Laivo nuolaužos buvo aptiktos 2024 m. vasarį po audros Sandėjaus saloje, vienoje atšiaurių Orknio salų, esančių netoli Škotijos šiaurinio pakraščio.

Tai sukėlė susidomėjimą 500 gyventojų turinčioje saloje, kurios istorija susijusi su jūra ir jos keliamais pavojais.

Nuo XV a. 50 kvadratinių kilometrų ploto saloje užfiksuota apie 270 laivų sudužimų.

Vietos ūkininkai traktoriais ir priekabomis iš paplūdimio ištraukė 12 tonų ąžuolinių rąstų, o po to ėmėsi darbo vietos mokslininkai.

Ištyrus medieną, paaiškėjo, kad rąstai XVIII a. viduryje buvo atvežti iš Pietų Anglijos.

Vesekso archeologijos – labdaros organizacijos, padedančios bendruomenės mokslininkams atlikti tyrimą, vyresnysis jūrų archeologas Benas Saundersas teigė, jog didelė sėkmė, kad kaip tik tuo laikotarpiu Didžiojoje Britanijoje buvo pradėta išsami laivų statybos ir laivavedybos dokumentacija.

Atlikus tolesnius tyrimus paaiškėjo, kad tai – 1749 m. Čičesteryje, pietinėje Anglijos pakrantėje, pastatyta Karališkojo karinio jūrų laivyno 24 patrankų fregata „HMS Hind“, kuri po to tapo „Earl of Chatham“.

Fregata dalyvavo plečiant Britų imperiją – Didžiajai Britanijai siekiant atimti iš Prancūzijos Kanados kontrolę per Louisbourg’o ir Kvebeko apgultis 1750-aisiais, o 1770-aisiais tarnavo kaip konvojų eskortas per nesėkmingas Didžiosios Britanijos pastangas išlaikyti Amerikos kolonijas.

1784 m. karinis laivynas laivą pardavė ir pervadino, jis tapo banginių medžioklės laivu, medžiojusiu Arkties vandenyse prie Grenlandijos.

B. Saundersas teigė, kad 1787 m. Grenlandijos jūroje buvo 120 Londone įsikūrusių banginių medžioklės laivų, tarp jų ir „Earl of Chatham“.