At­min­ties klo­duo­se – ir il­ge­sys, ir at­sa­ko­my­bė už kū­ry­bi­nį paveldą

Tik­ro­vės pa­kirp­ti spar­nai

Į Ža­lia­kal­nio šlai­tą įsmu­kęs gy­ve­na­ma­sis mū­ri­nu­kas nuo gat­vės men­kai ma­to­si. Prie­ša­ky – iš pa­žiū­ros kuk­lus na­me­lis, ku­ria­me V. Ei­gir­das sa­vo ran­ko­mis bu­vo įsi­ren­gęs erd­vią stu­di­ją su di­džiu­le į kie­mą žvel­gian­čia te­ra­sa.

„O, jei tik at­si­ras­tų pi­ni­gų... Čia ga­li­ma bū­tų įreng­ti jo ga­le­ri­ją“, – ver­da­ma var­tus į kie­mą tars­te­li L. Ei­gir­dai­tė.

Ta­len­tin­go­jo me­ni­nin­ko se­suo su­pran­ta, kad tai – vei­kiau mig­lo­ta sva­jo­nė, nei rea­lių kon­tū­rų tu­rin­ti vil­tis. Mu­zie­ji­nin­kės at­ly­gi­ni­mas spar­nų to­kioms sva­jo­nėms ne­su­tei­kia, ti­kė­tis ki­tų pa­ra­mos nai­vu. Juo­lab kad net ir šią stu­di­ją pa­vel­dė­jęs dai­li­nin­ko sū­nus Vy­dū­nas pa­sa­kė ka­te­go­riš­ką ne.

V. Ei­gir­dui gy­vam esant ne­sti­go nei ger­bė­jų, nei drau­gų. Nuo­šir­džiau­si neap­lei­do jo ir pa­sku­ti­niai­siais gy­ve­ni­mo me­tais, kai me­ni­nin­ką už­val­dė dep­re­si­ja. O kai ku­rie pikt­nau­džia­vo jo be­jė­giš­ku­mu, iš­vi­lio­da­mi pa­veiks­lų. V. Ei­gir­das iš ne­vil­ties gniauž­tų ban­dė va­duo­tis al­ko­ho­liu, o vis trūks­ta­mų pi­ni­gų pra­si­ma­ny­da­vo į kai­rę ir de­ši­nę da­li­ja­mais dar­bais. Dėl už­dar­bio dai­li­nin­kas kar­tais leis­da­vo­si į komp­ro­mi­sus su są­ži­ne – nu­si­ženg­da­vo sa­vo aukš­tiems kū­ry­bos prin­ci­pams ir ta­py­da­vo ko­mer­ci­nius, sa­lo­ni­nius dar­bus.

„Ma­ty­da­vau, kaip tai vie­nas, tai ki­tas lan­ky­to­jas po pa­žas­ti­mi ką nors iš­si­ne­ša, – skau­džius pri­si­mi­ni­mus at­ve­ria dai­li­nin­ko se­suo, gy­ve­nu­si ta­me pa­čia­me kie­me esan­čiuo­se tė­vų na­muo­se. – Ko­dėl aš sto­vė­jau ir žiū­rė­jau? O ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti – tai juk jo dar­bai.“

Na, o tuos, ku­rie neiš­si­vaikš­čio­jo ir ku­riuos pa­vy­ko su­rink­ti po jo mir­ties, L. Ei­gir­dai­tė sau­go su mei­le. Itin pa­gar­biai – ant ta­py­to­jo mėg­to mol­ber­to – pa­dė­tas vie­nas ži­no­miau­sių V. Ei­gir­do kū­ri­nių „Nu­žen­gian­tis“.

Vie­nos iš tri­jų „Ko­ri­dų“ (šia te­ma ta­py­to­jas bu­vo su­kū­ręs tris pa­veiks­lus – 2002, 2006 ir 2007 m.) ka­bo tik da­lis. „Tai dip­ti­kas, ant­ro­ji jo da­lis yra din­gu­si“, – L. Ei­gir­dai­tės bal­se skam­ba ir ap­gai­les­ta­vi­mas, ir kar­tė­lis.

Savivertė: kai kas jį vadino pasikėlusiu, tačiau pats V. Eigirdas – aukštai pakelta galva, išdidžiu žvilgsniu, kiek ironiška šypsenėle – pabrėždavo esąs tiesiog profesionalas.

Van­de­niu ne­per­lie­ja­mi

Įžen­gus į na­mus api­ma keis­tas jaus­mas – tar­si juo­se gy­ven­tų ne tik L. Ei­gir­dai­tė su sa­vo duk­ra Alek­sand­ra. Se­no­vi­niai bu­fe­tu­kai, ku­riuo­se pre­ci­ziš­ka tvar­ka – vie­no­du at­stu­mu ir vie­no­dai at­suk­to­mis ąse­lė­mis – iš­dė­lio­ti ka­vos ser­vi­zai, so­vie­ti­nių lai­kų bal­dai, vil­no­niai ki­li­mai me­na ne tik Lo­re­tos ir Vy­tau­to tė­vus, bet ir se­ne­lius. O pa­veiks­lais ant sie­nų – per ma­sy­viais ir per niū­riais tai ne­di­de­lei erd­vei – tar­si al­suo­ja V. Ei­gir­das.

„Šia­me kam­ba­ry­je mes ma­ži, mo­čiu­tė­lės pri­žiū­ri­mi, ro­po­jo­me, su lė­lė­mis žai­dė­me, o va į ši­tuos kam­pus mus, jau au­ges­nius, tė­vas sta­ty­da­vo už įvai­rius pra­si­žen­gi­mus, už di­des­nius dar ir klup­dy­da­vo. Tik vi­sa tai mums kė­lė juo­ką“, – ir šian­dien šel­miš­kai šyp­so­si Lo­re­ta.

Pa­sa­ko­ja, kad tarp jų su Vy­tau­tu – dve­jų me­tų skir­tu­mas, tad au­go van­de­niu ne­per­lie­ja­mi. „Bu­vo­me ne bro­lis ir se­suo – bu­vo­me drau­gai. To men­ko me­tų skir­tu­mo nie­ka­da ne­si­jau­tė, nei vai­kys­tė­je, nei suau­gus. Gal vie­nu me­tu paaug­lys­tė­je, kai la­bai rū­pė­jo tu­rė­ti sa­vo drau­gų. Ir dar tais me­tais, kai jis bu­vo ne­sėk­min­gai ve­dęs“, – ban­do re­vi­zuo­ti praei­tį Lo­re­ta.

Grįžtu vakarais ir vis atrodo, kad jį namie rasiu. Tiek daug ko norėčiau jo paklausti, deja...

Ži­no­ma, bu­vo ir įpras­tų bro­liams ir se­se­rims mū­šių. „O, Dan­gau, kaip pliek­da­vo­mės, – ki­ke­na pri­si­min­da­ma žo­džių mū­šius, ku­riuo­se bro­lis Lor­kai-mor­kai ne­leis­da­vo lai­mė­ti. – Jis bu­vo za­va­di­la, vis­ko pri­gal­vo­da­vo. Mes ne­tgi sa­vą kal­bą tu­rė­jo­me, kad suau­gu­sie­ji mū­sų ne­sup­ras­tų.“

Aug­da­mi abu dar la­biau suar­tė­jo. Lo­re­ta tu­rė­jo pro­gų pa­si­di­džiuo­ti sa­vo bro­liu. „Mū­sų vai­kys­tė­je bu­vo po­pu­lia­rūs to­kie at­mi­ni­mų są­siu­vi­niai: „Ra­šy­kit, drau­gės ir drau­gai, o aš at­min­siu jus il­gai, tik ne­ra­šy­kit pa­slap­čių ir at­mi­ni­mų tų pa­čių“, – juo­kia­si Lo­re­ta, pri­si­min­da­ma to me­to ei­lių „gy­lį“. – Tai va, ta­me al­bu­mė­ly­je man pir­mą įra­šą pa­da­rė bro­lis ir la­bai gra­žiai nu­pie­šė. Ta­da jau vi­si kla­sė­je man pir­mai steng­da­vo­si įgrūs­ti sa­vo at­mi­ni­mų są­siu­vi­nius, nes ži­no­jo, kad aš pa­ra­šy­siu, o ma­no bro­lis la­bai gra­žiai nu­pieš.“

Gar­sė­jo kaip sti­lei­va

„Vi­sos no­rė­jo drau­gau­ti su ma­ni­mi ne to­dėl, kad aš joms bu­vau įdo­mi, o dėl to, kad tu­rė­jau bro­lį, – pri­pa­žįs­ta L. Ei­gir­dai­tė jau vė­les­nių me­tų tik­ro­vę, kai jos drau­gėms la­biau rū­pė­jo Vy­tau­tas ir jo drau­gai.

Tais lai­kais, kai iš­si­skir­ti iš­vaiz­da bu­vo ne tuš­ty­bė, bet vi­di­nės lais­vės dek­la­ra­ci­ja, V. Ei­gir­das iš­ties iš­si­sky­rė iš ki­tų.

„Bu­vo to­kia tra­di­ci­ja sek­ma­die­niais pe­rei­ti Lais­vę, pa­skui „Pa­sa­kė­lė­je“ iš­ger­ti ka­vos. Bū­da­vo, ei­na mer­gi­nos po dvi, tris, o aš – su bro­liu ir dar ke­liais jo įspū­din­gos iš­vaiz­dos drau­gais. Ma­no bro­lį va­di­no Dai­le“, – pa­sa­ko­ja apie Vy­tau­tą, nuo jau­nys­tės gar­sė­ju­sį po­mė­giu gra­žiems dra­bu­žiams ir ba­tams.

Loreta mano, kad tai – ir mamos nuopelnas. „Nuo mažens ji mus vesdavosi į vaikiškų drabužių siuvimo ateljė priešais „Laumę“ – mums specialiai siūdavo drabužius. Mama daug dėmesio skyrė išvaizdai. Iš čia tur­būt ir tas bro­lio sti­lin­gu­mas“, – spė­ja L. Ei­gir­dai­tė, iki šiol sau­gan­ti bro­lio mėg­tą kaš­my­ri­nį „Pier­re Car­din“ pal­tą.

Po bro­lio mir­ties Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je su­ren­gu­si pa­ro­dą „Vy­tau­tas Ei­gir­das (1957–2012). Ta­py­ba“, drau­ge su V. Ei­gir­do kū­ry­ba L. Ei­gir­dai­tė eks­po­na­vo ir jo as­me­ni­nius daik­tus.

„Nu­si­žiū­rė­jau Aliu­tės Me­čys pa­ro­do­je, ko­dėl gi ir man taip ne­pa­da­rius? At­ro­dė, kad tie daik­tai la­bai daug pa­sa­ko apie ma­no bro­lį, – pa­sa­ko­ja apie tuo­met dai­lės ap­lin­kos žmo­nių anaip­tol ne­su­ža­vė­ju­sią idė­ją, ta­čiau dėl to ne­su­ku­si gal­vos. – Et, vi­siems neį­tik­si. Aš pa­siel­giau taip, kaip man at­ro­dė ge­riau.

Artimi: vos dvejų metų amžiaus skirtumo nei Loreta, nei Vytautas niekada nejautė. Juodu per visą gyvenimą išsaugojo itin stiprius ryšius.

Vaikš­čio­jo pei­lio aš­me­ni­mis

„Grįž­tu va­ka­rais ir vis at­ro­do, kad jį na­mie ra­siu. Tiek daug ko no­rė­čiau jo pa­klaus­ti, de­ja.. – nu­ty­la Lo­re­ta ir pri­si­pa­žįs­ta, kad lai­kas ne­nu­mal­ši­no ne­tek­ties skaus­mo. – Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad kas va­ka­rą ver­ki ir kas­dien kal­bi apie jį.“

L. Ei­gir­dai­tė dau­gy­bę kar­tų yra sa­vęs klau­su­si, kas pa­stū­mė­jo bro­lį į tą be­vil­tiš­ką juo­du­mą. At­sa­ky­mą nu­jau­tė. Vis­kas pra­si­dė­jo 2007-ai­siais, kai mi­nint V. Ei­gir­do 50-me­tį Na­cio­na­li­nio M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­ja ne­pa­no­ro su­teik­ti erd­vės jo kū­ri­nių pa­ro­dai.

„Jam svar­biau­sia bu­vo ta­py­ba ir jo dar­bų eks­po­zi­ci­ja – pa­ro­dos. Jam bu­vo toks smū­gis, kai jo gim­ta­sis mies­tas – tai vi­sa­da su di­džiau­sia pa­gar­ba pa­brėž­da­vo – jam ne­su­tei­kė ga­li­my­bės 50-me­čio pro­ga su­reng­ti pa­ro­dos Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je. Jis bu­vo pa­si­ruo­šęs už­pil­dy­ti dar­bais vi­sas pir­mo­jo aukš­to erd­ves...

„Aš iš­mal­dos ne­pra­šy­siu!“ – iš­di­džiai at­sa­ky­da­vo se­sers ra­gi­na­mas nuei­ti ir dar kar­tą pa­si­kal­bė­ti. Tas at­stū­mi­mas be ga­lo su­žei­dė ir taip įjaut­rin­tą me­ni­nin­ko są­mo­nę. Juk jo dar­bai ra­do vie­tos gar­sio­se dai­lės ga­le­ri­jo­se Mask­vo­je, Var­šu­vo­je, Ham­bur­ge, Ko­pen­ha­go­je, Mont­vi­ly­je, o Kau­ne, jo gim­ta­ja­me mies­te, ne­bu­vo rei­ka­lin­gi.

Ne­pa­kė­lė gy­ve­ni­mo

Be­vil­tiš­ku­mas vis gi­liau ran­gė­si į ta­py­to­jo sie­lą, ban­dy­mai ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą te­bu­vo šiau­das.

„Iki tol tai bū­da­vo tie­siog bo­he­miš­ki pa­si­sė­dė­ji­mai prie al­ko­ho­lio. Bū­da­vo, ta­po, ta­po, ta­po, už­bai­gia pa­veiks­lą – at­si­pa­lai­duo­ja. Tik nie­ka­da neim­da­vo tep­tu­ko į ran­kas pa­gi­rin­gas ar juo la­biau – iš­gė­ręs. Tai bu­vo šven­tas rei­ka­las. Neat­sis­te­bė­jau, kaip taip su­ge­bė­jo: ir pa­leis­ti va­džias, ir su­siim­ti – sun­ku su­vok­ti“, – Lo­re­ta pri­pa­žįs­ta, kad vė­liau kū­ry­bos lai­ko­tar­piai vis trum­pė­jo, o dep­re­si­jos – il­gė­jo.

„Kaip pa­dė­ti žmo­gui, ku­ris ne­priė­mė tos pa­gal­bos? – re­to­riš­kai klau­sia L. Ei­gir­dai­tė ir pri­si­me­na tuos koš­ma­riš­kus me­tus, kai jos aky­se bro­lio gy­ve­ni­mas ri­to­si į nuo­kal­nę. – Jis nie­ko su sa­vi­mi ne­be­ga­lė­jo pa­da­ry­ti. Bu­vo tiek nu­si­vy­lęs, tiek įskau­din­tas, kad nie­kas ne­be­rū­pė­jo. „Man vie­no­dai“, – at­sa­ky­da­vo ko ne­pak­laus­tas. Pir­ma­die­niais atei­da­vau su­tvar­ky­ti jo stu­di­jos. Kar­tą sė­džiu už­si­mer­ku­si, o jis klau­sia: „Ko taip sė­di? At­ro­dai kaip gra­be.“ Taip pra­trū­kau ta­da! Ne­ga­liu žiū­rė­ti, ką tu pa­da­rei su sa­vo gy­ve­ni­mu, su sa­vo kū­ry­ba: tep­tu­kai ne­nau­do­ja­mi, da­žai už­džiū­vę, mol­ber­tas dy­kas sto­vi, sie­nos pli­kos be dar­bų...“

Iš dva­si­nės duo­bės V. Ei­gir­das ne­beiš­li­po. Pra­na­šiš­ka ta­po jo ka­dai­se, dar stu­di­jų me­tais, iš Hen­ri Per­ruc­chot kny­gos apie XIX a. dai­li­nin­kus įstri­gu­si min­tis: „Gy­ve­ni­mas – bai­sus da­ly­kas.“ Jo dai­li­nin­kas ne­pa­kė­lė.

Įspūdis: drobė „Nužengiantis“, kurioje kompozicija perteikiama per faktūrą ir šešėlių žaismą, primena skulptūrinį bareljefą. 1989 m.

Vie­ni­šiaus da­lia

Ko­kių dar­bų mums pa­li­ko V. Ei­gir­das? Pa­veiks­lais jis ban­dė dek­la­ruo­ti sa­vo su­si­kur­tą tik­ro­vę. Pa­sak dai­lė­ty­ri­nin­ko Gin­ta­ro Kuš­lio, ei­gir­diš­kas me­no kū­ri­nys pre­ten­duo­ja ap­rėp­ti vis­ką, at­spin­dė­ti kos­mo­są. Be di­des­nių dva­sios pa­stan­gų jų nei su­pras­ti, nei juo­lab su­kur­ti neį­ma­no­ma. Pa­ni­ręs į Šven­to­jo Raš­to stu­di­jas, ėmė kur­ti bib­li­nė­mis te­mo­mis, dar­buo­se at­si­ra­do apo­ka­lip­ti­nių vaiz­dų ir pra­na­šiš­kų mo­ty­vų. Ta­čiau nė viename sa­vo kū­ry­bos eta­pe dai­li­nin­kas ne­lei­do sau at­si­pa­lai­duo­ti. Kaip, pri­sta­ty­da­mas V. Ei­gir­do dar­bų ka­ta­lo­gą, pa­ste­bė­jo me­no­ty­ri­nin­kas Ig­nas Ka­za­ke­vi­čius, me­ni­nin­kas są­mo­nin­gai sie­kė nu­krau­juo­ti emo­ci­jo­mis, o su­rink­tus ma­te­ri­jos kre­šu­lius pa­vers­ti spal­va ir for­ma.

„Ly­giai du mė­ne­sius jis bu­vo iš­tik­tas ko­mos. Nuo bir­že­lio iki rugp­jū­čio. Jei ne ku­ni­gas Kęs­tu­tis Ru­ge­vi­čius, ne­ži­nau, kaip bū­čiau iš­si­kaps­čiu­si po jo ne­tek­ties. Jei man taip skau­dė­jo, tai kaip tu­rė­jo skau­dė­ti jam?! – Lo­re­ta sa­ko po bro­lio mir­ties la­biau pra­dė­ju­si su­pras­ti tą jo juo­dą be­vil­tiš­ku­mą. – Tik nie­ko ne­be­pa­kei­si. Kai žmo­gus gy­vas – vie­na is­to­ri­ja, o kai jo ne­bė­ra – ki­ta.“ Iš­ties – kaip šian­dien įpras­min­ti V. Ei­gir­do is­to­ri­ją? „Kaip?“ – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­ko jo se­suo L. Ei­gir­dai­tė, ne­ma­žos jo kū­ry­bos da­lies sau­go­to­ja. Ar į Lie­tu­vos ta­py­bos is­to­ri­ją įė­jęs var­das iš­liks tiek, kiek jį sau­gos ar­ti­mų­jų at­mi­ni­mas? O gal ne­pri­si­tai­kan­čio­jo mi­tą sa­vo gy­ve­ni­mu su­kū­ręs me­ni­nin­kas ir po mir­ties liks vie­ni­šas.