Gracingoji operetės primadona D. Dirginčiūtė

Balandžio 10-ąją teatro primadonai Danutė Dirginčiūtė minės solidų jubiliejų. Tai proga pakeliauti solistės kūrybiniu keliu.

Suprastėjus sveikatai, solistė vengia viešumos, tačiau pasidalyti šiltais prisiminimais apie mamos darbą scenoje sutiko jos duktė – žinoma teatro ir kino aktorė Aurelija Tamulytė. Solistės asmenybės spalvas atskleidžia ankstesnių pokalbių su D.Dirginčiūte fragmentai ir jos scenos kolegų įspūdžiai.

Aristokratiškoji pradžia

Operetė – ne visiems įkandamas riešutas. Šio žanro spektakliuose turi dainuoti kaip operoje, šokti kaip balete ir vaidinti kaip dramoje, o artistų, gebančių meistriškai sujungti šiuos elementus į darnią visumą, gūdžiais sovietmečio laikais buvo vienetai. Publikos meile apsupta ir artimiausių žmonių laukiniu deimantu vadinama Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) solistė D.Dirginčiūtė operetės žanrą ne tik prisijaukino, bet ir pakėlė jį į gerokai aukštesnį meninį lygį.

Mažiau D.Dirginčiūtę pažįstantiems skaitytojams verta paminėti, kad jos karjera prasidėjo 1966 m.: KVMT ji debiutavo Floros Bervua vaidmeniu Giuseppe'ės Verdi operoje „Traviata“. Savo artistine esybe solistė sušvytėjo 1968 m., kai į Kauną iš Estijos atvažiavo režisierius Paulis Miagis statyti Johanno Strausso operetės „Vienos kraujas“. Jis drąsiai patikėjo jaunajai dainininkei pagrindinį Grafienės vaidmenį.

Teatrologė Daina Klimauskaitė rašė: „Puiki muzika, lengvumas, žaismingumas, šventiška pakili jausmų banga nunešė D.Dirginčiūtės kuriamą heroję į XIX a. vidurio Vieną. Elegancija, grakštumas, švelni ironija, emocingas ir gražus dainavimas teikė solistės vaidmeniui žavesio, kuris iš karto pavergė žiūrovus. Tapo aišku – gimė operetės primadona. Iš tiesų Danutės stichija – klasikinė operetė, nors ji dainavo ir operose. Būtent operetėse išsiskleidė jos talentas.“

Tai buvo lemtingas žingsnis solistės karjeroje, lėmęs ilgametį aristokratiškų personažų tęstinumą. Publika žavėjosi jos prigimtine gracija, šviesiu operetišku balsu ir skoningai pulsuojančiu aikštingumu.

Aplodismentai ir įvertinimai

Su ilgamečiais scenos partneriais Mykolu Rekiu ir Juozu Malikoniu D.Dirginčiūtė sukūrė daugiau nei pusšimtį vaidmenų operetėse, muzikinėse komedijose, miuzikluose, operose. Didžioji dalis įkūnytų personažų buvo pagrindiniai: išdidi Silva, įnoringosios Marica ir Hana Glavari, romantiškos Odetė Darimon, Safi ir Andžela Didjė, lyriškosios Madlena ir Fedora, ekspresyvi Katarina, aikštingoji Eliza Dulitl, valiūkiška Serpoleta, žaisminga Ninon, nuoširdi Marcelė ir ori Viktorija.

Apie pastarąjį vaidmenį A.Tamulytė dalijasi prisiminimais: „Kadangi Viktorija spektaklio pabaigoje lieka absoliučiai viena, operetė tiesiog negalėjo baigtis įprastai – su plačiomis solistų šypsenomis ir putojančiomis šampano taurėmis, traukiant lengvabūdišką dainelę. Čia mama nusprendė kovoti už loginį, o ne ekspektacijomis grįstą finalą. Ir jai pavyko – režisierius Gintas Žilys pritarė korekcijai. D.Dirginčiūtės herojė Viktorija užbaigdavo spektaklį su tikra širdgėla. Mama įvedė realizmo prieskonį į linksmąją operetę. Tragiška pabaiga iki tol buvo sutinkama tik operose ir dramos spektakliuose. Viktorijos personažui suteikusi asketiškumo Danutė operetės žanro pastatymų tradicijai padarė tam tikrą perversmą“.

Apskritai kiekviena suvaidinta, tiksliau, išgyventa herojė D.Dirginčiūtei nešė savitą sėkmę. 1973 m. už Odetės vaidmenį Kálmáno operetėje „Bajaderė“ dainininkė tapo Lietuvos kūrybinio jaunimo apžiūros laureate, po „Maricos“ premjeros 1977 m. suteiktas nusipelniusios artistės vardas, o 1996 m. Danutė tapo pirmąja „Kristoforo“ operetės nominacijos laureate už Viktorijos vaidmenį Abrahamo operetėje „Viktorija“. Ir tai – tik keletas apdovanojimų už nuopelnus teatre.

Solistė su teatro kolektyvu taip pat koncertuodavo įvairiuose Lietuvos miestuose, Vokietijoje, Sankt Peterburge, Čikagoje, drauge su solistu Juozu Malikoniu dainavo Pasaulinėje pasiekimų parodoje Paryžiuje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad D.Dirginčiūtė be didelių pastangų KVMT scenoje puoselėjo pagrindinius operetės bruožus: artistiškumą, emocingumą, humorą, optimizmą, kilnius ir lyriškus jausmus, kuriuos vainikavo herojiška romantika. Tačiau neapsigaukite. Solistės karjeros sėkmė buvo didžiulio įdirbio ir besąlygiško atsidavimo scenos menui rezultatas, kurį įgyvendinti padėjo gyvenimo partneris, vyras Albinas Tamulis.

Apie tėvų santykius A.Tamulytė atviravo: „Mano tėvelis taip pat didžiąją gyvenimo dalį leido teatre – grojo orkestre, tapė teatralų portretus, o vėliau dirbo ir scenos vedėju. Spektaklio metu mamą emociškai palaikydavo, išgyvendavo kiekvieną natą drauge su ja. Ir namuose jie visuomet veikė it darni komanda. Šiandien tėvelius vis dar vienija tvirtas sielų ryšys, kuris (beveik kaip ir pati Aurelija) gimė teatro scenoje.“

Išskirtinė elegancija

Kur solistės sceninio žavesio šaknys? Apie tai ankstesnių jubiliejų proga duotuose interviu yra pasakojusi ir pati D.Dirginčiūtė: „Mane visada žavėjo gamtos grožis, pavasario pienių pievos kerėjo kaip pažadų laukas, neleido nurimti, jaučiau – turiu eiti tolyn. Dabar vis dažniau nostalgiškai mintimis sugrįžtu į tuos vaikystės laikus, tie kaimo laukai – antroji mano esybė, antroji dvasios pusė. Pirmoji – teatras. Tuomet apie teatrą net nedrįsau galvoti. Iš gimtųjų Buitkiškių atvykau į Kauną, čia 1961 m. baigiau ekonomikos technikumą, dirbau Skaudvilėje. Miestelio kultūros namų vadovas Kazys Liekis, išgirdęs mane dainuojant, pasakė: „Tau, vaikeli, reikia dainuoti, o ne skaičius skaičiuoti.“ Kaip ant sparnų atlėkiau vėl į Kauną ir įstojau į Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos vokalo skyrių, pas dėstytoją Apseliomą Barniškį. Čia pedagogu dirbęs KVMT dainininkas Gediminas Šmitas paskatino bandyti laimę teatre ir laimė man nusišypsojo – 1966 m., dar būdama trečio kurso studentė, buvau priimta į Kauno valstybinį muzikinį teatrą soliste.“

Visą gyvenimą mama laikėsi vienintelės taisyklės – net ir vienam žiūrovui salėje vaidinti taip, kaip vaidintum tūkstančiams.

Paradoksalu, kad iš kaimo kilusi primadona sugebėjo elegancija ir žaviu manieringumu užkariauti Kauno publiką. Tame pačiame interviu solistė citavo ir režisierės Aldonos Ragauskaitės pastebėjimą: „Kartą režisierė po „Vienos kraujo“ man prasitarė: „Lengvai tau, Danute, išeina. Tik žengi į sceną ir tokia aristokratė – visi tau po kojų.“ Tai man didžiausias komplimentas, juk esu iš kaimo kilusi ir nesigėdiju savo šaknų. Smagu, kad galėjau suvaidinti ir Grafienę, ir Elizą iš „Mano puikiosios ledi“.

Apie mamos unikalų kontrastą gyvenime itin jautriai atsiliepė A.Tamulytė: „D.Dirginčiūtė – unikumas operetės istorijoje. Tai buvo paprasta, kukli kaimo mergaitė, kuri transformavosi į gracingą aristokratę. Ji buvo laukinis deimantas, nuoširdžiu darbu gludinęs save žiūrovų akivaizdoje. Pašaliniai darbai ir buitis visuomet buvo atidėti į šalį. Jais dažniau netgi tėtis pasirūpindavo. Visą gyvenimą mama laikėsi vienintelės taisyklės – net ir vienam žiūrovui salėje vaidinti taip, kaip vaidintum tūkstančiams. Todėl pirmame jos gyvenimo plane dominavo beatodairiška meilė žmonėms ir žiūrovams.“ Kritikai ir kolegos sutaria, kad „Danutės aiškus aukšto luomo elgesio supratimas, sceninė elegancija, tinkamai moduliuojamas balsas prozoje ir malonus vokalas, galop švytinti šypsena yra tikra Dievo dovana!“

Nė vienos tuščios natos

Apibendrinant šios KVMT ištikimos solistės kūrybinį kelią, akivaizdu, kad D.Dirginčiūtė kerėjo publiką savo paprastu rafinuotumu ir elegancija. Istorijoje ji pasižymi kaip kūrėja, kuri sintetiniam, saldžiam operetės žanrui suteikė stuburą ir stiprią meninę vertę.

„Operetėse ji visada ieškojo smegenų, niekada nedainuodavo natos tuščiai. Jos siekiamybė scenoje buvo ne sudainuoti, ne atlikti, o sukurti“, – pabrėžė A.Tamulytė. Tai išskirtinė asmenybė, kuri iš nešlifuoto deimanto pavirto į žiūrovų meilės nugludintą ir pamiltą brangenybę. Dirigentas Stasys Domarkas teigė: „D.Dirginčiūtė operetėje buvo tuo, kas Irena Milkevičiūtė operoje.“

Šiandienę primadonos būseną reziumavo A.Tamulytė: „Silpni žmonės lūžinėja ilgai, įkyriai ir varginančiai. Labai stiprūs žmonės lūžta kaip medžiai po viesulo – staigiai, pusiau ir su visomis šaknimis. Ji buvo itin stipri asmenybė, bet palūžo. Dėka tėvelio begalinės meilės negailestingą senatvę ji pasitinka oriai. Mama sąmoningai pasirinko žiūrovų atmintyje išlikti ta gracinga scenos diva, tarsi lietuviškoji Greta Garbo.“

Apdovanojimai už nuopelnus

1973 m. tapo Lietuvos kūrybinio jaunimo apžiūros laureate už Odetės vaidmenį I.Kalmano operetėje „Bajaderė”;

1977 m. suteiktas nusipelniusios artistės vardas ;

1984 ir 1988 m. apdovanota Lietuvos Teatro sąjungos garbės raštais už geriausius sezono vaidmenis – Maricą I.Kalmano operetėje „Grafaitė Marica”;

1980, 1985, 1986, 1990 m. už kūrybinę veiklą ir sukurtus vaidmenis apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos ir Kauno m. garbės raštais;

1996 m. D.Dirginčiūtė tapo pirmąja Lietuvos teatro meno apdovanojimo „Kristoforo” prizo operetės nominacijos laureate už Viktorijos vaidmenį P.Abrahamo operetėje „Viktorija” ;

2007 m. apdovanota tais pat metais įsteigtu Kauno valstybinio muzikinio teatro auksiniu „Garbės ženklu“;

2007 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi” už antro plano moters vaidmenį. (Kunigaikštienė Kudenštain I.Kálmáno operetėje „Grafaitė Marica“);

2017 m. D.Dirginčiūtei įteikta Padėkos Fortūna.


Kas? operetė „Silva“, skirta D.Dirignčiūtės jubiliejui paminėti. Pagrindiniuose vaidmenyse – Ieva Goleckytė, Andrius Apšega, Martynas Beinaris, Iveta Kalkauskaitė ir kt.

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? balandžio 9 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Linas

Linas portretas
Puiki aktorė, Dievo palaima būdavo, kai spektakliuose vaidindavo šį aktorė. Sveikatos ir stiprybės, ilgų gyvenimo metų!

Maryte

Maryte portretas
Tai jai astuoniasdesimt metu. Sveikiname!
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių