Aktorius M. Ivanauskas: seniai mačiau spektaklį, į kurį norėčiau nueiti antrą kartą

"Santaka" tęsia pažintį su jubiliejiniais metais į Kauno nacionalinio dramos teatro (NKDT) trupę įsiliejusiu jaunųjų aktorių tryliktuku. Šįkart pokalbio pakvietėme Motiejų Ivanauską. Į NKDT trupę menininkas atvyko iš Vilniaus, kur gimė, augo, o vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

– Motiejau, koks jūsų ryšys su Kaunu?

– Ateidamas į mūsų susitikimą netyčia sutikau tėčio brolio žmoną – jų šeima čia gyvena. Bet šiaip neturiu daug ryšių su Kaunu. Todėl man patinka atvažiuoti į Kauną, nes didžiąją savo gyvenimo dalį praleisdavau Žemaitijoje arba Vilniuje.

– Ar nesijaučiate esąs toli nuo namų?

– Kartais jaučiuosi.

– Ar neatgrasė Kaunas?

– Ne, kelis kartus studijų metu buvau Kaune, kartu su kurso vadovu Vidu Bareikiu, kai jis režisavo "Žalgires" ir "Hamletą" Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT). Jis veždavosi žiūrėti repeticijų. Tad miestas paliko malonų įspūdį, tokia ramuma, kad ir dabar – ėjau miestu, ir tokia ramybė. Bet gal tai yra todėl, kad atvažiuoju trumpam ir žiūriu į miestą kitaip, ne kaip gyventojas.

– Kas patį pastūmė į teatrą, kam jums prireikė vaidybos?

– Iš tiesų tai mano brolis, nes jis baigė vaidybą, jo kurso vadovas buvo Gintaras Varnas. Tiesą pasakius, jis nuo septintos klasės domėjosi teatru ir jei ne jis, tai aš turbūt net nebūčiau žinojęs, kad yra galimybė studijuoti vaidybą. Nes aš buvau ne toks smalsus, palyginti su mano broliu. Bet kai atėjo metas rinktis, kur studijuosiu, tai nesugalvojau nieko geriau.

– Ar mokykloje turėjote jungčių su teatru?

– Mokykloje buvo šauni teatro mokytoja, o vėliau atsidūriau Vilniaus mažojo teatro akademijoje. Man atrodo, kad jie labai gerai mane paruošė akademijai, parodė, ko galiu tikėtis mokslo metais.

Atrodo, kad kritikuoja tavo asmenybę, tada pradedi galvoti, kad esi kažkoks blogas žmogus, toks, kokio nereikia.

– Kiek akademija sugriovė ar patvirtino tavo įsivaizdavimą, kas yra aktorius?

– Kol brolis mokėsi, aš keliaudavau stebėti jo egzaminų, jis pats man papasakodavo apie mokslo metus, veiklas, tai kažkaip tapau tokiu stebėtoju iš šono ir žinojau, kaip atrodo viskas iš vidaus. Bet, žinoma, kažkiek pats vaidybos suvokimas pasikeitė. Pavyzdžiui, pirmuose kursuose atrodė, kad iki akademijos geriau sekėsi vaidinti, o į ją įstojus, atrodė, kad kažkas yra ne taip, reikia visko ieškoti iš naujo. Bet manau, tai naudingas dalykas. Šios profesijos romantizavimas niekur nedingo, tiesiog sužinai, iš ko tai susideda. Sužinai, kaip ir ką reikia daryti neprievartaujant savęs.

– Kaip manai, kokio aktoriaus reikia šiais laikais?

– Nežinau. Man atrodo, kad reikia universalaus. Tai faktas. Kiekvienam režisieriui tai svarbu. Bet labiausiai sekasi tiems, kurie yra neužsidarę savyje. Ta pati taisyklė galioja ir mokantis – jei užsidarai savyje, ką tu pasiimsi iš savo mokytojų, kurso vadovų? Išėjus, po mokslų, bus labai sunku. Lankstumas yra svarbu.

– Ar Lietuvoje aktorių per daug? O gal per mažai?

– Man visada atrodo, kad kuo daugiau, tuo geriau. Konkurencija yra gerai. Bet pažiūrėjus, kiek procentų studentų dirba vėliau teatre, tai atrodo liūdnai. Žinoma, dabar aktoriai gali dirbti ne tik teatre, yra galimybė dirbti su vaikais, mokyklose. Veiklų yra.

– Bet stojant į vaidybą tikiesi tapti aktoriumi, o ne mokytoju?

– Tiesa.

– O kaip Lietuvoje dėl konkurencijos? Ar jos yra užtektinai?

– Pats pajutau, kad režisierius retai nori rizikuoti, imti kažką nepažįstamą, kai šalia turi žmogų, kurį pažįsti, žinai, ką jis sugeba. Konkurencija Lietuvoje nedidelė, nors tikrai aktyvių aktorių Lietuvoje palyginti mažai. Manau, kad jei tikrai nori, galimybių yra. Bet kam. Svarbu turėti tikslą, ir galimybių atsiras. Pavyzdžiui, mano brolis, pabaigęs akademiją, parašė visiems režisieriams, kuriuos pažinojo, ir paprašė vaidmenų. Ir, man atrodo, praėjo metai ir režisierius Jonas Tertelis jį pasikvietė.

– Tai galima pasakyti, kad patekti į spektaklį galima panašiai, kaip pretenduojant į bet kokią kitą darbo vietą?

– Taip. Manau, kad tai tikrai įmanoma. Nėra taip tragiškai sunku, kaip kokioje Rusijoje ar JAV.

Tikrai žinau, kad režisierius ir aktorius yra labai skirtingos profesijos. Pastebiu, kad vyresni aktoriai sugalvoja parežisuoti – tai natūralus noras išlieti savo kūrybines mintis, o ne tik vykdyti kitų sumanymus.

– O konkurencija teatre gerai ar ne?

– Manau iki tam tikro laipsnio. Kol ji sveika – visur į naudą, kiekviename darbe.

– Motiejau, žinau, kad jūsų gyvenime atsirado bandymų režisuoti, kaip tai nutiko?

– Mes po trečio kurso gavome užduotį per vasarą parašyti pjesę. Išstenėjau. Nesinorėjo kažkaip numesti visko, kadangi yra toks "balkono okupacijos" konkursas, kurį laimėjus gauni galimybę su finansavimu pristatyti išbaigtą darbą. Tai kažkaip mes laimėjome ir atsirado galimybė pastatyti savo paies rašytą pjesę. Iš tiesų iki trečio kurso negalvojau apie režisūrą. O dabar užpildžiau paraišką į Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamą konkursą jauniesiems kūrėjams ir laimėjau.

– Režisuojantys aktoriai niekada nebus geri režisieriai. Taip ar ne?

– Tikrai žinau, kad režisierius ir aktorius yra labai skirtingos profesijos. Pastebiu, kad vyresni aktoriai sugalvoja parežisuoti – tai natūralus noras išlieti savo kūrybines mintis, o ne tik vykdyti kitų sumanymus. Sau aš turiu pateisinimą, kad dar esu labai jaunas. Galiu leisti sau pasibandyti. Tad negaliu atsakyti.

– Aktorius labiau kūrėjas ar atlikėjas?

– Manau, kad atlikėjas. Kai būna ir kūrėjas, tai labai padeda, bet gali ir trukdyti. Tai priklauso nuo režisieriaus.

– Kaip yra dėl psichologijos? Ar aktorinis pasirengimas sunkus išbandymas? Ar tai labai individualu.

– Sakyčiau, kad kiekvienas atvejis labai skirtingas. Tai priklauso nuo žmogaus. Mūsų kurse pasisekė, kad abu vadovai turėjo sveiką požiūrį į profesiją, jie neugdė, kad viską reikia atiduoti teatrui, tai gal dėl to mes neperdegėme. Tad gal aš ir neturėjau kažkokios trauminės patirties. Bet kartais man atrodo, kad visur yra panašių problemų, tik ne taip plačiai nuskamba. Bet neabejoju, kad jautresniems žmonėms studijuojant sunkiau. Dar priklauso nuo kurso vadovo, jei jis ne itin pedagogiškas, tai gali nutikti visko.

– Tai kas buvo sunkiausia?

– Pagrindinis dalykas – kritika. Atrodo, kad kritikuoja tavo asmenybę, tada pradedi galvoti, kad esi kažkoks blogas žmogus, toks, kokio nereikia. Ir jei pradedi taip galvoti, tai tave gali labai greitai palaužti.

Jeigu nuoširdžiai, seniai mačiau spektaklį, į kurį norėčiau nueiti antrą kartą. Kažkoks keistas teatras dabar...

– Senoji mokykla teigia, kad jauną aktorių reikia sulaužyti, sunaikinti jo asmenybę. Patyrėte tai?

– Kažkiek. Neperžengiant ribų, ir aš pats tam neprieštaravau, nes man tai įdomu ir maniau, kad naudinga praplėsti savo asmenybės ribas. Aš labai per mokslo metus pasikeičiau. Bet kažkokių represinių priemonių nebuvo.

– Kaip sekasi atskirti teatrą nuo gyvenimo?

– Pastebėjau, kai kalbame su bendrakursiais, pažįstamais, nori nenori jie yra iš to paties – teatro gyvenimo. Vis dažniau pastebiu, kad tos temos sukasi apie teatrą, ir tai erzina. Nuolat apie tą patį, apie siaurą teatro, aktorių pasaulėlį. Bet supranti, kad beveik visą savo laiką praleidi teatre, kad tiesiog nėra apie ką daugiau kalbėti. Bet taip, reikia kažkaip tai keisti. Reikia mokytis tokių dalykų.

– Tai koks teatras Lietuvoje aktoriaus akimis?

– Daugiausia į spektaklius vaikščiojau studijuodamas. Man atrodo, keista situacija. Jeigu nuoširdžiai, seniai mačiau spektaklį, į kurį norėčiau nueiti antrą kartą. Kažkoks keistas teatras dabar... Bet kokį spektaklį parodo, nebeliko to, kad repetuojant nusprendžiama neberodyti. Dauguma aktorių turi daug darbų, ir, manau, negali atsiduoti savo spektakliams. Nežinau.

– Pradėjome Kaunu ir pabaikime Kaunu. Štai viskas, ką mes apkalbėjome: konkurencija, pasimetimas, reikalingumas gali tilpti NKDT? Kaip jaučiatės teatre?

– Dar nespėjau pernelyg pajusti visos teatro atmosferos. Bet kiek suprantu iš kitų – žinau, kad teatras džiaugiasi mumis, tai manau, kad visa ši situacija man bus į naudą. Manau tai yra labai gera galimybė mano profesinėje pradžioje. Pirmi metai po studijų labai svarbūs.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rolis

Rolis portretas
Tai ir eik gaidy

liūdna

liūdna portretas
tiksliai pasakė, antrą kart tikrai į jokį... ir net pirmą kat nelabai traukia.. kas gi atsitiko su teatru?

dima

dima portretas
Klaipėdoj fainas teatriukas yra, draugė nuvedė. Našlė, ruonis, neūžauga ir kiti.
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių