G. Kaukaitė – balsas, išdainavęs Lietuvą

Solistė yra surengusi per tūkstantį solinių koncertų, dainavusi pagrindines soprano partijas operose: Mimi (Giacomo Puccini "Bohema"), Čio Čio San (G.Puccini "Madam Baterflai"), Dezdemona (Giuseppe's Verdi "Otelas"). Menininkė yra nusifilmavusi aštuoniolikoje Lietuvos televizijos juostų ir garso įrašų, įdainavusi vienuolika plokštelių. G.Kaukaitės kamerinio dainavimo klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra baigę Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Sigutė Stonytė, Asta Krikščiūnaitė, Rita Preikšaitė, Mindaugas Zimkus, Vaidas Vyšniauskas ir daugelis kitų dabar garsių Lietuvos solistų.

"Kaukaitės epocha" – taip artistės pasirodymus apibūdino kompozitorius Feliksas Bajoras, išreikšdamas pagarbą visos lietuvių vokalinės muzikos aukso amžiui. "Vežiojo Giedrė lietuvišką muziką po visą pasaulį", – taip viešnią pristatė M.K.Čiurlionio draugijos narė Daina Kazlauskienė, kurios iniciatyva ir buvo surengtas susitikimas su dainininke.

Svarbiausiu vakaro akcentu tapo jauno režisieriaus Mariaus Sipario dokumentinis filmas apie Lietuvos solistę "Aš žinau tą smoką" (scenarijaus autorė – Ugnė Dalinkevičiūtė).

Filmas – lyg ir panašus į kitus tokio žanro filmus. Tai pasakojimas apie menininko, šiuo atveju – menininkės, gyvenimą ir kūrybą, parodantis svarbiausius įvykius: ištraukas iš koncertų, operų spektaklių fragmentus. Apie filmo pagrindinę veikėją kalba kiti asmenys ir ji pati – ne tik scenoje, bet ir realybėje nepakartojama asmenybė, apdovanota ypatingu vitališkumu, veržlumu, moterišku žavesiu, savybėmis, kurias galime išsyk pajusti ir kurios tampa lemiamos bendraujant su ja, klausant jos skaidraus, turtingo spalvų ir atspalvių balso.

Iš juostos sužinome, kad 1968-ieji buvo bene sėkmingiausi metai tuomet jaunos artistės biografijoje: baigta Konservatorija, laimėti trys konkursai, debiutuota Operos ir baleto teatre, pradėta stažuotė Milano teatre "La Scala".

Filme dainininkė prisipažįsta, kad iš visų autorių jai brangiausia F.Bajoro muzika, kad būtent joje ji atrado "tikras teisybes", be kurių daug sunkiau būtų dainuoti kitų lietuvių autorių kūrinius ir liaudies dainas.

Reikšmingų pastebėjimų juostoje pasako muzikologas Edmundas Gedgaudas, obojininkas Juozas Rimas, dainininkės Irena Milkevičiūtė, Sigutė Stonytė, dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, kūrusi originalius scenos kostiumus dainininkei.

Bene netikėčiausios ir įsimintiniausios tampa pianistės, ilgametės scenos partnerės Gražinos Ručytės-Landsbergienės įžvalgos: "Giedrė nėra patogus žmogus. Ji turi savo nuomonę, niekad nemėgo būti smarkiai koreguojama, režisuojama, kad jai nurodinėtų."

Reikšmingiausiu režisieriaus M.Sipario filmo leitmotyvu tampa pačios G.Kaukaitės prisipažinimas: "Svarbiausia man buvo tikėti tuo, ką darau, ir manau, kad nieko nedariau, kuo nebūčiau tikėjusi. Jei kas manęs paklaustų vėl, atsakyčiau tą patį."