Gruodžio 10-ąją Stokholme ir Osle iškilmingai įteikiamos Nobelio premijos; tai jų steigėjo Alfredo Nobelio mirties ir testamento įsigaliojimo diena. Ši premija – garbingiausias apdovanojimas iškiliems kūrėjams, tiek mokslo, tiek literatūros ir politikos baruose. Jų vardai jau žinomi prieš mėnesį. Per apdovanojimo iškilmes pasakomos trumpos, bet labai turiningos kalbos.

Laureatai apibendrina savo mokslo srities ar veiklos pasiekimus, numato perspektyvas ateičiai. Tos išvados tokios reikšmingos, kad po publikacijos susilaukia daug komentarų ir vertinimų. Aukso medalius ir diplomus nobelistai gauna iš Švedijos ir Norvegijos karalių rankų. Rūmuose, beje, privalu vilkėti fraką; daugeliui pagerbtųjų tai būna vienintelis kartas gyvenime. Sakoma, vienas apsukrus verslininkas netoli karališkųjų rūmų yra atidaręs nuomos punktą, tad ten laureatai ir prisimatuoja iškilmių drabužį. O už autografą gauna didelę nuolaidą...

Prisiminkime premijos atsiradimo aplinkybes. Testamentu ją įsteigė švedų išradėjas ir pramonininkas Alfredas Nobelis, gimęs 1820-siais, miręs 1896-siais metais. Jo nurodyta premiją mokėti iš procentų paskirto kapitalo, laikomo banke. Šiuo metu premiją sudaro apie 1 mln. eurų. Jei tais metais kažkurios srities apdovanojimas skiriamas keliems žmonėms, premijos pinigai padalinami po lygiai.

Švedijos mokslų akademija turi atrinkti tris geriausius pasiekimus fizikos, chemijos ir fiziologijos ar medicinos mokslų srityse. Steigėjo žodžiais, „apdovanojama už darbus, suteikusius žmonijai didžiausią naudą“. Manoma, kad tokį testatoriaus apsisprendimą lėmė sąžinės priekaištai, mat savo milžiniškus turtus sukaupė, išradęs dinamitą ir įsteigęs sprogstamųjų medžiagų gamyklas.

Čia prisimintina dar viena Nobelių šeimos „nuodėmė“. XIX a. pirmoje pusėje jie daug kapitalo investavo į karinę pramonę Rusijoje. Dar premijos įsteigėjo tėvas Emanuelis Nobelis pastatė mechanikos gamyklą Peterburge, tiekė ginklus Rusijos armijai Krymo karo metu. Jo sūnūs išplėtojo naftos gavybą Baku verslovėje. Žodžiu, Nobeliai ženkliai prisidėjo stiprinant Rusijos karinę ekonominę galią, tampant jai agresyvia, imperialistinių siekių ir ambicijų šalimi.

Mokslo premijų parinkimas mūsų dienomis susiduria su kai kuriais sunkumais, mat pavienių tyrinėtojų laikai jau seniausiai praėjo, žymesnį poveikį gamtos dėsnių pažinimo raidai padaro tik kolektyvų – laboratorijų, mokslo centrų – darbai. O ribos tarp mokslo disciplinų nyksta, kartais išties sunku nuspręsti, kuriai sričiai priskirtinas vienas ar kitas tyrinėjimas. Gamta iš esmės yra vientisa, tad mokslo suskirstymas į fiziką, chemiją, biologiją yra ganėtinai sąlyginis.

Žvelgiant į šiuolaikinio mokslo raidą, tenka liūdnai konstatuoti, kad Lietuvoje nebus atlikti Nobelio premijos verti darbai. Talentų tikrai nestokojame, tačiau mūsų valstybė nepajėgi sukurti jiems reikiamų darbo sąlygų. O norint  jaunimą patraukti į mokslo kelią, būtina turėti populiarių leidinių, tokių kaip dar neseniai buvo leidžiamas  žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“. Deja, negavus paramos, jo leidyba nutraukta...

Literatūrinės premijos nuostatuose A. Nobelis įrašė, kad laureatas privalėtų „siekti idealo“. Nelengva komitetui tvarkytis su šiuo reikalavimu. Modernioji literatūra nenuėjo idealistinės pasaulėžiūros teigimo keliu. O apskritai pasirinkimą nulemia komiteto, kurį sudaro žymūs Švedijos rašytojai ir kritikai, subjektyvus skonis bei pažiūros į literatūros kūrinių paskirtį.

Nobelio taikos premiją skiria Norvegijos parlamento – Stortingo – išrinktas komitetas. A. Nobelio valia taikos premija turi būti skiriama „asmeniui, kuris atliko didžiausią ar geriausią darbą vardan tautų broliškumo, už armijų panaikinimą ar sumažinimą ir už taikos suvažiavimų palaikymą“. Šios premijos laureatai susilaukia daugiausia prieštaringų vertinimų, mat pasaulio politikos vingiai nenuspėjami...

1968-aisiais Švedijos valstybinis bankas savo 300 metų sukakties proga įsteigė premiją už ekonomikos mokslo darbus, pavadindamas ją taip pat Nobelio vardu. Šiemet ši premija paskirta trims JAV mokslininkams už novatorišką darbą įžvelgiant turto rinkų tendencijas. Vienas jų – Jeilio universiteto profesorius Robertas Šileris – yra tikras lietuvis, trečios kartos emigrantas Amerikoje. Sakoma jį esant labai šviesaus proto…

Taip, Nobelio laureatai – valstybės garbė, tautos pasididžiavimas. Todėl ir skaičiuojame visus nobelistus, kurie nors kiek susiję su Lietuva. Štai 1963 m. už chemijos mokslo laimėjimus apdovanotas Želvoje gimęs Aronas Kliugas. 1977 metais premiją už hormonų peptidų sudėties ir funkcijų žmogaus organizme išaiškinimą pelnė Vilniuje gimęs Andrius Šaly. 1980 m. literatūros premijos laureatas – Česlovas Milošas, gimęs Šateiniuose, Kėdainių rajone, jaunystę praleidęs Vilniuje.

Tikiu rašytojo intuicija: lietuvių ir lenkų tautos ateities Europoje būtinai suartės; šio proceso pradžia intelektualų bendravime labai žymi. 1985 m. labai svarbaus medicinoje prietaiso – defibriliatoriaus – išradėjas, Utenoje gimęs Bernardas Lounas buvo apdovanotas Nobelio premija kaip vienas iš tarptautinio judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių. 1999 m. Taikos premiją laimėjo organizacija „Gydytojai be sienų“, kurios nariai iš humanistinių paskatų teikia medicininę pagalbą kriziniuose pasaulio taškuose. Jie gelbsti gyvybes karinių konfliktų, stichinių nelaimių metu. Tarp šių didvyriškų žmonių ir vilniškis gydytojas Andrejus Slavuckis. Šiemet Nobelio premiją kartu su dar dviem mokslininkais už daugiaskalių kompleksinių cheminių sistemų modelių tyrimus pelnė litvakas Michaelis Levitas. Kilme su mūsų žeme susijusių garsių mokslininkų ir rašytojų rasime tikrai ne vieną.