Neįtikėtina: žmonės išmoko bendrauti su laukiniais paukščiais

Medaus medžiotojai naudoja dviejų tipų šauksmus bendraudami su medaus vedliais: vienus – skirtus pritraukti laukinius paukščius į medžioklę, kitus – koordinacinius, skirtus palaikyti ryšį su paukščiu, kai jis veda juos prie avilio.

Radę avilį, medaus medžiotojai naudoja dūmus, kad apramintų bites ir galėtų surinkti medų, o medaus vedliai vaišinasi bičių vašku ir maistingomis lervomis.

Taigi, abi rūšys gauna naudos iš šios sąveikos: medaus vedliai gauna maisto, prie kurio kitaip neturėtų prieigos, o medaus ieškotojai – nuorodas į avilį. Ankstesni tyrimai rodo, kad medaus medžiotojai daugiau nei tris kartus dažniau randa avilį, jei juos veda medaus vedlys.

Skirtingose kultūrose naudojami medaus medžiotojų šauksmai skiriasi taip pat, kaip skiriasi ir žmonių kalba. Net kaimyniniuose kaimuose aptinkami šiek tiek skirtingi garsai, panašūs į regionines tarmes.

Asociatyvi freepik.com nuotr.

Norėdami išsiaiškinti, ar šie „dialektai“ atsirado dėl kultūrinių procesų, kaip tai vyksta su žmonių kalbos dialektais, tyrėjai įrašė signalus iš 131 medaus medžiotojo 13 kaimų Niassos rezervate Mozambike.

Mokslininkai nustatė, kad kaimyniniuose kaimuose garsai dažniausiai buvo panašūs, o toliau vienas nuo kito esančiuose kaimuose skirtumų buvo daugiau. Aplinkos veiksniai neturėjo įtakos garsų panašumui, o tai rodo, kad šiuos skirtumus lemia kultūriniai, o ne ekologiniai procesai.

„Tai pabrėžia, kaip stipriai kultūra formuoja mus kaip rūšį, net ir bendraujant su laukiniais, nedresuotais gyvūnais“, – teigė pagrindinė tyrimo autorė dr. Jessica Van der Wal.

Nors medaus medžiotojai mokosi verbavimo ir koordinacijos signalų iš savo tėvų, mokslininkai nėra tikri, kaip medaus vedliai išmoksta bendradarbiauti su žmonėmis.

„Jie negali mokytis iš savo tėvų, nes, kaip ir gegutės, deda kiaušinius į kitų paukščių lizdus. Tačiau jie gali mokytis stebėdami, kaip kiti medaus vedliai bendrauja su žmonėmis“, – aiškino Van der Wal.

Keiptauno universiteto Fitzpatricko Afrikos ornitologijos instituto profesorė Claire Spottiswoode pridūrė, kad žmonės išmoksta ir palaiko vietinius signalus, būtinus bendradarbiavimui su medaus vedliais, o patys paukščiai greičiausiai mokosi šių signalų ir taip padeda stiprinti vietines žmonių „tarmes“. Tai vyksta panašiai kaip mokantis platesnio masto žmonių signalų variantų visoje Afrikoje, kurie labiau primena skirtingas žmonių kalbas.

Išsiaiškinti, kaip medaus vedliai išmoksta bendradarbiauti su žmonėmis, yra vienas iš tolesnių tyrėjų komandos klausimų.