Ansamblio „Viešia“ vadovė J. Balnytė: esame it didelis skruzdėlynas

Apie „Viešios“ nueitą kelią, įsimintiniausius įvykius ir ateities planus kalbamės su kūrybinių idėjų ir polėkio nestokojančia ansamblio vadove Jolanta Balnyte. Beje, ji kitais metais kolektyvui bus atidavusi taip pat 25 metus.

– Kas yra „Viešia“?

– Tai šeimų, puoselėjančių senąsias tradicijas ir liaudies kūrybą, sambūris, pasivadinęs upės, tekančios per Neveronis, vardu. Drauge kalendorines šventes švenčia, liaudies dainas dainuoja ir tradicinius šokius šoka, koncertuoja tėvai, vaikai ir seneliai. Vyriausiam dalyviui – 80, jauniausiai – šešeri metai.

Per pastaruosius penkerius metus ansamblio sudėtis beveik nepasikeitė. Tiesa, išėjo vienas seniausių ansamblio narių Jonas Aliulis, tačiau prisijungė Remigijus ir Vilija Ratautai, Jūratė Grigaliūnienė, Indrė Karaliūtė. „Viešios“ veikloje nuo pirmų dienų dalyvauja Gražina Žebelienė, kuri buvo pirmoji ansamblio vadovė, ir Virginija Astravienė. Ansamblio pagrindas lieka nepakitęs, stabilus, esame pasiekę pačią brandą ir laimingi būdami drauge.

– Turbūt bėgantį laiką geriausiai iliustruoja augantys vaikai?

– Tikrai taip. Kai pradėjau vadovauti ansambliui, dukrai Simonai buvo penkeri. Drauge su „Viešia“ ji ir užaugo. Prieš penkerius metus programoje „Pažintuvės“, dainuodama lopšinę, Ieva Bliūdžiuvienė ant rankų laikė mažąją Barborytę. Dabar, per jubiliejinę šventę „Dėkavonė“, mūsų Barbora jau dainuos dainą apie Kukutį.

Pastovumas: folkloro ansambliui Jolanta Balnytė vadovauja 24 metus.

– Minint veiklos 20-metį sakėte, kad brandinate idėją įkurti etnografinę mokyklėlę mažiausiems. Ar pavyko realizuoti idėją?

– Išties, prieš penkerius metus norėjau įkurti etnografinę mokyklėlę. Tačiau supratau, kad pats geriausias tradicijų perėmimas yra tada, kai vaikai mato, girdi ir dalyvauja drauge su ansamblio vyriausiais nariais. O savo žinias perduodu Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos Ramučių skyriaus pradinių klasių pirmokams etnokultūros būrelyje „Sukutis“.

Garbė: „Viešia“ buvo pakviesta dalyvauti italų šiuolaikinio cirko režisieriaus R. Magro spektaklyje „Vizijos“.

– Koks ketvirčio amžiaus veiklos įvertinimas jums ir kolektyvui yra brangiausias?

– 2018 m. „Viešia“ pelnė aukščiausią mėgėjų meno apdovanojimą – „Aukso paukštę“. Tai visų gyvavimo metų įvertinimas, pasididžiavimas ir padėka ansambliui. Mūsų repertuarą sudaro Kauno rajono ir Neveronių apylinkių ekspedicinė, archyvinė medžiaga. Kadangi ansamblio dalyviai  kilę iš skirtingų Lietuvos vietų, atliekame įvairių Lietuvos regionų liaudies dainas, sutartines, tradicinius šokius, instrumentinę muziką. Kiekvienas kolektyvo narys koncertuoja pasipuošęs savo regiono tautiniais drabužiais. 2017 m. Nacionaliniame lietuvių tautinio kostiumo konkurse „Išausta tapatybė“ tapome folkloro grupės tautinio kostiumo nugalėtojais. Tai taip pat svarus įvertinimas.

– Kokie pastarųjų metų pasiekimai, renginiai ansambliui svarbiausi, įsimintiniausi?

– Pastarieji metai buvo ypatingi, kadangi ansamblis „Viešia“ turėjo puikią galimybę prisijungti prie projekto „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ veiklų. Didelė laimė ir malonumas buvo susipažinti su unikaliu italų šiuolaikinio cirko režisieriumi Roberto Magro, kuris, subūręs Lietuvos ir užsienio atlikėjų ir kūrybinių darbuotojų komandą, statė spektaklį „Vizijos“, kuriame dalyvavo ir mūsų ansamblis.

Pernai liepos 20–30 d. aš ir trys ansambliečiai: Gražina Žebelienė, Bronė Laugalienė ir Remigijus Ratautas drauge su spektaklio „Vizijos“ unikalia komanda keliavome po Italiją. Dalyvavome festivaliuose „Mittelfest“ ir „Associazione Brocante“. Tai buvo nepakartojama ir fantastiška „Vizijų“ kelionė po Italijos tradicinius miestelius su savitu kalnuotu kraštovaizdžiu, viduramžių dvasia, kaitria saule, muziejais, kulinariniu paveldu ir svetingumu. Šios kelionės metu surengti aštuoni patys karščiausi spektaklio pasirodymai, du „Viešios“ koncertai skirtingose erdvėse: miškuose, kalnuose, miesteliuose, bokštelyje.

Spalio 22 d. Kauno kultūros centre vyko baigiamasis „Skambančių raštų“ spektaklis-koncertas. Šiame projekte dalyvavo ir „Viešia“. „Skambantys raštai“ – tarpdisciplininis projektas, susidedantis iš garso ir vaizdo instaliacijos ir ją lydinčių performansų-koncertų. Tai konceptuali erdvė, kurioje kuriamas ryšys tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo, siekiant skleisti etninę kultūrą.

Džiugesys: „Esame pakylėti ir laimingi taip atstovaudami folklorui, etninei kultūrai“, – dalyvavimą „Skambančių raštų“ projekte apibūdino J. Balnytė.

Spektaklio-koncerto garso takelyje panaudoti sutartinių giedotojų grupės „Sasutalas“ sutartinių įrašai, modernizuoti garso menininkės Rūtos Reutaitės. Remdamasi senovine lietuvių liaudies simbolika, grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė sukūrė unikalią grafinę animaciją, o instaliacija rodoma ant autentiškų, staklėmis austų baltų drobių (tekstilės menininkė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė).

Rugpjūčio 14-osios naktį „Skambančių raštų“ performanso dalis buvo rodoma Tado Ivanausko Obelynės sodybos-memorialinio muziejaus sode respublikinio folkloro festivalio „Obelynės Žolinė“ metu. Noriu ansamblio vardu pasidžiaugti nepakartojama patirtimi ir padėkoti visai kūrybinei komandai už profesionalumą ir pasitikėjimą. Esame pakylėti ir laimingi taip atstovaudami folklorui, etninei kultūrai ir tikimės toliau bendradarbiauti.

Erdvės: neveroniškiams koncertuoti tenka įvairiose vietose ir scenose.

Dalyvavome etnografiniame šeimų festivalyje-varžytuvėse „Sukutynė“ Ramučiuose, daug koncertavome, pristatėme naujas programas, tautinį kostiumą, vedėme edukacinę programą „Supinsma kaselas“. Neapsiribojome Kauno ir Kauno rajono scenomis ir erdvėmis, dalyvavome Jurginėse Palangoje, festivaliuose „Skamba skamba kankliai“ Vilniuje, „Tek saulužė ant maračių“ Nidoje, kituose  renginiuose.

Esame pakylėti ir laimingi taip atstovaudami folklorui, etninei kultūrai ir tikimės toliau bendradarbiauti.

– Kaip įsivaizduojate būsimąjį veiklos penkmetį? Kokie jūsų siekiai ir planai?

– Artėja 2024 m. Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“. Rengiame programą ir tikimės dalyvauti šventėje. Šių metų veiklos yra numatytos iki gruodžio pabaigos: dalyvausime festivaliuose, konkursuose, regioninėse ir rajoninėse šventėse, projektuose ir tiesiog būsime drauge.

Noriu nuoširdžiausiai padėkoti esamiems ir buvusiems ansambliečiams už didelį darbą, meilę dainai, šokiui, muzikai, tautiniam kostiumui, už bendrystę ir pagarbą vienas kitam, už nepailstamą energiją ir susiklausymą. Esame it didelis skruzdėlynas, į kurį savo darbu sudėjome daug gražių dalykų. Turime daug draugų, folkloro ansamblių, esame girdimi Kauno rajone, Lietuvoje ir užsienyje. Tai yra laimė ir įvertinimas.