Šalies istorija
Įkurtas 1920-aisiais, Luhansko srities kraštotyros muziejus daugiau nei 100-metį kaupė ir saugojo regiono istoriją – nuo archeologinių radinių iki šiuolaikinės kultūros liudijimų.
Geležinis kalavijas, rastas netoli Perevalsko, senosios fotografijos, dokumentai ir meno kūriniai ilgus metus ekspozicinėse salėse lankytojams pasakojo Rytų Ukrainos istoriją. Iki pat 2014 m. muziejus veikė Luhanske ir buvo vienas svarbiausių regiono kultūrinės atminties centrų. Miestui atsidūrus okupacijoje, kultūros įstaiga tapo Rusijos propagandos įrankiu, kur buvo idealizuojamas sovietinis laikotarpis. Tuo pat metu į Ukrainos kontroliuojamą Starobilską persikėlusi muziejaus komanda kūrė visiškai kitokį modelį – atvirą, modernų, gyvą.
„Šiandien Ukrainos muziejai laužo stereotipus, ir mes esame to pavyzdys. Didžiausia muziejaus vertybė – jo žmonės“, – kalbėjo mokslo vadovo pavaduotoja Oksana Bakšynska.
Pasak jos, Luhansko muziejaus patirtis – darbas ne tik su eksponatais, bet ir su gyva atmintimi. Tuo, kas skausminga, bet reikšminga.
Padėjo kolegos
Starobilske muziejus tapo bendruomenės traukos centru. Iki pat 2022-ųjų vasario čia vyko šiuolaikinio meno parodos, koncertai, teatrinės ekskursijos. Prieš ketverius metus Rusijai pradėjus plataus masto invaziją, muziejaus darbuotojai atsidūrė pavojuje. Eksponatai buvo slepiami rūsiuose, vertybės pakuojamos į tai, kas papuolė po ranka, o pati komanda ruošėsi galimai evakuacijai.
„Muziejus ir visų mūsų gyvenimai atsidūrė lagaminuose. Okupavus Starobilską, išlikimo kova tapo muziejininkų kasdienybe“, – atsiduso Luhansko muziejaus vadovė Olesia Milovanova.
Pavyzdžiui, vienas komandos narys – mokslo darbuotojas Mychailas Vlaikovas – dalyvavo protestuose prieš okupaciją. Vėliau dėl to buvo priverstas skubiai palikti miestą.
„Nėra labiau atmosferinės vietos nei muziejus. Kai jis pripildytas artimų, kūrybingų žmonių, jis tampa antraisiais namais“, – širdgėlos dėl to, kas vyksta, neslėpė vyras.
Nors fiziškai muziejaus nebeliko, jo idėja nenustojo gyvuoti. Lemtingu momentu muziejaus komandą išgelbėjo solidarumas. Lvove įkurtas Muziejų krizių centras padėjo evakuoti darbuotojus, suteikė finansinę paramą ir galimybę atkurti veiklą. Evakuacija buvo sudėtinga ir pavojinga, tačiau ji leido muziejui tęsti gyvenimą naujomis formomis.
„Nepaisant to, kad praradome namus ir artimuosius, nepraradome orumo ir dirbame pagal savo profesiją“, – O. Milovanova džiaugėsi, kad, net ir esant tokioms keblioms sąlygoms, komanda toliau dirba ir kuria ateities viziją laisvam Luhansko regionui.
Tęsia savo misiją
Šiandien muziejus veikia Kyjive, laikinose erdvėse, bet su aiškia misija – saugoti ir pasakoti Rytų Ukrainos istoriją. Bendradarbiaudami su Charkive įsikūrusia nevyriausybine organizacija, remiami Šveicarijos Vystymo ir bendradarbiavimo agentūros, muziejininkai įgyvendino unikalų kultūros, atminties ir atgimimo projektą „Muziejus lagamine“.
„Tai – daugiau nei paroda. Tai – Rusijos okupaciją išgyvenusio ir atgimusio muziejaus istorija“, – keliaujantį projektą Kaune pristatė O. Milovanova.
Tai – daugiau nei paroda. Tai – Rusijos okupaciją išgyvenusio ir atgimusio muziejaus istorija.
Paroda, anot jos, atskleidžia, kaip muziejus gali egzistuoti be sienų, kaip daiktai, pasakojimai ir žmonių balsai gali būti suausti į tvirtą audinį, savotišką gelbėjančią „šuolio pagalvę“, leidžiančią išgyventi.
Parodoje archyvinė medžiaga ir fotografija susipina su 2014–2025 m. įvykių Ukrainoje meninėmis interpretacijomis. Muziejų išsaugoję ir atgaivinę žmonės balsu apmąsto Luhansko muziejaus kelią tremtyje.
„Projektas yra įrodymas, kad kultūra turi galią įveikti praradimus, priverstinį persikėlimą ir sienas. Tai pasakojimas apie gyvenimą, orumą ir atmintį, kurie keliauja su mumis, kad ir kur būtume“, – kauniečius ir miesto svečius aplankyti parodą kvietė Ukrainos muziejininkai.
