H. Kunčius savo šaltąjį karą kovoja jau seniai

Pasak autoriaus, romanas su teatro scena neturi nieko bendro, jį sudarančios keturios dalys yra tiesiog operetės, kurias jungia tikri ir menami Lietuvos įvykiai.

Pokalbis su rašytoju – apie tikras, bet primirštas istorijas, sovietinį siurrealizmą, ypatingą santykį su teatru ir baimę tapti sentimentaliam.

– „Šaltasis karas“ yra ne įprastas, bet operečių romanas. Kaip gimė jo idėja? Galbūt šią knygą ir skaityti reikėtų kitaip nei įprastą romaną?

– Knygą pradėjau rašyti pandemijos laikotarpiu, kai reikėjo sau sugalvoti kokią nors pramogą. Taip kilo operečių romano idėja. Tai – mano išrastas žanras. Kai kurie galbūt jį lygins su libretu, tačiau šiame romane per daug personažų, o tai nebūdinga libretui. Romanas susideda iš keturių vadinamųjų operečių – herojinės, vesterniškos, kriminalinės ir politinės. Jame aprašytos temos man jau seniai buvo svarbios, įdomios, knietėjo jomis parašyti kokį kūrinį. Kuo keistesnės istorijos – tuo įdomiau. Operečių žanras pasirodė tinkamiausias joms papasakoti.

Pirmąją knygos dalį sudaro herojinė operetė „Trumpa didingos baltų genties istorija“, kurioje pjaunamas istorinis pjūvis per Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų. Pirmoji operetė susijusi su lietuvių stereotipais, mitais, legendomis. Pavyzdžiui, aprašoma Palemono legenda – kaip į mūsų kraštus tariamai atkeliavo romėnų karvedys, legendinis LDK valdovų protėvis. Taip pat pirmojoje operetėje aprašomos svarbiausios kovos, sukilimai, Lietuvos valstybingumo praradimas XVIII a. pabaigoje, valstybės atkūrimas. Visa tai pateikiama lengvos operetės formatu.

Knygą pradėjau rašyti pandemijos laikotarpiu, kai reikėjo susigalvoti kokią nors pramogą. Taip kilo operečių romano idėja. Tai – mano išrastas žanras.

 

Antroji vesterniška operetė „Traukinio apiplėšimas Bezdonyse“ pasakoja apie tai, kaip 1908 m. rugsėjo 26 d. žemaičių kilmės bajoras, revoliucionierius ir būsimas Lenkijos viršininkas Juzefas Pilsudskis drauge su bendražygiais Bezdonyse apiplėšė iš Varšuvos į Sankt Peterburgą vykusį traukinį. Traukinys, iš kurio buvo pagrobta nemenka suma, vežė pinigus, skirtus tramvajaus linijai Vilniuje tiesti. Tačiau jie atiteko lenkų pogrindžiui.

Trečioji kriminalinė operetė „Danaja ir Piktadarys“ pasakoja apie 1985 m. birželio 15 d. iš Kauno atvykusio Broniaus Maigio Leningrado (Sankt Peterburgo) Ermitaže įvykdytą politinio vandalizmo aktą. Jis sieros rūgštimi apliejo Rembrandt’o paveikslą „Danaja“. Šie du įvykiai yra tikri, įrašyti istorijos puslapiuose, bet žmonių jau užmiršti. Ketvirtoji politinė operetė „Perestroika“ prasideda Michailo Gorbačiovo atėjimu į valdžią ir baigiasi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Kadangi tai yra operečių romanas, galbūt jame trūksta paantraštės: skaityk ir dainuok. Tačiau tai jau paliksiu pačiam skaitytojui.

– Knygą rašėte pandemijos metu, kai norėjosi save palinksminti. Ar apie kuriamus tekstus iš pat pradžių galvojote kaip apie romaną? O gal nežinojote, kur kūryba jus nuves?

– Iš pat pradžių mąsčiau apie romaną, nes minėtos temos jau seniai sukosi galvoje, tik vis nebūdavo joms laiko. Pandemijos laikotarpis tapo puikia proga visiškai atsidėti darbui. Romaną pavadinau „Šaltasis karas“, nes pats jau seniai kovoju šaltąjį karą. Nemaža mano kūrybos dalis yra skirta XX a. istorijai. Pavyzdžiui, romanai „Kolūkio metraščiai“, „Geležinė Stalino pirštinė“, „Lietuviškos apybraižos: istorijų romanas“. Šiandien vyksta daug politinių perturbacijų, kovų dėl istorinės atminties, tad mano aprašytos temos nepraranda aktualumo. Man patinka vis sugrįžti prie istorinių veikėjų ir įvykių, dar kartą permąstyti viską iš šios dienos perspektyvos, skaitytojams pateikti savo įvykių versiją. Tad šiame operečių romane nemažai ironijos.

Kūrybiška: anot paties autoriaus, operečių romanas skirtas ne teatrui ar kinui, bet skaitytojams, patiems galintiems tapti ir kompozitoriais, ir atlikėjais. Regimanto Zakšensko nuotr.

– Ne vienoje savo ankstesnėje knygoje, pavyzdžiui, minėtuose „Kolūkio metraščiuose“, atkuriate sovietmečio tikrovę, atskleidžiate jos absurdą. Galbūt ir šiuo operečių romanu tęsiate savo ankstesniuose kūriniuose pradėtą temą? Kodėl jums apskritai svarbu analizuoti sovietmečio kasdienybę?

– Taip, „Šaltajame kare“ liečiamos temos siejasi ir su ankstesniais mano romanais. Sovietinę kasdienybę aš vadinu „socsiurrealizmu“, kurį suprasti nepriklausomoje Lietuvoje gimusiam žmogui gali būti nelengva. Sovietų Sąjungoje gyveno per 250 mln. žmonių ir visi jie žiūrėdavo tą patį televizijos kanalą. Ar tai ne siurrealizmas? Sovietinė sistema bandė ištrinti žmonių istorinę atmintį ir sukurti visiškai naują sovietinio žmogaus tapatybę. Nors nepavyko iki galo įgyvendinti šių planų, žmonių sąmonėje liko tam tikrų šios sistemos rudimentų.

Perėjimas iš nelaisvės į laisvę man atrodo labai įdomus, man patinka nagrinėti, kiek tos nelaisvės vėliau vis dėlto lieka mūsų viduje. Kiek metų reikia, norint visiškai išsilaisvinti iš sovietinio žmogaus mąstymo? Mane domina ir trauminė patirtis – kokiais būdais žmogus stengiasi užmiršti tai, kas buvo. Ši situacija turi dvi puses. Viena vertus, būtina užsiimti atminties higiena. Kita vertus, trauminės patirties tu negali visiškai užmiršti, ignoruoti, nes ji ims tave persekioti, įgaudama naujų formų.

Kiek metų reikia, norint visiškai išsilaisvinti iš sovietinio žmogaus mąstymo?

 

– Sakote, kad romanas „Šaltasis karas“ su teatro scena neturi nieko bendro. Tačiau jums pačiam teatras artimas – jūsų tėvai Aldona Mikšytė ir Anicetas Kunčius dainavo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT), kuriame prabėgo ir jūsų vaikystė. Taip pat parašėte daugybę pjesių ir libretų operoms ir muzikos spektakliams. Kodėl pats nepasirinkote teatralo kelio?

– Su teatru turiu ypatingą santykį, nes nuo vaikystės augau KVMT. Anuomet teko ir spektakliuose atlikti statisto vaidmenį. Tad tiek scena, tiek užkulisiai man puikiai pažįstami. Net ir prabėgus daugybei metų, sentimentai teatrui išlieka. Tačiau niekada nė nesvarsčiau galimybės pats pasukti šiuo keliu. Kita vertus, visada mielai imuosi rašyti tekstų muzikos kūriniams, bendradarbiauju su kompozitoriais. Nemažai bendrų kūrinių esame parašę su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi.

– Gimėte Vilniuje ir čia gyvenate nuo studijų laikų, bet augote Kaune. Kaunui skirta ir dalis jūsų kūrybos, pavyzdžiui, knyga „Dervišas iš Kauno“, libretas Kauno operetei „Kipras, Fiodoras ir kiti“, kuriai muziką kūrė G. Kuprevičius. Koks šiandien jūsų santykis su Kaunu? Ar dažnai čia grįžtate?

– Anksčiau grįždavau dažniau, nes dešimt metų dėsčiau dramos ir kūrybinių tekstų rašymą Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Šiandien Kaune lankausi kiek rečiau, tačiau visada čia mielai atvažiuoju. Vis dėlto mano Kaunas apsiriboja senamiesčiu, Laisvės alėja ir Parodos kalnu, nes šioje centrinėje miesto dalyje visada gyveno mano tėvai ir seneliai. Pats augau netoli T. Ivanausko zoologijos muziejaus, mokiausi dabartinėje „Aušros“ gimnazijoje. Tačiau, jei atsidurčiau kur nors Šilainiuose, turbūt nežinočiau, į kurią pusę pasukti (juokiasi). Tad santykis su Kaunu yra tikrai malonus. Žinoma, su metais atsiranda vis daugiau sentimentų – einant Laisvės alėja, aplanko įvairūs prisiminimai. Vis dėlto, stengiuosi nuo sentimentų bėgti. Nenoriu būti pernelyg sentimentalus, nes tai – ženklas, kad sensti ir tampi pats sau neįdomus. Labiau koncentruojuosi į tai, kuo gyvenu šiandien, man nepriimtinas per didelis seilėjimasis dėl praeities.

– Esate labai produktyvus rašytojas. Kasmet išleidžiate po kūrinį. Įdomu – turite tiek daug įkvėpimo, o gal esate iš tų žmonių, kurie tiesiog negali dienos praleisti neproduktyviai?

– Man tiesiog patinka rašyti, aš gyvenu rašymu. Dėl produktyvumo – iš tikrųjų kai kurias temas tenka brandinti net ketverius ar penkerius metus, joms ilgai rinkti medžiagą. Kol brandini kūrinį, kartais greičiau parašai kitą, lengvesnio žanro knygą. Pavyzdžiui, šiais metais pasirodysiantis „Šaltasis karas“ buvo rašytas 2020–2021 m., tad procesas užtruko ne vienus metus. Žinoma, tuo laikotarpiu rašiau ir kitas knygas. Toks tempas man kol kas tinka, dar turiu sveikatos. Jos tikrai reikia, nes sunkios temos, kurių kartais imuosi, alina ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Pavyzdžiui, kai rašiau romaną „Geležinė Stalino pirštinė“, teko nagrinėti daug juodos medžiagos, skaityti apie žudymus, kankinimus. Tai veikia emocinę būseną. Tad natūraliai vėliau norisi pakeisti žanrą, parašyti kokį lengvą muzikinį libretą. Tai tiesiog būtina, kad neišprotėtum.

– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Galbūt, trūkstant įkvėpimo, klausotės muzikos? Jūsų tėvai A. Mikšytė ir A. Kunčius – dainininkai, dainininkė ir jūsų žmona Sigutė Trimakaitė. Tad, atrodo, muzika jūsų gyvenime turėtų užimti svarbią vietą.

– Rašydamas muzikos neklausau dėl vienos priežasties – ją geriausia klausyti atliekamą koncertuose. Muzika tiesiog turi per daug informacijos, yra pernelyg paveiki, tad rašau tyloje. Mėgstu klasikinę ir šiuolaikinę profesionalią muziką, jos mielai klausausi koncertuose. Iki pandemijos mėgau vykti pasiklausyti operų į Londono Karališkąjį operos teatrą garsiajame „Covent Garden“ kvartale.

Dažniausiai sėdu rašyti rytais, anksti atsikėlęs, ir rašau iki maždaug 12 valandos. Esu priverstinis vyturys. Su malonumu gyvenčiau pelėdos ritmu, tačiau antroje dienos pusėje stengiuosi nerašyti, nes mintys jau ne taip sklandžiai dėliojasi. Ryte būna labai ramu, galima susikaupti.

Ištrauka iš H. Kunčiaus knygos „Šaltasis karas“

Paralelės: Rembranto "Danaja", kurią Bronius Maigys bandė suniokoti dieną, kai sukako 45 metai nuo Raudonos armijos įvykdytos Lietuvos okupacijos, – 1985 m. birželio 15 d. Wikipedia nuotr.

VII PAVEIKSLAS

BRONIUS M., BURZGIANT RADIJO IMTUVUI, SAVO NYKIAME BŪSTE KAUNE RUOŠIASI ŽYGDARBIUI IR ŽIŪRĖDAMAS Į „DANAJOS“ PAVEIKSLO REPRODUKCIJĄ DVEJOJA.

RADIJO STOTYS

Bemiegės naktys, migrena,

Negeros mintys,

Dvejonės sukas Broniaus galvoje.

BRONIUS M.

Į Maskvą bilietų nėra Kaune,

Gal žygdarbį atlikt Leningrade?

Ką man patars balsai,

Ką Vatikanas pasakys?

VATIKANO RADIJAS

Įsiklausyk į širdį,

Išgirsk, kas Lietuvai svarbu,

Mes tikimės darbų šventų.

Į Bronių M. iš reprodukcijos prabyla Danaja.

DANAJA

Broniau, nesu tau svetima,

Prisipažink, aš jaudinu tave.

BRONIUS M.

Leningrade, Ermitaže,

Lankiau prieš pusmetį tave.

Buvai, kaip visada, nuoga,

Mačiau, kaip išdavei mane tu su gide.

„AMERIKOS BALSAS“ IŠ VAŠINGTONO

Nurimk, sukąsk dantis, nepasiduok,

Sutelk mintis,

Už Lietuvą darbais kovok.

BRONIUS M.

Danaja, tu verta bausmės,

Ištvirkus moteris.

Ne Dzeuso lietus,

Tave aplies sieros rūgštis.

„LAISVOJI EUROPA“

Ketinimai geri, sumanymas puikus,

Kol Bronius gyvas, tėvynė nepražus.

BRONIUS M.

Pažeminta ir išgrobta

Našlaitė mano Lietuva.

Viso pasaulio išduota,

Bedalė, pamesta.

Galandu peilį, užsidedu šarvus,

Į Leningradą aš keliu sparnus.

Pasižadu: Ermitaže tėvynės priešas žus.

RADIJO STOTYS

Kartoki, Broniau, priesaikos žodžius.

Bronius M. padeda ranką ant radijo imtuvo.

RADIJO STOTYS

Aš – Bronius M. – be išlygų prisiekiu

BRONIUS M.

Aš – Bronius M. – be išlygų prisiekiu

RADIJO STOTYS

Ištikimai tarnauti laisvei.

BRONIUS M.

Ištikimai tarnauti laisvei.

RADIJO STOTYS

Vykdyti įsakymus,

Saugot patikėtas paslaptis.

BRONIUS M.

Vykdyti įsakymus,

Saugot patikėtas paslaptis.

RADIJO STOTYS

Pasižadu būt doras,

Garbingas Lietuvos karys.

BRONIUS M.

Pasižadu būt doras,

Garbingas Lietuvos karys.

RADIJO STOTYS

Tepadeda

Šią priesaiką transliuojanti stotis.

BRONIUS M.

Tepadeda

Šią priesaiką transliuojanti stotis.

Radijo imtuvas ima burgzti. „Amerikos balso“ iš Vašingtono, „Laisvosios Europos“ ir Vatikano radijo stotis užslopina sovietinės „glušilkės“.

VIII PAVEIKSLAS

1985 METŲ BIRŽELIO 15 DIENA. LENINGRADAS. ERMITAŽAS. PRIE REMBRANDTO „DANAJOS“ PAVEIKSLO SPIEČIASI GAUSYBĖ DŪSAUJANČIŲ LENINGRADIEČIŲ BEI MIESTO SVEČIŲ, TARP KURIŲ ĮSIMAIŠĘS IR BRONIUS M.

DANAJA

Kur slypi mano grožio paslaptis?

Aš nežinau.

Prieikite, draugai, arčiau,

Nesidrovėkit, apžiūrėkit atidžiau.

JAUNESNYSIS MILICIJOS SERŽANTAS IGORIS ŽOSANAS

Draugai, muziejuje yra tvarka,

Jus stebi Ermitažo apsauga.

Neturit teisės perlipt aptvaro,

Kitaip bus išrašyta jums bauda.

DANAJA

Kodėl sustingote? Drąsiau!

Nejau nenorit pabendrauti intymiau?

JAUNESNYSIS MILICIJOS SERŽANTAS IGORIS ŽOSANAS

Draugai, nesugalvokit peržengti ribos,

Laikykitės meno šventovėje tvarkos.

DANAJA

Prieikit, pakutenkit,

Man plaukus pakedenkit.

ERMITAŽO PAVEIKSLŲ PERSONAŽŲ CHORAS

Danaja, liaukis, užknisai,

Čia stovi ir maži vaikai.

DANAJA

Nejau visi tokie bailiai?

Ar jau nebeveikia kerai?

JAUNESNYSIS MILICIJOS SERŽANTAS IGORIS ŽOSANAS

Jaunuoli, dar žingsnis – šausiu.

Pajuokavau, ir tu, žmogau,

Laikykis nuo paveikslo kuo toliau.

ERMITAŽO PAVEIKSLŲ PERSONAŽŲ CHORAS

Danaja – seksualinis vampyras,

Siurbėlė,

Pripučiama lėlė.

BRONIUS M.

Nesustabdys manęs jokia jėga –

Šiandien atliksiu šventą pareigą.

JAUNESNYSIS MILICIJOS SERŽANTAS IGORIS ŽOSANAS

Keistokai elgiasi žmogus,

Galbūt yra... neadekvatus.

DANAJA

Ko dūsauji? Kodėl steni?

Nejau tu nieko negali?

Daryk kažką!

„AMERIKOS BALSAS“ IŠ VAŠINGTONO

Daryk!

„LAISVOJI EUROPA“

Daryk!

VATIKANO RADIJAS

Tu padaryk!

RADIJO STOTYS

Tu pavaryk! Tu patvarkyk!

Tu pavaryk! Tu patvarkyk!

BRONIUS M.

Ar girdite, kaip plaka man širdis,

Peiliu išdursiu jai akis.

JAUNESNYSIS MILICIJOS SERŽANTAS IGORIS ŽOSANAS

Stabdykite!

Stabdykite beprotį!

BRONIUS M.

Dabar tave aplies sieros rūgštis.

Iš visų divų tu gražiausia,

Tavo skruosteliai skaisčiai raudoni –

Tarsi saulės, kai ji nusiprausia

Žydram upelio vandeny.

Bučinys – tai dangiškas nektaras,

Lyg ugnis, naikinanti, baisi,

Lyg dvi stygos, užgautos gitaros,

Susijungę džiaugsmo skambesy.

Dega lūpos, liečia veidą brangų,

Susilieja sielos dvi staiga...

Ir sumaišo pragarą ir dangų

Įsiūbuota mudviejų banga!*

Bronius M. aplieja paveikslą „Danaja“ sieros rūgštimi.

Danajos atvaizdas ima pamažu nykti.

DANAJA

Ar tu žinai, kaip skauda?..

BRONIUS M.

Da-da da-da,

Chi-chi cha-cha.

Adomas Mickevičius. Vėlinės. IV dalis. Iš lenkų kalbos vertė Justinas Marcinkevičius.