad vaidinti reiškia ne vaidinti, o elgtis kuo organiškiau, natūraliau. Teatro elementai labai padeda efektyviau dirbti įmonės komandai, susikalbėti tarpusavyje ir siekti bendrų tikslų. Po kai kurių užduočių žmonės nusistebi, kad savyje atrado tai, ko net negalvojo esant. Kai parodai, kad teatras yra labai praktiškas, techninis dalykas, griūva visi klaidingi žmonių stereotipai ir apie save pačius. Matau, kaip teatras sukuria stebuklą. Ne tik scenoje, bet ir biure.

– Kokiomis veiklomis šiuo metu dar užsiimi?

– Dar viena iš svarbių veiklų, kurias šiuo metu vykdau, – mano ir vyro aktoriaus Remigijaus Endriukaičio įkurtas teatras „Ridikėlių mokyklėlė“. Dabar kviečiame įsitraukti jaunus aktorius, taip pat yra kolegų, kurie padeda vadybos srityje, socialiniuose tinkluose, tad po truputį traukiuosi į antrą planą. Žinoma, kuruoti šią veiklą taip pat užima nemažai laiko ir pastangų. Dar buvau laimėjusi Kultūros tarybos stipendiją ir paruošiau lėlių teatro vaizdo edukacinių pamokų ciklą. Per šį projektą užmezgiau pažinčių su mokyklomis, su kuriomis įgyvendinome ne vieną sumanymą, o vienoje net sukūrėme virtualųjį kaukių spektaklį.

Pati naujausia veikla – šiuo metu man labai įdomu save išbandyti ir kine, tad ketinu labiau gilintis į šią sritį. Ketinu dalyvauti Amerikoje rengiamame seminare (angl. workshope), skirtame vaidybai prieš kamerą. Tai sritis, kur reikia vaidinti dar kitaip. Tenka dalyvauti atrankose internetu ir suprantu, kad elgiuosi kitaip nei teatro scenoje, – apima baimė, nors ir esu aktorė. Pandemija privertė nemažai filmuotis – filmuojame spektaklius ir jų anonsus. Jaučiu, kad reprezentuoju save kaip aktorę ir esu atsakinga už tą spektaklį. Reikia kalbėti ir elgtis sklandžiai prieš kamerą, ir noriu tai daryti kokybiškai.

Teko pasidomėti su dabar vyraujančia asmeninio įvaizdžio kūrimo (angl. personal branding) tendencija. Vis daugiau apie tai yra kalbama, kai įmonės vadovai ir darbuotojai auginami kaip jos atstovai. Manau, kad to akademijoje turėtų būti mokomi ir aktoriai. Dabar aktorius moko, kaip dirbti scenoje, su partneriu, o kaip reprezentuoti save – ne. Aktorius turėtų jaustis drąsiai visur. Noriu įveikti šią baimę ir save pristatyti ne tik scenoje, bet ir kaip asmenybę. Lėlių teatre aktoriai labai nuasmeninti, jų turi nesimatyti, čia retai skirstomi pagrindiniai ir antraeiliai vaidmenys, o asistuojantieji pluša daugiau už vaidinančius balsu. Ir apskritai aktoriai dažniausiai siejami su konkrečiais vaidmenimis. Būna, gatvėje labiau atpažįsta ne aktorių, o personažą. Net ir kreipiasi herojaus vardu. Užsienio, Holivudo aktoriai – asmenybės, kurios dažnai dar kažką ir reprezentuoja. Net atsiimdami „Oskarą“ jie išdrįsta paraginti susimąstyti apie tai, kad tirpsta ledynai. Neseniai skaičiau, kaip vienas lietuvių kilmės aktorius kovoja už vilkligę sergančius žmones, skleisdamas žinią apie šią ligą. Tai labai sveikintinas dalykas. Man su teatru norėtųsi nuveikti daugiau, ne tik būti atpažįstamai kaip kažkurio vaidmens atlikėjai.

– Galiu tik pasidžiaugti, kad laužai išankstinius nusistatymus ir nori keisti požiūrį į teatrą ir patį aktorių. O per teatrą – ir į žmogaus galimybes apskritai. Tačiau turbūt tenka susidurti ir su prieštaringomis nuomonėmis?

– Taip, žmones įtikinti nelengva. Tenka susidurti ir su kolegų tam tikromis reakcijomis. Kai kurie žmonės galvoja, kad net eiti į teatrą yra ne jiems, neva vis vien nieko nesupras. Tarsi tai būtų kažkoks antgamtiškas dalykas ir skirtas ne paprastiems žmonėms.

Dar šiuo metu studijuoju Mykolo Riomerio universitete magistrantūros studijų programoje „Lyderystė ir pokyčių valdymas“ ir rašau diplominį darbą apie ugdomojo vadovavimo ir teatro metodų sintezę. Nagrinėju, kaip šis metodas gali tapti dar viena aktorių saviugdos priemone. Ugdomasis vadovavimas turi net daugiau stereotipinių ir priešiškų nuomonių. Besidomėdama šia tema sužinojau, kad užsienyje ugdomąjį vadovavimą vieni pirmųjų pradėjo taikyti būtent aktoriai ir sportininkai, tada pradėjau galvoti, o kiek tuo besidominčių aktorių yra Lietuvoje. Yra atlikti net moksliniai tyrimai teatro ir ugdomojo vadovavimo tema. Pasirodo, ši sistema turi daug teatro elementų. Prie šios temos atėjau tiesiog natūraliai, nesąmoningai. Tačiau, taip, mėgstu eiti prieš srovę. Kartais net provokuodama specialiai. Kartais dėl to nusvylu. Kartais įvyksta stebuklingų atradimų.

– Klausantis tavęs kyla neišvengiamas klausimas – kaip visur suspėji ir neperdegi? Turbūt stipriai motyvuoja grįžtamasis ryšys – to, ką darai, reikalingumo pojūtis?

– Atsakymas būtų toks, kad nespėju (juokiasi), bet tai mane verčia  ugdyti dar vieną savybę – planuoti laiką. Pati tuo labai domiuosi ir atradau, kad reikia planuoti ne laiką, o veiklą laike. Mokausi sistemiškai dėliotis prioritetus – pirmiausia dirbi svarbiausius darbus. Antra, turiu nuostabų vyrą, kuris man daug padeda, užsiima ir su vaikais, rūpinasi  namų buitimi. Esu jam labai dėkinga, kad jis man leidžia siekti savo tikslų. Jis kartais net pats mane padrąsina ir stumteli. Na, o svarbiausia – mane veda noras pasiekti tai, ką užsibrėžiu.

Kalbant apie reikalingumą, žinoma, susiduriu su visokiomis reakcijomis, tačiau, manau, daug kas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Jeigu aš  galvosiu, kad to niekam nereikia, tai ir nereikės. Tikiu, kad teatras gali atskleisti asmenybes ir padėti susikalbėti. Nuoširdžiai tuo pati tikėdama, pritraukiu tokių pat žmonių. Kuo toliau, tuo labiau stengiuosi vystyti intuiciją, nes protas dažnai būna apkrautas ir tuo, ko nereikia. Kiti gali susidaryti įspūdį, kad esu nepastovi, bet mėgstu daug ką išbandyti ir pasitikrinti, kuo aš tikiu. Man labai svarbu tikėti tuo, ką darau. Scenoje turiu tikėti savo vaidmeniu ir jeigu kažkuriuo momentu man ne viskas suprantama, aiškinuosi iki galo, kol abejonių nelieka. Taip elgiuosi ir gyvenime. Kai sulaukiu grįžtamojo ryšio, žinoma, tai palaiko mano tikėjimą. Tik mes per dažnai laukiame patvirtinimo iš kitų, kad darome kažką labai gerai. Turime dirbti geriausiai, kaip galime tą akimirką, ir tada nereikės laukti, kad kažkas ateitų ir pasakytų, kaip tu gerai vaidini. Kartais taip pasitaiko, ypač po premjeros, kad laukiame kolegų, kitų įvertinimo ir tik tada sprendžiame, ar gerai padarėme, ar ne.

– Turbūt ir tavo požiūris į teatro apdovanojimus kitoks? Kiek tau pačiai jie reikšmingi?

– Pastaruoju metu mane kamuoja dilema: ar aktorius vaidina kritikams, ar kolegoms, ar vis tik žiūrovams? Kas yra didžiausias mūsų vertintojas? Turbūt paprastas žiūrovas. Tačiau neretai sureikšminame, kad vaidiname apdovanojimų komisijoms, o ne žiūrovams. Tarsi gavę apdovanojimą įgyjame ir vertės, nes jeigu negausime kažkurių apdovanojimų, atrodys, kad ir spektaklis mažiau vertingas. Nors žiūrovai, išėję iš to spektaklio,  asmeniškai rašo žinutes, giria, rekomenduoja, ateina antrą kartą. Būna, sulaukiame ir vaikų piešinių, kuriuos jie nupiešė įkvėpti spektaklio. Po „Kaštonės“ Alytaus gerbėjai į teatrą atsiuntė šimtalapių. Bet apie tokius įvertinimus niekas nežino, tik patys aktoriai. Man tokie įvertinimai – patys brangiausi.

– Vedi daug edukacinių programų, kurių metu turbūt natūraliai pastebi tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimą. Pati augini dvi dukreles. Kokių bendravimo spragų esi pastebėjusi? Gal norėtum pasidalyti patarimu, kaip derėtų tinkamai bendrauti su vaiku?

– Su vyru sulaukiame klausimų, ką darome, kad mūsų dukros – tokios savarankiškos. Pastebiu, kad dabar, skubėjimo laikmečiu, mes neturime laiko laukti, kol vaikas pats suvoks, ką jam reikia padaryti. Dažnai tai darome už juos: padedame, paimame, paduodame, sakome: „stok čia“, „sėsk čia“ ir t.t. Svarbu rasti laiko vaikui ir mokyti jį patį priimti sprendimus. Tą patį pastebiu ir dirbdama su vaikais teatre. Labai svarbu palaukti, kol jie patys kažką sugalvos. Kaip ir skaitant tekstą ir paklausus, ką reiškia vienas ar kitas žodis, svarbu jiems duoti laiko pagalvoti ir paanalizuoti tekstą. Skubindami vaikus neugdome jų sąmoningumo ir kritinio mąstymo. Visko reikia greitai, visur skubame, greitai pavalgome, skaitome. Vaikai net nespėja suprasti, ką perskaitė, išgirdo... Mes su vaikais atsikeliame šeštą ryto ir ilgai valgome savarankiškai. Būna, laukiame dešimt minučių, kol dukra pati apsiaus batus. Kadangi vaikai turi įgimtų įgūdžių savarankiškai mokytis (apsiversti, sėstis, žengti žingsnį ir pan.), jie ir toliau nori viską daryti patys. Jei jiems leidi, jie ir užauga savarankiški. Žinoma, šis savarankiškumas turi ir savo kainą, reikalauja daug kantrybės. Paskui reikia daug valyti, skalbti ir prausti. O jeigu susiginčijame, kalbamės apie tai, analizuojame situaciją. Aš skatinu vaikus kalbėti, atsakyti sąmoningai, ir atsižvelgiu į jų nuomonę.

– Turbūt panašiai būtų galima kalbėti ir apie suaugusiųjų bendravimą? Vienas iš kito vis kažko reikalaujame, esame linkę, nė neįsigilinę, kitą priskirti tam tikrai kategorijai...

– Taip. Ir dar labai norime keisti kitus. Tikrai nelaikau savę idealiai bendraujančia, bet stengiuosi iš karto nenuteisti kito žmogaus. Dažnai pasitaikanti situacija – pamačiau žmogų, man jis nepatiko ir atstūmiau, o paskui pabendravus ima aiškėti, kad tai labai įdomi asmenybė. Reikia sąmoningai ir daug dirbti su savimi. Kitas klausimas, ar apskritai įmanoma kitą žmogų priimti absoliučiai. Kai kas yra užkoduota ir gamtos, net gyvūnai pro vieną praeina, o kitą puola. Tai mūsų genuose.

Mano akimis, suaugusiesiems labiausiai trūksta atviro kalbėjimosi. Esu pastebėjusi, kad norisi, jog kitas tave suprastų, kone perskaitytų tavo mintis, o mano fantazija – laki ir galiu ne viską suprasti teisingai ar prisigalvoti nebūtų dalykų. Šeimoje taip pat stengiamės atvirai kalbėtis, aiškinamės, jeigu vienas kitą ne taip supratome, kažko prisigalvojome. Paskui kartu iš to pasijuokiame – tai irgi labai svarbu, nes juokdamasis  atsikratai blogų emocijų. Dar vienas aspektas – kito žmogaus nuotaikos priėmimas. Vaikystėje mus moko, kad negalime pykti, būti blogos nuotaikos. Galbūt ne tu kaltas, kad žmogus yra blogos nuotaikos, o dėl to, kad jam kažkas nesiseka ar tiesiog nori valgyti. Reikia jam leisti būti blogos nuotaikos. Priimti kitą tikrai nelengva. Vienas pamatinių teatro metodų – scenoje prieštarauk tik tada, kai turi ką pasiūlyti. Jį pritaikius, ir mūsų kasdieniame bendravime daug kas pasikeistų.