Mokslininkai atgaivino mikrobus, kurie 40 tūkst. metų buvo užšalę amžinajame įšale. Vėliau jie pradėjo išskirti anglies dioksidą. Kaip rašo earth.com, po atšilimo mikrobai vėl suaktyvėjo.

Mikroorganizmai, kurie tūkstantmečius buvo įstrigę giliame Aliaskos amžinajame įšale, „pabunda“ per kelis mėnesius. O po atšilimo jie iš karto pradeda išskirti anglies dioksidą. Tai buvo įrodyta eksperimentais su iki 40 tūkst. metų senumo ledo ir dirvožemio kernais, paimtais iš tyrimų tunelio netoli Fairbankso. Tyrimas paskelbtas žurnale Journal of Geophysical Research.

Tyrimui vadovavo Tristanas Kero iš Kalifornijos technologijos instituto. Jo komanda tyrė, kaip mikrobai išgyvena užšalusiose, deguonies stokojančiose sąlygose ir kaip atgauna aktyvumą po atšilimo. Šiauriniuose dirvožemiuose yra dvigubai daugiau organinės anglies nei šiuo metu atmosferoje, todėl net ir dalinis jos „atlaisvinimas“ gali sustiprinti šiltnamio efektą šiltuoju metų laiku.

Amžinasis įšalas dengia apie 85 proc. Aliaskos teritorijos. Didžioji dalis užšalusių sluoksnių yra gylyje, kurio deguonis ir šviesa nepasiekė tūkstantmečius. Dėl to mikrobų bendruomenės šiuose gyliuose labai skiriasi nuo esančių paviršiuje.

Mokslininkai mėginius laikė iki šešių mėnesių 4–12 laipsnių temperatūroje, deguonies neturinčiose kamerose. Jie juos pažymėjo deuteriu – sunkiuoju vandeniliu, leidžiančiu sekti naujų ląstelių membranų formavimąsi. Jau po pirmojo mėnesio ląstelės pradėjo pamažu aktyvuotis. Po šešių mėnesių bendruomenės pertvarkė save, sumažėjo jų įvairovė, susiformavo bioplėvelės. Šie požymiai rodo, kad mikrobai tapo visiškai aktyvūs.

Eksperimento reikšmė

Tyrėjai pastebi, kad Arkties sezonai ilgėja, o šiltasis laikotarpis trunka gerokai ilgiau. Tai leidžia gilesniems amžinojo įšalo sluoksniams atitirpti pakankamai ilgam, kad mikrobai galėtų pereiti lėto pabudimo fazę ir tapti visiškai aktyvūs. Vanduo ir deguonis patenka giliau, atverdami prieigą prie senovinių organinių medžiagų, kurias mikrobai paverčia anglies dioksidu ir metanu.

Mokslininkai perspėja, kad kuo ilgesnė Aliaskos vasara, tuo didesnė rizika suaktyvinti pavojingą mechanizmą: kuo daugiau amžinasis įšalas tirpsta, tuo daugiau šiltnamio dujų išsiskiria ir tuo sparčiau šyla Arktis.

Nors eksperimente dalyvavo tik vienas tunelis ir keli kernai, tyrimas parodo esminį klimato modelių elementą: ne aukščiausia temperatūra, o atšilimo trukmė lemia, kada senoviniai mikrobai pereina iš ramybės būsenos į visišką aktyvumą. Tolesni lauko tyrimai, vienu metu matuojant atšilimo gylį, dujų srautus ir biožymenis, galėtų patikslinti prognozes Arktyje ir padėti planuoti infrastruktūrą regionuose, kuriuose amžinasis įšalas sparčiai praranda stabilumą.

Daugiau apie amžinojo įšalo paslaptis

Primename, kad mokslininkams pavyko atšildyti ir prikelti mažyčius kirminus, rastus Sibiro amžinajame įšale. Manoma, kad šiems padarams yra maždaug 46 tūkst. metų. Jie gali išgyventi itin žemą temperatūrą, patekę į anabiozę.