Keliaudamos po festivalius jos narės pristato scenos menus, panaudodamos įvairias judančias struktūras, judesį jungdamos su gyvai atliekama muzika – tai leidžia sinchronizuoti akrobatinius elementus su muzikos instrumentais, vokalu ir kitais garsais. Iš Prancūzijos vėl atvykusios menininkės dovanojo puikų, kupiną dramatizmo ir ištvermės pasirodymą Obelynėje, Tado Ivanausko sodybos senųjų medžių apsuptyje. Rašydama šio performanso scenarijų, autorė Marion Even nagrinėjo moterišką aplinkos pajautimą, žvelgė į žmogaus būties iššūkius, derindama cirką, šokį ir vaizduojamąjį meną.

Medžių juosiamoje aikštėje laukė neįprasta metalinė karuselė, specialiai sukonstruota šiam renginiui. Masyvi ir stabili, taigi saugi. Keturios trupės narės vaikštinėjo tarp besirenkančių ir ratu sėdančių žiūrovų pasisveikindamos ir maloniai besišypsodamos. Taip nuo pat pradžių buvo kuriama betarpiška atmosfera. Festivalio meno vadovė Gintarė Masteikaitė paprašė susirinkusiųjų nefilmuoti, nes, pasak trupės narių, jos pasirodymo metu nori matyti žiūrovų akis, o ne mobiliuosius telefonus.

Pasirodyme „Women Weave the Land“ skleidžiasi moteriškojo žvilgsnio tema. Kaip pasaulis atrodo moters akimis su jo džiaugsmais ir iššūkiais. Atskleidžiama, kaip moteris jaučia jai gamtos skirtas užduotis, įvairias emocijas: pyktį, neviltį, laimę, skausmą, neišvengiamumo baimę ir t. t. Vaikščiodamos plonais karuselės skersiniais 3 m aukštyje akrobatės siekė išreikšti bendrumo poreikį kartkartėmis susikabindamos rankomis. Ant įtemptų lynų jos džiaugsmingai ore persiversdavo, taip perduodamos ir mums, žiūrovams, savo laimės akimirkas. Linų gijos, susipainiojimas jose simbolizavo staiga užklumpančias sudėtingas, sunkias situacijas. Jos labai papildė pasirodymo dramaturgiją, nes išreiškė trukdžius, pasipriešinimą ir kliūtis moteriškai energijai skleistis.

Julia Brisset, Franceska Fioraso, Garazi Pascual Esnaola ir Raphaelle Rancher įdėjo daug fizinių ir mentalinių pastangų siekdamos perteikti moters pasaulio sudėtingumą. Buvo gera matyti ir jausti, kaip nugalima baimė, prisijaukinama gravitacija, kuriant metaforas žmogaus trapumui, laikinumui, bet kartu ir atsparumui, sugebėjimui integruotis į pasaulį, jį priimti, gal ir prijaukinti, paversti savu.

Viena žiūrovių man vėliau sakė: „Mane tai paveikė iki pat sielos gelmių,  taip, kad kartą norėjau tiesiog apsisukti ir pasitraukti. Vyrai šito niekada nesupras. Performanso metu visu kūnu pajutau, ką reiškia būti moterimi, tiesiog fiziškai susitapatinau su atlikėjomis.“

Atskirai norisi ir būtina paminėti penktąją trupės narę Manon David, kuri atliko muzikinę pasirodymo partiją. Manon grojo sintezatoriumi, bosine, elektrine gitaromis, dainavo. Tam tikrais momentais ji išgaudavo netikėtų, keistų garsų, pavyzdžiui, belsdama į gitarą krumpliais. Tai priminė naujojo amžiaus stiliaus muziką, garsinių paveikslų kūrimą. Atlikėjai pavyko jautriai ir sinchroniškai papildyti dramatinius pasirodymo momentus, kai kolegės akrobatės bėgo, sukosi, laipiojo karusele ir lėtai balansavo ant lyno, rodos, aukštai mėlyname danguje, pro medžius skverbiantis vakarinės saulės spinduliams.

Man „Women Weave the Land“ tapo paveikiausiu šių metų festivalio pasirodymu. 50 minučių pralėkė kaip penkios. Jautėsi, kad trupė narės atlieka tai, kuo tiki pačios. Tai gana retas atvejis dabartiniame skubančiame pasaulyje, kur tiek daug pagundų likti paviršutiniškiems. Jos nepaliko abejingų – žiūrovai stovėdami ilgai plojo ir neskubėjo skirstytis. Norisi tikėti, kad ir kitais metais „La Migration“ pamatysime Kaune.