E. Stancikas: kopiame į savo kalno viršūnę

Egidijus Stancikas, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius, aktorius, šį kartą leidosi į kelionę reziumuojant jau besibaigiantį teatro sezoną, pasakojo apie galybę planų, idėjų ir projektų, skirtų ateinančiam jubiliejiniam 95-ajam sezonui.

– Ar šis, jau besibaigiantis sezonas, buvo sėkmingas teatrui?

– Jūs sakote, kad jau baigiasi, o mums atrodo, kad darbai teatre niekada nesibaigia, nes kūryba gimdo kūrybą ir virtinė darbų tiesiog įsuka visus. Niekada nebūna: dedi tašką, uždarai duris, išeini, ir ramu. Darbus susiplanuojame taip: vasarą yra gaminamos dekoracijos, siuvami kostiumai naujiems spektakliams, o grįžę iš atostogų aktoriai ir režisieriai jau gali tęsti savo darbus.

Ar sezonas buvo sėkmingas? Visada, kai žiūri į priekį, kelias atrodo gražesnis, o kalnas lengviau įveikiamas. Atrodo, užkopus į kalno viršūnę, pasimatys tokie vaizdai, po kurių daugiau nieko nebesinorės, nes atsivers tokia panorama, kuri pripildys visą tavo pilnatvę. Taip ir kūryba: daug vilties, daug nerimo, daug rizikos. Žiūrovas labai skirtingas. Vienam tai, kas sukurta, atrodo būtent tai, ko jo siela tikėjosi, o kitas prieštarauja. Tiesa, prieštaravimas taip pat yra geras procesas. Sėkmė kūryboje yra labai sunkiai apčiuopiama ir turbūt nepasveriama. Labai sunku ją matuoti momento matu, nes kūryba žmoguje (aš kalbu apie žiūrovą) turi vykdyti procesą. Juk būna, kad staiga, po metų ar kelerių, žmogus prisimena matytą vaizdą ir reikšmės, prasmė tiesiog susidėlioja. Man pačiam yra tokių atvejų buvę, kai žmogus užkalbina ir sako: "Žinote, aš niekaip negaliu pamiršti to jūsų vaidmens, pamačius jus, aš jį visada prisimenu", nors spektaklis jau seniai neberodomas. Tai yra ilgalaikiai arba nesibaigiantys procesai.

– Kokius galėtumėte įvardyti ryškiausius šių metų teatro pasiekimus?

– Dabar jau aišku, kad mes įgyvendinome visus planuotus savo kūrybinius projektus. Šį sezoną būta tikrai didelių darbų. Paminėčiau didžiulį, porą metų užtrukusį tarptautinį projektą su japonų menininkais "Sakurų prisiminimai". Labai gaila, kad buvo tik trys pasirodymai, kadangi projektas itin brangus. Tačiau jis parodė, kad mūsų gamybinės pajėgos, visi cechai, visi specialistai iš tikrųjų yra profesionalai ir gali dirbti su užsienio kompanijomis.

Džiugina, kad įgauname kūrybinį pripažinimą būtent profesionalių meno žinovų aplinkoje. Visa tai rodo ir apdovanojimai – tiek Kauno miesto "Fortūnos", tiek aukščiausio teatrinio apdovanojimo – Auksinių scenos kryžių – nominacijos. Tai liudija, kad dirbame teisinga kryptimi. Nacionalinis Kauno dramos teatras atlieka labai sudėtingą ir kilnią valstybės kultūros politikos misiją – pristatyti geriausius Lietuvos ar užsienio, klasikos ar šiuolaikinius kūrinius. Ne pramogos, ne lengvo žanro, bet būtent lygiuojantis į profesionalųjį meną. Tai yra sudėtingiausia, bet mūsų tikslas ir kryptis yra būtent tokia. Smagu, kad formuojasi gilesnis žiūrovo poreikis. Tai – viena iš mūsų siekiamybių, mūsų kalno viršūnių.

– Šiais metais teatre buvo keturios premjeros ir du festivaliai. O kitais galbūt sulauksime dar daugiau?

– Žmogus planuoja, Dievas juokiasi! Planuose yra šiek tiek daugiau premjerų – jos visos ambicingos. Pradėjome projektą su režisieriumi Jonu Jurašu – visiems gerai žinomos Juozo Grušo "Barboros Radvilaitės" pastatymą. Jis neturės nieko bendra su legendiniu anuomečiu spektakliu. Tai bus bandymas perskaityti J.Grušą naujai, iš šiandienos perspektyvos. Po Naujųjų vykdysime didelį bendrą projektą su Lietuvos Nacionaliniu dramos teatru. Suvokiame, kad Lietuvos teatras yra per mažas. Norint sukurti kažką didingesnio reikia bandyti jungtis, ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Tai yra labai sveikintina, tam tikra provokacija visiems teatrams – daugiau bendrauti, mažinti tarpusavio konkurencingumą, jungiantis stiprėti, ir tai daryti dėl to, kad kuriamas įvykis būtų visuotinis, teatrinis. Abiejų Nacionalinių teatrų darbo vaisius subręs kitą pavasarį ir tai bus projektas su vienu iš geriausių Europos režisieriumi Krystianu Lupa, suteiksiantis išskirtinę patirtį Lietuvos teatrui, aktoriams ir, žinoma, žiūrovams. Mūsų laukia ir kūrybinė kelionė su režisieriumi Gintaru Varnu. Aišku, kad kažką naujo savo gerbėjams pristatys Artūras Areima. Sezono pabaigoje žiūrovus pakvies labai įdomus latvių režisieriaus Valterio Sylio pastatymas. Jis – vienas žinomiausių Baltijos šalių jaunųjų režisierių, kuriantis kūrybinės laboratorijos principu.

– O jaunojo žiūrovo nepamiršote? Ką pasiūlysite jam?

– Tikrai ne. Suplanuoti pastatymai vaikams ir jaunimui kalėdiniam laikotarpiui. Gruodžio pirmomis dienomis rengsime tarptautinį "Asitežo" festivalį vaikams. Manau, šis įvykis nuskambės visame Kauno mieste. Festivalio centras bus mūsų teatre, bet programa vyks visuose Kauno teatruose. Laikas atsakingai atsigręžti į augančią auditoriją – vaikus. Nes slinktis tarp žiūrovų vyksta greitai. Teatro mokyklėlė, veikianti prie Nacionalinio Kauno dramos teatro, parodo, kaip svarbu turėti nenutrūkstamą ryšį su vaikais, jaunimu. Taip pat vyks jau penktasis, jubiliejinis, edukacinis festivalis vaikams ir jaunimui "Nerk į teatrą".

– Aktorių taip pat laukia nemažai kūrybinės veiklos. Galbūt teatro trupėje atsiras naujų veidų?

– Taip, tikiuosi, kad į mūsų trupę įsilies jaunų aktorių kursas. Kartkartėmis teatre reikia daryti savotišką kraujo perpylimą arba organizmo atšviežinimą. Jau keletą metų į trupę neįsiliejo jaunų žmonių. Labai norėtųsi, kad tai įvyktų, nes gražios, suremontuotos erdvės šaukiasi jaunų, drąsių žmonių kūrybos.

– Pastebite pokyčių pačioje žiūrovų auditorijoje?

– O, taip. Reikia pripažinti, gerų pokyčių, todėl, kad žiūrovas jaunėja, intelektualėja, jo poreikiai darosi vis gilesni. Režisieriams tikrai yra lengviau drąsiai ir kūrybiškai kalbėti iš scenos.

– Gal lengviau provokuoti?

– Įdomus dalykas. Mes, vyresni, turime susiformavusį vertybinį svorio centrą ir kai tą vertybę kažkoks spektaklio momentas paliečia, tame momente užsibūname labai ilgai. Jaunas žmogus labai greitai reflektuoja ir labai greitai pereina nuo juoko iki ašaros, susimąstymo.

– Galbūt jauni žmonės yra pripratę prie greitesnio tempo?

– Galbūt. Greitame tempe yra labai daug išorinių dirgiklių, į ką esame įpratę reaguoti. Scenoje jau lengviau tai išreikšti.

– Jūsų teatras labai sparčiai modernėja ir iš vidaus, ir iš išorės, tačiau yra vienas dalykas, kuris nesikeičia, – spektaklis "Amerika pirtyje", šiais metais parodytas 700-ąjį kartą.

– Šis spektaklis yra mūsų chrestomatija, mūsų klasika. "Amerika pirtyje" – antrasis pagal ilgaamžiškumą spektaklis po Lietuvos Nacionalinio dramos teatro spektaklio "Žaldokynė". Šiemet "Amerikai pirtyje" sukanka 40 metų nuo premjeros, gegužės 10 d. rodėme 700-ąjį spektaklį. Kol dar jame vaidina mūsų vadinamoji senoji gvardija, tol tas spektaklis turi prasmę. Jis neįsivaizduojamas be Reginos Varnaitės, Milės Šablauskaitės, Antano Tarasevčiaus ir kitų aktorių. Ačiū žiūrovams ir mūsų rėmėjams, kurių dėka šis kūrybinis sezonas buvo prasmingas žingsnis kūrybinės viršūnės link.



NAUJAUSI KOMENTARAI

darbuotojas100

darbuotojas100 portretas
E.Stancikas deja yra apgavikas ir sukcius, juo pasitiketi negalima, zada viena, paskui pazadus atsiima,padaro taip kaip jam reikia.

Ziurovas

Ziurovas portretas
Zvelgiant atgal G.Varno laiku, teatras isgyveno aukso amziu, dabar isgyvena molio amziu. Labai noriu, kad ponas E. Stancikas butu garbingas ir atsistatydintu. Trumpalaikeje perspektyvoje, taip viskas grazu, bet ilgalaikeje, teatras be veido… O Areima apskritai reiktu uzdaryti i Kupiskio kulturos namus ir neisliesti. Nes jis tiesiog daro zala, tokiam praeityje garbingam teatrui.

ziurovas

ziurovas portretas
puikus demagogas vedantis teatra i saviveiklines virsunes su absoliuciai vulgariu skoniu...mires teatras, kol jam vadovaus sitas etatinis pirslys ir visu renginiu vedejas
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių