Eksperimento metu algoritmas privertė tarakonus labirinte praeiti pro viliojantį maistą, nors anksčiau tokį elgesį kontroliuoti buvo beveik neįmanoma. Dėl to dalis valdomų vabzdžių sugebėjo įveikti visą maršrutą, o įprasti tarakonai dažniausiai užstrigdavo prie maisto ir nepasiekdavo išėjimo.
Skirtingai nei ankstesni metodai, naujoji sistema analizuoja ne tik vabzdžio judesius, bet ir jo fiziologinius rodiklius – širdies plakimą bei nervų sistemos aktyvumą. Remdamasis šiais duomenimis, dirbtinis intelektas nusprendžia, kada paveikti tarakoną, o kada leisti jam judėti savarankiškai.
Kaip veikia „tarakonas kiborgas“?
Tyrime buvo naudojami Madagaskaro šnypščiantys tarakonai. Į jų kūnus implantuoti mikroelektrodai nervų aktyvumui registruoti, taip pat jutikliai širdies plakimui ir judėjimui stebėti. Prie vabzdžio nugaros buvo pritvirtintas nedidelis modulis su baterija, kuris apdorojo signalus.
Valdymas buvo pasiektas išoriniais dirgikliais: ultravioletinė šviesa priversdavo tarakoną keisti kryptį, o vibracija – judėti pirmyn.
Iš 20 vabzdžių įvairiomis sąlygomis – ramybės būsenoje, veikiant maistui, karščiui, cheminiams kvapams ir ultravioletiniams spinduliams – buvo surinkta 2800 įrašų. Geriausias mašininio mokymosi modelis pasiekė iki 93 proc. būsenos atpažinimo tikslumą.
Tačiau realiuoju laiku tikslumas sumažėjo iki 65 proc., nors sistema vis tiek demonstravo kontroliuojamą elgesį: dirbtinis intelektas „stumtelėdavo“ tarakoną tinkamais momentais ir nesikišdavo, kai vabzdys pats išvengdavo nepageidaujamų dirgiklių.
Mokslininkai tokias kiborgų sistemas laiko potencialiu paieškos ir gelbėjimo operacijų bei aplinkos stebėjimo įrankiu žmonėms pavojingomis sąlygomis.
(be temos)