Šeštadienį Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykusios ekskursijos „Per Žemaitės skarelių alėją – link Sruogos „kurortų“ kvietime kukliai užsiminta: ves „Mūsų odisėjos“ gidų kursų absolventas Tadas. Vienas sakinys. O už jo – rimtas išbandymas.
„Nors kiti kursų studentai ateina palaikyti ir stebėti kolegą, labai svarbu ir nepažįstami klausytojai, užsiregistravę į ekskursiją. Tada daugiau tikrumo, dar daugiau pasitempimo“, – sakė „Mūsų odisėjos“ vadovė, prieš keletą metų pretendavusi tapti „Metų kauniete“, Regina Navickienė.
Iš pirmo žvilgsnio Tadas Jakubauskas – ramus. Be nervingo žvilgsnio į laikrodį, be drebančio balso. Ir tai nestebina – muziejuje jis jau kelerius metus dirba ekskursijų vadovu. Jam scena pažįstama.
„Šiandien jausmas nėra visai kitoks. Panašus, kaip ir kaskart prieš vedant ekskursiją. Mano baigiamoji ekskursija yra per laikinąsias parodas, o laikinosioms parodoms kiekvienais metais turi ruoštis iš naujo. Per laikinąsias parodas nevyksta ekskursijos taip dažnai, kaip per pastoviąsias, tai jaudulys praktiškai lygus įprastai ekskursijai, nes ruošiesi beveik tiek pat“, – priešegzamininę būseną nupasakojo T. Jakubauskas.
Nors darbas muziejuje sekasi, Tadas nusprendė nesustoti.
„Pradėdamas dirbti žinojau, kad sugebėsiu, bet nesitikėjau tokios sėkmės. Mokydamasis Jonavos Senamiesčio gimnazijoje dalyvaudavau skaitovų konkursuose, per viešus renginius nebijodavau šnekėti, šitą darbą pradėjau dirbti su mintimi, kad aš sugebėsiu. Tačiau iš žmonių gavau daug pozityvesnį atsaką, nei tikėjausi. Pagalvojau, kodėl apsiriboti tik šiomis temomis, su kuriomis dirbu muziejuje“, – žingsnį plėsti horizontus aiškino T. Jakubauskas.
Gidų kursuose jis susidūrė su tuo, ko iki tol neturėjo – struktūruota profesine sistema. Skirtumai tarp kelionės vadovo ir gido, darbo su skirtingomis grupėmis subtilybės, situacijos, kai auditorija priešiška ar pavargusi – visa tai tapo nauju įrankių rinkiniu.
„Kai pradėjau dirbti muziejuje, niekada nebuvau mokomas, kaip dirbti gidu. Kursuose buvo įdomu susidurti su žmonėmis, kurie užsiima tik gidavimu ir moka tuos principus“, – tęsė Tadas.
Svarbiausia, anot jo, rasti asmeninį santykį su tema. Be jo – jokios magijos. Kai kalbi su tikru entuziazmu, žmonės tuo užsikrečia. Jie patiki tavimi, kai pats tiki tuo, ką sakai.
R. Navickienė priminė, kad visai neseniai, vasario 21-ąją, buvo minima Tarptautinė gidų diena. Šią iniciatyvą 1990 metais pradėjo Pasaulio turizmo gidų asociacijų federacija, siekdama pagerbti tuos, kurie keliautojams atveria istorijos ir kultūros sluoksnius. Lietuvoje ši diena oficialiai minima nuo 2003-iųjų.
„Aš įsivaizduoju, kad jis viską įsisavino, – T. Jakubausko pokalbį su „Kauno diena“ vertino R. Navicienė. – Dar akcentuočiau, kad dirbdamas gidu turi turėti daug informacijos – daug skaityti, turėti ne vieną šaltinį, analizuoti, rinkti, ieškoti perliukų. Vien nuo ekskursijos pavadinimo daug priklauso, kiek ji bus įdomi, kiek žmonių susigundys ateiti“.
Patyrusi gidė pabrėžia: gidas turi būti universalus. Niekada nežinai, kokia grupė susirinks – gal dominuos religiniai klausimai, gal istoriniai, o gal netikėtos detalės, kurios išmuš iš komforto zonos.
Ir vis dėlto, kiek besiruoštum, visada atsiras klausimas, į kurį atsakymo neturi. Čia ir prasideda meistriškumas. Improvizacija, gebėjimas matyti loginius ryšius, subtiliai nukreipti pokalbį į pažįstamą teritoriją. Bet viena taisyklė – šventa: jei nežinai, nemeluok.
Baigiamojoje ekskursijoje abejonių neliko – T. Jakubauskas aklavietėje neatsidurs.
Kildamas į trečią muziejaus aukštą – mansardą – jis ne tik vedė, bet ir kūrė atmosferą: pasakojo, kas slypi už užvertų durų, priminė, kad Maironio laikais laiptų į mansardą čia nebuvo.
Žemaitės skarelių alėjoje klausytojai buvo įtraukti į valstietiškai bajorišką jos pasaulį, o per išeivijos rašytojų alėją – į Balio Sruogos žmogiškumo mokyklą.
Prie Žemaitės sustojome ilgiausiai. Tadas nevardijo datų kaip iš vadovėlio – jis pasakojo apie moterį, kuri drįso. Apie jos kelią į literatūrą, apie feministinės minties užuomazgas lietuviškame kaime, apie gyvenimą, kuris išties vertas kino scenarijaus. Žemaitė čia nebuvo „privaloma pavardė“, ji buvo žmogus iš kūno ir kraujo.
Tada – perėjimas prie B. Sruogos. Tonas pasikeitė. Daugiau ironijos, daugiau įtampos. B. Sruoga iškilo kaip dramatiškų istorinių lūžių liudininkas, žmogus, kuris brutalią tikrovę gebėjo perleisti per juoką. Ir tas kontrastas tarp istorijos žiaurumo ir intelekto šviesos mansardoje skambėjo ypač stipriai.
Egzaminas? Formali detalė. Tikrasis įvertinimas – kai žmonės išeina dar kurį laiką tylėdami ir galvodami.
Naujausi komentarai