Epochų lūžiuose gimsta ir laimė, ir baimė gyventi

Juoda ir balta

Vilniaus miesto teatras „Atviras ratas“ pristatys sceninį projektą „Juoda – Balta“. Pagal unikalų „Atviro rato“ metodą sukurtas, Aido Giniočio režisuotas spektaklis tęsia teatro vizitinėmis kortelėmis tapusių biografinių improvizacijų „Atviras ratas“ ir „Lietaus žemė“ tradiciją.

Spektaklyje atgyja sovietmečiu gimusios ir augusios, Sąjūdžio laikotarpį patyrusios kartos biografinės istorijos, koduojančios epochos lūžį patyrusių žmonių pasirinkimus ir išgyvenimus.

Gyvenimas sovietinės okupacijos laikotarpiu subrandino itin skirtingų biografijų ir pasaulėžiūrų žmones: vieni iš jų augo su baime ir mokėsi prisitaikyti, kitus, priešingai, augino troškimas pasipriešinti sistemai ir noras tikėti, kad iš pirmo žvilgsnio nesugriaunama santvarka sulauks baigties. Sąjūdis ir vėliau iškovota nepriklausomybė šiai kartai tapo ne tik politinių pokyčių, bet ir kiekvieno individualių pasirinkimų laikotarpiu.

Pasyvūs stebėtojai, rizikuoti savo ir artimųjų saugumu pasiryžę kovotojai, skeptikai – visi jie, vedami savo įsitikinimų, rado savąją vietą istorijoje. „Juoda – Balta“ nukreipia į šią vietą atvirą ir asmenišką žvilgsnį, o praėjus trims dešimtmečiams ir per ištiestos rankos atstumą vėl bręstant kertiniams istoriniams lūžiams, spektaklio kūrybinė komanda siekia kalbėti apie tai, kaip skirtingų žmonių pasirinkimai suformavo ir tebeformuoja visuomenę, kurioje gyvename.

Laukiant to, kas neatvyks

Jaunimo teatras kartu su teatru „Utopia“ festivalio žiūrovams pristatys spektaklį, kurio premjera įvyko vos prieš keletą dienų. Žinomo režisieriaus Gintaro Varno ir jaunų aktorių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplomantų dėmesį patraukė legendinė Samuelio Becketto pjesė „Belaukiant Godo“.

1948-aisiais, kai Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusi Europa dar nebuvo atsigavusi po fizinio, moralinio ir egzistencinio kracho, parašyta pjesė yra laikoma vienu reikšmingiausių XX a. literatūros kūrinių.

Joje nėra įprastų klasikinei dramaturgijai dramos elementų, – siužeto, konflikto, netgi aiškaus veiksmo. „Niekas nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu“, – klasikinė pjesės frazė nusako jos esmę.

Ši keista tragikomedija tapo naujos teatro srovės, pavadintos Absurdo teatru, emblema, o jos autorius S.Beckettas pelnė pasaulinę šlovę, Nobelio premiją ir buvo pripažintas „rašytoju, darančiu įtaką žmonijos raidai“.

Dramatiški karo metų išgyvenimai stipriai paveikė S.Becketto kūrybą, gerokai apvalė ją nuo ankstesnio knygiškumo. Pats nemažai patyręs ir dar daugiau stebėjęs, jis su tikru skausmu prabilo apie žmogaus likimo tragizmą. Iš karo metų S.Beckettas pasisėmė vien pasibaisėjimą žmogumi. Jam pasirodė nepriimtinas netgi egzistencialistinės krypties rašytojų kelias – stoiškas Arberto Camus pasipriešinimas blogiui ar juo labiau Jeano-Paulio Sartre'o visuomeninis aktyvumas.

Tačiau žmogaus egzistencijos absurdiškumą S.Beckettas vaizduoja su ypatinga, tik jam būdinga žaisme. Ši absurdiško tragizmo ir žaismės dermė būdinga visai jo dramaturgijai, tačiau bene labiausiai atsiskleidžia „Belaukiant Godo“.

Pirmą kartą pjesė pastatyta 1953 m. Paryžiuje, tačiau netrukus išpopuliarėjo ir iki šiol yra viena dažniausiai statomų pasaulio scenose. Lietuvoje pjesė buvo pastatyta Klaipėdos dramos teatre (1982, režisierius Kęstutis Žilinskas), Kauno dramos teatre (1995, režisierius Valentinas Masalskis), Vilniaus mažajame teatre (2003, režisierius Rimas Tuminas).

„Belaukiant Godo“ populiarumo priežastį gali padėti suprasti šis legendinio britų režisieriaus Peterio Brooko pastebėjimas: „Ar galime meno kūrinį apibūdinti kaip kažką, kas pasauliui atneša naują „dalyką“? Kažką, kas mums patinka arba ne, bet apie ką mes įkyriai galvojame? Jei taip, tai galima pasakyti apie S.Beckettą. Būtent šitai jis padarė su savo dviem valkatom po medžiu. Pasaulio nuojautos buvo įkūnytos šiame absurdiškame ir baisiame paveiksle.“ Laikui bėgant, posakis „laukti Godo“ tapo pasauliniu aforizmu.

Tragikomiškas farsas. Ir kartu – poema apie laukimą ir to laukimo beprasmiškumą, absurdiškumą, laiką ir laikinumą.

Režisierius G.Varnas pjesės populiarumą aiškina tuo, kad pagal ją sukurtuose spektakliuose kiekvieno laiko, šalies, kartos žiūrovai rado kažką sau artimo. „Atrodo, kad tai universalus, vadinamasis metatekstas, gana abstraktus ir talpus įvairiausioms prasmėms", – sako G.Varnas.

Pradžia gali būti pabaiga

Ši pjesė įžūli, absurdiška, šmaikšti, bet kartu ir egzistenciškai gili, paslaptinga. Daugybė klausimų be atsakymų. „Joje tvyro sutrikimo ir baimės jausmas susidūrus su nepaaiškinama žmogaus egzistencija. Neviltis, suvokus gyvenimo prasmės paieškų bergždumą. Ji neapčiuopiama, laviruojanti tarp vilties ir nevilties, juoko ir ašarų. Tragikomiškas farsas. Ir kartu – poema apie laukimą ir to laukimo beprasmiškumą, absurdiškumą, laiką ir laikinumą. Tarp viso to sklando poezija ir iš tvyrančios absurdiško pasaulio miglos gelbsti draugystė, šiluma, meilė“, – sako režisierius.

Anot jo, „Belaukiant Godo“ galima laikyti savotišku S.Becketto atsaku į vieną svarbiausių filosofinį egzistencializmo veikalą A.Camus „Sizifo mitą“ ir jo teatrine versija.

S.Beckettas rašė pjesę apie senus žmones. Gyvenimą jau nugyvenusius ir laukiančius turbūt mirties. Tačiau G.Varno valia Vilniaus jaunimo teatro spektaklyje vaidina labai jauni aktoriai.

Ateitis: pakeisdamas pjesės herojų amžių G. Varnas jai suteikė naujų spalvų. / E. Paulausko nuotr.

„Aktoriai vaidina niekam nereikalingus aktorius ir režisierius. Laukiančius vaidmenų, spektaklių, teatro. Ateities, sėkmės, laimės. Jie nelabai reikalingi pasauliui. Ir tai žino. Kam jie reikalingi? Gal tik vienas kitam?“ – samprotauja G.Varnas.

Tas pats tekstas gali kalbėti ne tik apie gyvenimo pabaigą, bet ir apie jo pradžią ir baimę gyventi. Ir tai, anot režisieriaus, ko gero, daug skaudžiau. „Ypač šiandien, kai pasaulis atrodo baugus, trapus ir tuoj tuoj būsiantis susprogdintas. Kai pusė pasaulio žmonių laukia vieno Z-mogaus mirties. Jei nuo realybės nesislėptume tarp teatro kulisų ir atvertume langus, tai tiesiai šviesiai – spektaklis nėra apie veiksmą, heroizmą, kovą – tai ne apie Ukrainą ir jos gynėjus, greičiau, apie mūsų Vakarus, kurie vis dar laukia... laukia... laukia... ir bijo... Vakarų fronte nieko naujo“, – būsimiems žiūrovams kryptį nurodo režisierius.

Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Juoda – Balta“ vyks Girstučio kultūros centre balandžio 20 d. 18 val.

Vilniaus jaunimo teatro spektaklis „Belaukiant Godo“ vyks Girstučio kultūros centre balandžio 22 d. 18 val.

Kas: Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Juoda – Balta“.

Kur: Girstučio kultūros centre.

Kada: Balandžio 20 d. 18 val.

Kas: Vilniaus jaunimo teatro spektaklis „Belaukiant Godo“.

Kur: Girstučio kultūros centre.

Kada: Balandžio 22 d. 18 val.