Artimų sielų subrandintas trio

Kauno fortepijoninis trio – jaunas ir žavingas moteriškas kolektyvas, į kurį susibūrė tiek gyvenime, tiek muzikoje panašiai mąstančios atlikėjos: pianistė Lina Krėpštaitė, smuikininkė Indrė Čepinskienė ir violončelininkė Asta Krištaponienė. Kauno publikai puikiai pažįstamos muzikantės neslepia, kad trio – dovana ne tik klausytojams, bet ir pačioms sau.

Ansamblį subūrė likimas

Kolektyvo susikūrimo istorija – labai paprasta ir natūrali: muzikantės viena kitą pažinojo dar nuo mokyklos laikų. Ne kartą ir grojusios kartu, tačiau ne tokios sudėties kolektyve. Moterys prisipažįsta: tai, kada realizuosis mintys apie savą kolektyvą, buvo tik laiko klausimas. Iš pradžių to padaryti neleido įvairūs asmeninio gyvenimo niuansai – studijos svetur, maži vaikai, tačiau prieš porą metų idėja virto realybe.

"Vieną rytą paskambino Asta. Tačiau aš dar prieš atsiliepdama žinojau, kad ne šiaip sau skambina. Tai buvo ilgai nešiota mintis, kuri vienu metu materializavosi", – apie trio pradžią pasakoja L.Krėpštaitė.

Abejonių nekilo ir dėl ansamblio narių pasirinkimo. Darbas kameriniame ansamblyje esąs ypač intymus, todėl būtų labai sunku dirbti su mažai pažįstamais žmonėmis.

"Žmonės turi būti labai artimi, kad suprastų vienas kitą ir galėtų kartu groti, juk niekas nežino, kokie individualūs bruožai atsiskleis bedirbant", – pasakojo A.Krištaponienė.

Jau antrus metus gyvuojančio trio atlikėjos teigia puikiai sutariančios ir suprantančios viena kitą – panašiai mąstančios, panašiai girdinčios, net besirengiančios panašiai. Jas sieja labai daug kas – ne tik muzika, bet ir tai, jog visos trys yra moterys ir jaunos mamos.

Paklaustos, kodėl pasirinko būtent tokią sudėtį, muzikantės neslepia: ir dėl to, kad iki jų Kaune nebuvo trio. Ir tembro prasme trio – optimalus variantas, nėra nei vyraujančiojo, nei pritariančiojo: trys solinės partijos susilieja į organišką visumą.

Galiausiai, trio – labai praktiška, šypsosi muzikantės: kvartetas jau sunkiai sutilptų į vieną automobilį, tad būtų sudėtingiau koncertuoti kituose Lietuvos miestuose.

Siekia originalumo

Galimybė rinktis programą – tai dar vienas "savo" kolektyvo pranašumų. Visos teigia jaučiančios didelį malonumą, kai gali sustoti prie kiekvieno širdžiai mielo kūrinio, jį iki galo išjausti, surasti joms labiausiai patinkantį skambesį.

Tad nieko keista, kad ir trio repertuaras – ne visai tradicinis, jo koncertuose retai išgirsime kamerinių ansamblių repertuaro klasika tapusių opusų. Klasikų ir romantikų, tokių kaip Johaneso Bramso, Franzo Schuberto, Roberto Schumanno, kūriniai yra labai gražūs, tačiau pernelyg dažnai skamba mūsų koncertų salėse, sako muzikantės.

"O juk yra daug puikių kūrinių, kurie Lietuvoje dar neskambėjo. Jie tikrai verti išvysti dienos šviesą", – muzikos pasirinkimą aiškina L.Krėpštaitė, pastebėdama: dažnai net būna nelengva gauti norimo kūrinio natas.

Grodamos Lietuvoje mažai ar visai neskambėjusią muziką moterys nuolat atranda kažką naujo, o tai teikia džiaugsmo ir iššūkių, ne tik joms pačioms, bet ir klausytojams.

Atviros naujoms idėjoms

Ieškojimai – šiuo kredo muzikantės vadovaujasi ir rinkdamosios programų partnerius. Taip trio klūrybinėje biografijoje atsirado koncertas, kuriame eiles skaitė aktorė Giedrė Ramanauskaitė, buvo demonstruojami Ievos Verikaitės papuošalai. Joms pačioms įsimintinas buvo ir edukacinis projektas "Dieviškoji garsų skrynia" – muzikinė pasaka vaikams, sukurta ir režisuota kompozitoriaus Vidmanto Bartulio.

"Aplink tikrai daug talentingų žmonių. Per tokius projektus pritrauki juos prie savęs – ir mums įdomu, ir jiems įdomu. Tarsi surenki Kauno menininkus į vieną vietą. O ir plačiajai publikai tokie koncertai įdomūs", – sako I.Čepinskienė.

Viena naujausių Kauno fortepijoninio trio programų – drauge su mecosoprano balso savininke Rita Novikaite atliekama "Tamsiai mėlyna Karibų naktis", kuri skambės ir šeštadienį vyksiančiame XVII Pažaislio muzikos festivalio koncerte.

Kaip leidžia spėti pats pavadinimas, klausytojai neišgirs klasikinių ar romantinių kūrinių – pasirinkta Zitos Bružaitės ir Lotynų Amerikos kompozitorių Ernesto Lecuonos, Leo Brouwerio, Emilio Colóno muzika.

Beje, šios programos iniciatorė buvo R.Novikaitė. Ji pasiūlė balsui ir fortepijonui sukurtas dainas atlikti kiek kitokia sudėtimi – fortepijoną pakeitus fortepijoniniu trio. Toks keturių moterų išnešiotas kūdikis turėtų nustebinti klausytojus. "Šios dainos Lietuvoje atliekamos tikrai pirmą kartą, nes visos aranžuotės yra darytos mūsų arba mūsų užsakymu", – intriguoja L.Krėpštaitė.

Iš širdies – į širdį

Paklaustos, į kokią publiką labiausiai orientuojasi, Kauno fortepijoninio trio narės teigia, jog neskirsto klausytojų į didelius ir mažus, daugiau ar mažiau išprususius. Kiekvienas koncertas joms esąs ypatingas ir mielas – nesvarbu, ar jis vyksta tokioje įpareigojančioje erdvėje kaip Kauno valstybinė filharmonija, ar mažos gyvenvietės kultūros centre.

"Įdomu atrasti, kad ir provincijos klausytojas yra ne mažiau išprusęs ir smalsus nei didmiesčio", – sutartinai pastebi.

Bene svarbiausia koncertuojant – nuoširdus ryšys su kiekvienu klausytoju, kurio širdį pasiekti nėra lengva. Tad, vengdamos akademiškumo, trio narės savo koncertus veda pačios, taip kurdamos dar vieną naują tradiciją, naikindamos atlikėją ir klausytoją skiriančią prarają. Anot A.Krištaponienės, muzika turi sklisti iš širdies, o atlikėjas turi būti itin atviras publikai.

"Grodamas atlikėjas privalo perduoti klausytojui tam tikrą žinią. Kad tinkamai tai padarytum, turi pats labai tikėti, jog yra būtent taip, kaip tu girdi ir kaip interpretuoji", – sako I.Čepinskienė.

Atrasti kelią į klausytojo širdį – būtent tai ir lengviausia padaryti atliekant kamerinę muziką. Galbūt todėl šis žanras toks artimas šioms trims jaunoms muzikėms, mylinčioms muziką ir teigiančioms, kad muzika jos gali pasakyti kur kas daugiau nei žodžiais.