Dešinioji režisieriaus ranka: teatrą myliu nuo vaikystės

Svetlana Gudukienė režisieriaus padėjėja Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirba jau dvidešimtą sezoną. Du dešimtmečiai suliejo šią moterį su teatru tarsi į nedalomą visumą. Sunku įsivaizduoti Svetlaną be teatro ir teatrą – be Svetlanos. Ji pažįsta čia kiekvieną užkaborį, čia jaučiasi svarbi ir reikalinga.

Moteris sako niekuomet negalvojusi apie kitą profesiją: visada žinojo, kad dirbs teatre, nors ir ne scenoje kaip atlikėja, besilenkianti publikos bisui, žinojo, kad jos nesvaigins jūra aplodismentų, negaus iš gerbėjų gėlių. "Neturiu kaip mama ir mano dukra Nelė Dievo dovanos būti dainininke, artiste. Bet teatrą myliu nuo vaikystės ir žinau, kad naudinga jam galiu būti kitaip, – sako Svetlana ir priduria, kad režisieriaus asistento darbas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti iš šalies: turi būti nematomas, nepastebimas, o veiksmas scenoje vykti sklandžiai.

Teatre nuo mažumės

S.Gudukienė teatrą iš vidaus pažino mamos dėka, Galina Kovalenko ilgus metus dainavo chore, šiek tiek dirbo režisieriaus padėjėja. "Užaugau teatre. Mačiau jį nuo vaikystės, tad kiekvienu amžiaus tarpsniu teatrą suvokiau kitaip", – sako Svetlana, prisiminusi ir pirmą pamatytą spektaklį. "Traviata" paliko neišdildomą įspūdį ir nuo tada esu didžiausia operos gerbėja, – neslėpia Svetlana, kurią paauglystėje į teatrą viliojo ne tik muzika ar literatūra. – Atidžiai stebėjau ten dirbančią mamą ir mąsčiau apie režisieriaus padėjėjos darbą, kur be specifinių žinių apie teatrą, jo veikimo principus neišsiversi."

Studijos garsiajame Maskvos GITIS Teatrologijos fakultete ne tik praplėtė akiratį,  suteikė papildomų žinių, bet ir susistemino, sudėliojo į lentynėles tai, kas buvo žinoma ir artima. "Po studijų anuomečiam teatro vadovui ir režisieriui Gintui Žiliui reikėjo įrodyti, kad sugebėsiu dirbti. Sąlyga, kurią iškėlė G.Žilys, buvo nelengva – per metus turėjau išmokti absoliučiai visą teatro repertuarą, kurį, kaip ir dabar, sudarė per 30 pavadinimų spektaklių. Išmokau. Manimi patikėjo ir, svarbiausia, pasitikėjo, nes režisieriaus padėjėjo darbas reikalauja absoliučios disciplinos ir tarpusavio pasitikėjimo", – sako pašnekovė.

Šveicariško laikrodžio tikslumu

Dainininkė, aktorė ir režisierė, pelniusi aukščiausią teatro įvertinimą – Auksinį scenos kryžių, Viktorija Streiča neslėpė, jeigu reikėtų įvardyti žmogų, kuris yra Kauno valstybinio muzikinio teatro ašis, nedvejodama pasakytų: tai S.Gudukienė – Svieta.

"Niekas kitaip jos ir nevadina, – nusišypso V.Streiča. – Ši maža trapi moteris su poetės siela, studentišku balso tembru ir laikui nepavaldžiu grožiu kaip iš šventųjų paveikslų yra galingas Atlantas, laikantis ant savo pečių vieną iš mūsų teatro kampų.

Ši maža trapi moteris su poetės siela, studentišku balso tembru yra galingas Atlantas, laikantis ant savo pečių vieną iš mūsų teatro kampų.

"Įsimyliu ją iš naujo per kiekvieną pastatymą, o kai pačiai teko paragauti režisieriaus duonos, pamačiau, kokia ji neįkainojama padėjėja – juk būdamas artistu nematai visų organizacinių darbų, vykstančių ne repeticijos metu. Tai mano teatro krikštamotė, nes jos tikėjimas manimi ir raginimas eiti į priekį padėdavo, kai to labiausiai reikėjo. Po "Adamsų šeimynėlės" premjeros ji man pasakė: "Vikute, tu turi statyti spektaklius, aš tau visur ir visada padėsiu." Ir šio pažado ji laikėsi tvirtai. Todėl man nebuvo baisu nerti į savarankišką darbą režisuojant Imre's Kalmano operetę "Misteris X". Teisybės dėlei, turiu prisipažinti, kažin ar būčiau išdrįsusi režisuoti, jei ne žinojimas, kad Svieta bus šalia", – atvirauja V.Streiča.

Šveicariško laikrodžio tikslumas, pastabumas, smulkiausių užduočių vykdymas, gebėjimas suvaldyti milžiniškas spektaklių mašinerijas, savo poreikių aukojimas teatro labui – tai, anot režisierės, tik keli štrichai S.Gudukienės būdui apibūdinti. "Ir visa tai po nepaprasto mandagumo ir diplomatijos apvalkalu. Jos pasiaukojimas menui, teatrui prilygsta vienuolio pasiaukojimui Dievui. Ten nėra vietos nei materialiam pasauliui, nei savo ego sureikšminimui. Tik nuolankus tarnavimas bendro tikslo labui", – sako V.Streiča.

Koja kojon su naujovėmis

Paklausta, ką mano apie šiais laikais į teatrą atkeliaujančias naujausias technologijas ir jo modernizavimą, S.Gudukienė neabejodama patikino, kad bet kokios naujovės teatre tik praplečia režisieriaus, scenografo, dailininko fantazijos galimybes.

"Kuo daugiau naujovių, tuo menininkai statytojai laisvesni savo vaizduotėmis, vizijomis ir svajonėmis", – sako S.Gudukienė ir čia pat patikina, kad vizualika labai svarbi spektaklio dalis.

"Prisimenu, kai režisieriaus padėjėja dirbo mama, bene svarbiausia buvo duoti ženklą laiku nuleisti ar pakelti uždangą. Šiandien ir klasikinės stilistikos spektakliai statomi pasitelkus moderniąsias technologijas. Daugybė techninių pakeitimų, pultelių, mygtukų, techninės teatro galimybės per pastaruosius tris dešimtmečius bėgo septynmyliais žingsniais į priekį. Per repeticijas fiksuoju visus režisūrinių ieškojimų galutinius sprendimus, juos primenu atlikėjams. Reikiamu momentu turiu scenos darbininkams į jų ausinukus perduoti, kokią dekoraciją pakelti, nuleisti, pasukti, o šokėjams, choro artistams ir solistams – kada išeiti į sceną. Padedu ir scenos šviesiukams – spektakliuose apšvietimas keičiasi nuo keliolikos iki 100 kartų. Vien pasitelkus meninį šviesos dizainą, galima scenoje sukurti stebuklą. Modernizuojant teatrą laimi ne tik spektaklio statytojai, artistai. Žiūrovai taip pat atranda čia visiškai kitokią iliuziją, patiria naujų emocijų", – pasakoja S.Gudukienė.

Vyriausiasis teatro dirigentas Jonas Janulevičius taip pat negailėjo pagyrų savo kolegei, tikindamas, kad be jos buvimo tikrai neišsiverstų.

"Jei Paryžiaus katedra turėjo savo Kvazimodą, kuris pačia gerąja ir gražiąja prasme buvo didingosios Dievo Motinos katedros simbolis ir siela, tai mūsų teatras, drįsčiau teigti, turi Svietą, fenomenalios atminties, plačios širdies žmogų, teatro sielą", – sako dirigentas ir, sekundę pasvarstęs, priduria, kad tokio žmogaus, kolegos ir pagalbininko teatras gali neturėti dar 100 metų.

"Tai teatro žmogus, man artimas visomis prasmėmis. Kiekvieną darbe iškilusią problemą matome panašiai, nes abu užaugome teatre ir teatrą galime pajausti, matyti 360 laipsnių kampu pačiomis įvairiausiomis prizmėmis", – paaiškina dirigentas ir  neslepia, jog visus spektaklius ji prižiūri taip, kad nė viena smulkmena nepraslystų pro akis.

"Ji, kaip mitologinis Cerberis, saugo teatro aurą ir užtikrina sklandų visų grandžių kūrybinį procesą. Stovėdamas prie dirigento pulto be Svietos jausčiausi tarsi be rankų – ji prisimena kiekvieną spektaklio mizansceną, kiekvieną muzikinį niuansą. Teatre tai unikalus reiškinys", – sako J.Janulevičius.

Geros nuotaikos šaltinis

Per visus tuos metus S.Gudukienei teko dirbti su skirtingais, sunkiai palyginamais, tačiau kiekvieną kartą į kūrybinį procesą įliejančiais kažką naujo režisieriais.

"Tikėjimas tuo, ką režisierius daro, labai svarbi, o gal ir pagrindinė spektaklio sėkmės sąlyga", – prisipažįsta S.Gudukienė ir paaiškina, kad režisierius turi įkvėpti, būti idėjiniu vadu, pagaliau, dirbti taip, kad juo tikėtų absoliučiai visi – pradedant artistais, baigiant scenos darbininkais.

"Su režisieriais dirbu nuo pat pastatymo pradžios iki nusileis uždanga pasibaigus premjeriniam spektakliui, neretai juos po to ir vedu. Turiu pasirūpinti, kad kūrybinis procesas vyktų kuo sklandžiau, kad sutaptų kartais nesutampanti chemija. Gebu sulyginti, nugludinti atsikišusius kampus dėl to, kad esu taikus, nekonfliktiškas žmogus. Šie būdo bruožai padeda išlaviruoti tarp visų povandeninių rifų. Be to, esu realistė, todėl, esant bet kokiai sudėtingai situacijai, sprendimų ieškau nedelsiant. Blogai jaučiuosi konfliktuodama. Galiu pripažinti savo klaidas, atsiprašyti", – sėkmingo darbo sąlygas vardija moteris.

Kalbėdamas apie savo asistentę, vyriausiasis teatro režisierius Kęstutis Jakštas net pajuokavo, kad Svetlanai neturi nė vieno priekaišto, negali pasakyti nė vieno blogo žodžio.

"Kauno muzikinio teatro Svieta yra teatrinis reiškinys, nes be jos neveikia geros darbinės nuotaikos mechanizmas. Tik nuskambėjus per transliaciją Svietos balsui "sveiki, mieli kolegos, iki repeticijos pradžios liko n minučių", teatrą užlieja jos sukurta atmosfera. Visada švelnaus balso, tiksli kaip šveicariškas laikrodis, išmananti visus teatro mechanizmus, šviesų, garso subtilybes, aktorinius ir vokalinius niuansus, puikiai skaitanti muzikinių veikalų partitūras, dramaturginę medžiagą, labai apsiskaičiusi, eruditė, turinti patį geriausią išsilavinimą. Svieta režisieriams tikras lobis!" – savo pagalbininkės dorybes vardija K.Jakštas.

"Ji neleis pabaigti repeticijos neišsiaiškinusi visų galutinių sprendimų. Režisieriams ir man ji užduoda labai daug nepatogių klausimų, į kuriuos būtinai reikia atsakyti, nes tai susiję su teatro interesais. Svieta – mama artistams ir kartais griežtokas tėvas dekoracijų montuotojams, o teatralų vaikams, kurių pilnas teatras, geroji auklė Merė Popins. Svieta labiau už visus išgyvena spektaklio statymo kančias, o po sėkmingos premjeros dalijasi džiaugsmu, niekada negailėdama gražių žodžių, bet nevengdama kritikos. Ji visada turi savo nuomonę, bet niekada neatmeta ir kitų, ji moka užsispirti, bet niekada neįžeis, jei bus neteisi, visada atsiprašys, – kolegės gabėjimus vardija K.Jakštas ir neslepia nuostabos: Pagaliau, Svieta turi namus, šeimą, asmeninį gyvenimą. Ji motina, žmona, gera duktė savo motinai ir man visuomet iškyla klausimas, į kurį ligi šiol neturiu atsakymo – kaip ji suspėja?"

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių