Dailininkė A. Žiupsnytė: dideles idėjas matau žiede, paukštyje, debesyje

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

"Paišau", – apie grafikos paribyje – naudojant plunksną ir akvarelę – gimstančius paveikslus sako dailininkė Albina Žiupsnytė.

Kupini religinių simbolių, smulkiausiomis detalėmis išpiešti, ramybę ir susikaupimą spinduliuojantys jos darbai eksponuojami Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje.

"Dideles idėjas aš matau ir labai mažuose dalykuose: žiede, paukštyje, debesyje", – sako kaunietė dailininkė, kurianti grafikos darbus, tapanti ant šilko, prisidengdama Mažos Giraitės slapyvardžiu rašanti knygas. Pokalbis su dailininke – apie jos pasaulėvaizdį, kūrybos šaltinius, vienkiemio būtį ir apie tai, ko šiandienos žmogui labiausiai trūksta. Pasišnekėti apie kūrybą, būtį ir buitį ji mus priėmė savo nedideliame bute Kaune prieš vasaros sezonui išvykdama į nuošalų vienkiemį. "Mintyse aš jau ten", – prisipažino.

– Paroda vadinasi "Purienų akimis". Kodėl purienos?

– Purienos – pavasario simbolis. Parodoje yra visa paukščių-gėlių siena. Tai paukščiai iš gėlių, paukščiai-pasauliai, gyvenimo simboliai. Po ilgos žiemos buvau labai išsiilgusi saulės. Gal dėl to tie paukščiai – purienų geltonumo, prisotinti šviesos, lyg apsvaigę gyvybės pilnatvėje, visiškai laimingi… Pro dideles jų akis lyg iš didelio aukščio žvelgia į žemę Dievo Meilė, Šventumas, pavasaris, o gal amžinas mūsų Rojaus ilgesys...

Norėjau pasižiūrėti į pasaulį gamtos akimis, svarsčiau, kaip Kūrėjas YRA PRAREGIMAS didingame gamtos pabudime… Gal Šventoji Dvasia kaip saulėtas paukštis pavasarį atskrenda mūsų nusinešti į Dievo kilnumo aukštumas... Tad parodos auksiniai paukščiai įkūnija dvasinį pradą. Jie liudija, kad viskas yra iš aukštybių, kad viskas – tik simboliai Žemėje, kad gamta yra simbolių Žemėje derinys, bylojantis apie Amžinąjį, nesibaigiantį Gyvenimą.

– Jūsų kūryboje daug religinių simbolių. Iš kur jie ateina?

– Iš pasaulėjautos. Man pasaulis yra pilnas Dievo. Kartais žmogus pasako: visą gyvenimą ieškojau, visokias knygas skaičiau – neradau Dievo, gal Jo nėra... O juk mes tiesiog skęstame Dievo ESIME, JO paslaptyje, iš kurios ateiname ir į kurią išeiname… Apie tai mėginu kalbėti savo kūryboje simboliais, užuominomis. Kūrybos kibirkštis atspraga iš Dievo lauželio... Viskas ir mes patys esame Dievo kūriniai, jo šventyklos.

– Žmogų ir paukštį suvokiate kaip to paties gamtos pasaulio dalis. Kaip susiformavo toks pasaulėvaizdis: ar esate kaimo žmogus?

– Esu valstietė iki pašaknių. Ir mano tėvai, ir seneliai buvo valstiečiai. Mano tėviškė – vienkiemis, kuriame vyrauja visai kitokia dvasia nei kaime. Juk vienkiemyje žmogus gyvena apsuptas gamtos, jis yra atviras gamtai, Dievui, ir Dievas jį veikia per gamtą.

Vienkiemio būtis man padėjo pajusti, kad kiekvienas įvykis, kad ir mažiausias, yra neatsitiktinis. Gyvenimo tempas vienkiemyje yra kitoks, lėtesnis, visi įvykiai labiau išjaučiami, apmąstomi, nes žmogus turi tam laiko, sugeba savo gyvenimą aprėpti, įvertinti, taisyti.

Vienkiemio būtis man padėjo pajusti, kad kiekvienas įvykis, kad ir mažiausias, yra neatsitiktinis. Gyvenimo tempas vienkiemyje yra kitoks, lėtesnis, visi įvykiai labiau išjaučiami, apmąstomi, nes žmogus turi tam laiko, sugeba savo gyvenimą aprėpti, įvertinti, taisyti... šiuolaikinio žmogaus gyvenimas kupinas įtampos, įvykiai tiesiog virsta vienas per kitą... atrodo, kad daug kas mūsų gyvenime – fatališka, o daug kas vyksta perdėm atsitiktinai... Kokia keista atrodo patarlė: svečias į namus – Dievas į namus... O juk dabar nemažai gyvena taip: vieną žmogų išleidžia – priima kitą, kiti iš viso gyvena atidarytom durim. Ateina tiek – nesuprasi, draugų ar priešų, kad visai nepagalvoji: tai galėtų būti Dievas. Nesuspėji pagalvoti. Miesto gyvenime, dabartinėj žmonių pasaulėjautoj sunku rasti harmoningą suderinamumą tarp savęs, gamtos, kūrybos. O juk tarp viso to vis dėlto yra ryšys – kaip tarp rožinio karoliukų. Seka yra, ir joje nėra atsitiktinumų.

– Nuolatos skubančiam, bėgančiam žmogui sunku pastebėti tą seką.

– Labai sunku. Bet gal vis dėlto galima vakare prisėdus bandyti graibyti tuos karoliukus ir juos, galbūt pabirusius, suverti. Tik tai reikalauja laiko – to, ko šių dienų žmogui labiausiai trūksta.

– Kas jums svarbiausia kūryboje? Be ko, jūsų manymu, meno kūrinys nėra kūrinys?

– Be idėjos. Gal George'as Sorosas svajoja, kad menas būtų be idėjos, ir galbūt kam nors pavyks taip padaryti, tačiau šiuolaikinis menas nėra be idėjos. Juk menas kelia aliuzijas, prisiminimus, jausmus ar bent jau emocijas. Tačiau man per maža to, kad menas turi idėją. Dar labai svarbu, kokia tai idėja. Jei ta idėja destruktyvi, linkusi pasaulį suniekinti, supriešinti, kitaip sakant, jei tai būtų menas, kuriame nėra Dievo, Gėrio nuorodos, tai menas įgyja minuso ženklą – atsigręžia prieš savo prigimtį. Neturiu galvoj būtent šiuolaikinio meno. Destruktyvaus meno buvo visad, kita vertus – jeigu tarnaujama ne pozityviam tikslui, ne šviesos garbinimui – kažin, ar tai laikytina menu....

– Menininko gyvenimą, kūrybą suprantate kaip tam tikrą misiją?

– Ne tik menininko – kiekvieno žmogaus gyvenimą suprantu kaip misiją. Psichologas Erichas Frommas rašė, kad bet kuris darbas yra kūryba. Manau, taip ir yra. Net paprasčiausias kambario tvarkymas gali būti kūryba, o kiek kūrybos yra gaminant maistą. Arba dirbant kompiuteriu: aha, tai aš galiu padaryti šiuo klavišu, neveikia... dar galiu padaryti trim ėjimais... arba dar kitaip. Darbo, kurį atliekant visiškai nereikėtų kūrybos, reikia gerai paieškoti.

Kiekvienas žmogus, be abejo, turi kažkokią misiją. Už savo gyvenimą jis turės atsiskaityti, pateikdamas tam tikrą pažymą Dievuliui. Tada reikės pasiaiškinti: šitą padariau, o štai šito – ne. Baisu, jei kažkam Dievulis pasakys: klausyk, o tu nė vieno punkto neįvykdei!

– Jūsų kūriniai spinduliuoja didžiulę dvasinę šilumą, ramybę. Ar tai reiškia, kad prie drobės, grafikos lakšto nesėdate susinervinusi, blogos nuotaikos?

– Esu labai neramus žmogus. Atsižvelgiu į nuotaiką – tikrai ne kiekvieną kartą galiu sėsti prie pradėto kūrinio. Kadangi paprastai dirbu prie keleto darbų, visada randu tokių, kur nereikia didelio susikaupimo. Pavyzdžiui, reikia tik apvedžioti kontūrą. Tokio darbo galiu imtis ir nenusiraminusi. Tada po kurio laiko pats kūrinys nuramina.

– Jūsų kūriniuose apstu smulkių detalių, iš kurių matyti, kad ilgai ir kruopščiai dirbate. Ar esate skaičiavusi, kiek užtrunkate prie vieno kūrinio?

– Ilgai užtrunku. Daug kas priklauso nuo darbo apimties. Kartais tos detalės reikalauja darbo iki beprotybės, nes man, pavyzdžiui, reikia rugių lauke išpaišyti kiekvieną varpą – nemodernu, labai senoviška, nors net ir seniau grafikai retai taip piešdavo. Bet štai darbe "Atminties laukas" tą kiekvieną varpą po tris kartus perpiešiau, nes labai nesisekė. Kai įveikiau, atrodė, kad jos pavirto auksinėm...

O filosofine prasme tos rugių varpos man yra kaip sielų minia, todėl kiekvienai turiu skirti meilės… Kai būnu rugių laukuose, apima nuostabus laimės pojūtis – lyg jau ne žemėj gyvenčiau, o kažkur kitur. Rugių laukas man – kaip amžinybė, sielų rojus, būtis, paslaptis.

– Kokias tendencijas pastebite šiuolaikinėje dailininkų kūryboje? Ar jos jus džiugina?

– Yra ir džiuginančių, ir liūdinančių tendencijų. Liūdina meno atsitraukimas nuo tautiškumo, religingumo, savęs kaip piliečio, kaip jausmingo žmogaus paneigimas ir tapsmas lyg kokiu niekatruoju, beasmeniu, pasaulio konstatuotoju… Net literatūroje vis mažiau kenčiančio, paprasto žmogaus, vis gabuoliai, superžmonės, apdovanoti keistom galiom. Tokiame pasaulyje paprastas žmogus toks pasimetęs atrodo... ir nereikalinga niekam jo sužeista širdis... apie tai kalba nebent serialai ir nupiginamos tikros vertybės.

Kitas liūdinantis dalykas: kai mene atspindimos idėjos, susijusios su bendražmogiškais dalykais, tačiau viskas suvedama į kūniškumą, seksualumą. Nesakau, kad to visai neturi būti, kad reikia viską idealizuoti arba paišyti saldžius paveikslėlius – mene galima labai stipriai išsakyti stiprius dalykus. Tiesiog menas yra per brangi priemonė, kad, ją pasitelkiant, būtų daromi menki dalykai. Kaip ir teatre, kai, pasitelkiant gyvus žmones, vaidinama menka pjeselė apie esą šiuolaikinę visuomenę – su keiksmažodžiais ir visa kita. Taip, visuomenė tokia yra, bet, jei esi menininkas, tai kelk tą visuomenę. Reikia kalbėti apie amžinus dalykus. Tik tie dalykai išlieka.

Taigi, menininkams linkiu didelių idėjų, to paties – ir sau. Beje, dideles idėjos reiškiasi ir per mažus dalykus – juk ašaroje gali atsispindėti visas pasaulis.

– Slapyvardžiu Maža Giraitė esate parašiusi ir išleidusi ne vieną pasakų, apsakymų knygą. Ar vis dar rašote knygas?

– Neseniai parašiau ir iliustravau knygutę vaikams – tikiuosi, kad metų pabaigoje ji bus išleista. Tai istorija su daug gražių iliustracijų apie drugių karalystę, ištikimybę, meilę šiuolaikiniame pasaulyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

LiS

LiS portretas
grazu !

Silvija

Silvija portretas
Dėkoju Dievui ne tik už kūrėją, bet ir už Kauno dienos redakciją, kad skleidžia gėrį, o ne tamsą.

Romutė

Romutė portretas
Ačiū jums už nuostabią kūrybą. Dėkoju Aukščiausiam, kad gyvenime mes galėjome ir pabendrauti - mūsų knygas papuošė Jūsų darbai.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių