Škotų seteriai pripildo namus šilumos ir meilės

"Gyvenčiau Kaune, eičiau dirbti į Zoologijos sodą, nes man gyvūnai – didžiausias džiaugsmas", – sako Jolanta Šaltenienė iš Panevėžio rajono. Nuo paauglystės augusi su šunimis, ne kitaip gyvena ir dabar – jos namuose daug augintinių, o mylimiausi – Lietuvoje gana retai auginami škotų seteriai, dar vadinami gordonais.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Kaip jos gyvenime atsirado pirmas šuo, Jolanta sako prisiminsianti visą gyvenimą. Dar mokyklos laikais, besimokydama šeštoje klasėje, važiavo su bendraklasiais į ekskursiją po Latviją. Vaikštinėdama viename mieste pamatė moterį, kuri pardavinėjo šuniukus. Nors Jolantos tėvai buvo kategoriškai pasakę, kad namuose jokių šunų nebus, mergaitė atidavė tai moteriai visus turėtus pinigėlius ir nusipirko mažą šuniuką. Įsidėjo į kuprinę, parsivežė namo. Tėvai, laimei, smarkiai nesupyko, šuns neišmetė, ir jis liko gyventi jų namuose.

J.Šaltenienė iki šiol negali praeiti pro šunį nenusišypsojusi, nepaglosčiusi, pamačius benamį – juo nepasirūpinusi. O jos pačios namuose gyvena ir katinas, ir žuvytės, ir septyni skirtingų veislių šunys, iš kurių mylimiausi – škotų seteriai.

"Kartais būnu labai pavargusi, pikta, bet viskas išgaruoja bendraujant su šunimis – jų meilė, šiluma, prisirišimas viską atperka", – sako Jolanta.

Paklausta, kaip ji atrado šią veislę, J.Šaltenienė pasakoja, kad viskas įvyko prieš 20 metų.

"Kai vaikai dar buvo maži, netekome augintinės – negrynaveislės rotveilerės. Reikėjo kito šuns. Norėjosi draugiško, mylinčio vaikus. Pažįstama dresuotoja mums patarė rinktis škotų seterį. Nieko apie šią veislę nežinojome, nebuvome matę. Tuo metu veislyne "Molainietis", kuris buvo įsikūręs netoliese, buvo gordonų vada. Kai nuvykome jų pažiūrėti, kieme mus pasitiko keturiolika tokių juodų kukuliukų – koks grožis! O kai dar pamatėme jų mamą... Mes su vyru neįstengėme atsispirti. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Įsigijome pirmąją gordonę Airą", – pasakojo pašnekovė.

Jolantai ir jos vyrui Aurimui taip prilipo ši šunų veislė, kad apie jokią kitą dabar nė negalvoja. Jų lūkesčius gordonai pateisino net ne 100, o 200 proc. Jau pirmoji įsigyta kalytė buvo, anot moters, nerealus šuo. Puikiai sutardavo net ir su mažais vaikais, visur visada būdavo kartu. Jei šeima kažkur važiuodavo, ji, būdavo, susiraitys bet kur, net ir bagažinėje, – gali nieko nematyti, svarbu, kad tik važiuotų kartu su visais. Be galo prieraišus, be galo mielas, šiltas ir visus mylintis šuo, apibendrina Jolanta.

Čempionai: J.Šaltenienė su škotų seteriais dalyvauja parodose, jos šunys ten dažnai skina laurus.

Tikri šeimos nariai

Su pirma gordone šeima į šunų parodas nevažiuodavo – Aira buvo šeimos šuo, jos narys. Nors kiti veisėjai kviesdavo dalyvauti, nes kalytė buvo puiki savo veislės atstovė, bet buvo vis nedrąsu.

Kai jos neteko, šeima intensyviai ieškojo kitos škotų seterės, bet taip susiklostė, kad Lietuvoje tuo laiku niekas nebeveisė gordonų. Ieškojo ir Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje – niekur aplink nebuvo vados. Negalėdami gyventi be šuns, įsigijo labradorę. Ji iki šiol šeimoje gyvena ir yra labai mylima. Su ja ir į parodas pradėjo važinėti.

"Ir štai po poros metų vienoje parodoje pamačiau, kad Lenkijoje yra škotų seterių vada. Susisiekiau ir nusipirkome Ruby, – pasakoja moteris. – Kai Ruby paaugo, kadangi parodose dalyvauti jau mokėjome, pagalvojau, kodėl ir ji negalėtų? Ir nuo pirmųjų kartų kalytei labai sekėsi. O kai ji užaugo, supratusi, kokio ji gero charakterio ir temperamento, pagalvojau – kodėl negalėčiau pasilikti jos palikuonio? Dar ir kiti veisėjai ragino kurti veislyną."

Kadangi gordonas – juodas, o kalytės vardas buvo Ruby, tai ir pavadinimo ilgai galvoti nereikėjo – taip prieš šiek tiek daugiau nei trejus metus atsirado škotų seterių veislynas "Juodasis rubinas". Jolanta sako nesanti ypatinga veisėja, kuri iš to gyventų, o ir patirties dar turi nedaug – veislyne vos antroji gordonų vada.

Škotų seterių veislė pasižymi tuo, kad vadoje dažniausiai būna neįprastai daug šuniukų – aštuoni, dešimt, dvylika, netgi keturiolika ar šešiolika. Ruby vadoje jų buvo dvylika. Kadangi kalytei jau beveik septyneri metai, o tiek daug šuniukų ją labai nualina, šeima nusprendė išleisti Ruby į pensiją.

Šią vasarą veislyne sulaukta antros vados – Ruby atsivesta Haiza pradžiugino vienuolika mažylių.

Galvoja, nusipirks gražų, vos ne pliušinį šunį, kuris tvarkingai gulės prie sofutės – kur padėjai, ten rasi. Tikrai taip nebus. Su juo reikia užsiimti.

Nori išpopuliarinti

Kadangi veislė ne itin dažna ir populiari, ir tinkamą patinėlį surasti nėra paprasta – Lietuvoje gyvenantys dažniausiai yra giminingi, net ir Lenkijoje tokių nemažai. Tad reikia ieškoti Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, radus – vežti kalytę ten arba siųstis šaldytą spermą ir atlikti dirbtinį apvaisinimą, o visa tai kainuoja nemenkus pinigus.

"Aš noriu išpopuliarinti šią veislę Lietuvoje, nes tai nuostabūs šunys, – sako Jolanta. – Labai džiaugiuosi, kad šuniukus įsigyja žmonės, kurie juos tikrai myli. Su visais jais bendraujame, savo vargais ir pasiekimais dalijamės. Stengiuosi atsakingai parinkti mūsų šuniukams naujus šeimininkus, nes man tie šunys – kaip vaikai. Dukra juokiasi, sako: "Kol mes buvome maži, tai viskas buvo mums, o dabar tai žiūriu – viskas šunims."

Moteris pasakoja, kad iš pirmosios vados jos namuose turėjo likti du šuniukai – kalytė ir patinėlis, tačiau liko trys. Mat kai žmonės, kurie buvo rezervavę vieną iš šuniukų, atvažiavo jo pasiimti, tas lėkė nuo jų kuo toliausiai. Tad nekilo ranka jo išsiųsti per prievartą.

Veisėja sako pirmos vados šuniukus į naujus namus išlydėjusi su ašaromis. Su antra vada, nors gumuliukas gerklėje ir susikaupia, šiek tiek lengviau atsisveikinti, juo labiau kad didžioji dauguma jų lieka Lietuvoje, tad tikrai dar juos pamatys. O Jolantos vyras Aurimas, kuris jai – didžiausia parama prižiūrint ir auginant šunis, po atsisveikinimo su pirmais šuniukais grasinosi daugiau prie šio reikalo nebeprisidėsiąs, nes labai sunku su mažyliais išsiskirti. Bet atsirado antra vada, ir jis savo ketinimus užmiršo, – padeda, kiek tik gali. Kitiems sunku net įsivaizduoti, kiek daug laiko ir priežiūros reikia, kai vados tokios didelės.

Kur žmogus, ten – ir šuo

Škotų seterių veislė žinoma jau nuo XVII a. Ji buvo išvesta specialiai paukščiams medžioti.

"Škotų seteriai be galo ištikimi, kantrūs, meilūs, jautrūs, elegantiški, valdingi, energingi. Šios veislės šunys prisitaiko prie šeimininkų. Jiems svarbu būti kuo arčiau jų. Su vaikais – neišskiriami žaidimų draugai. Prieraišūs, visada bus kartu – ir keliaujant nuobodžiauti neleis, ir sergant lovoje gulės šalia ir šildys", – gerų žodžių škotų seteriams negaili J.Šaltenienė.

Pasak moters, nors apie gordonus rašoma, kad jie sunkiai valdomi, ji, vadovaudamasi savo patirtimi, jokiu būdu negali su tuo sutikti. Viskas priklauso nuo šeimininko, kiek jis užsiima su šuniu. Taip, jeigu šuniui bus per mažai fizinės ir protinės veiklos, gali būti visokių niuansų, kurie šeimininkams gali ir nepatikti. Bet jeigu su šuniu užsiimama, jam skiriama bent gera valanda per dieną, jeigu jis turi galimybę išsilakstyti, išsidūkti – problemų tikrai nekils.

"Gordonų išvaizda daug ką sugundo. Galvoja, nusipirks gražų, vos ne pliušinį šunį, kuris tvarkingai gulės prie sofutės – kur padėjai, ten rasi. Tikrai taip nebus. Su juo reikia užsiimti, kažkur eiti, jam reikia judėti. Ir jis tikrai negulės ramiai vienas. Kur žmogus – ten šuo. Visur kartu", – sako veisėja.

Dėmesio reikalauja šios veislės šunų kailio priežiūra. Jis linkęs veltis, tad bent du kartus per savaitę gordoną reikia iššukuoti, kas dvi savaites – išmaudyti. Dar svarbu reguliariai valyti ausis.

Silpnoji vieta – gordonams dažnai išsivysto augliai. Ir J.Šaltenienės Ruby teko operuoti, tik, laimė, auglys buvo nepiktybinis.

Kaip ir visus šunis, škotų seterius reikia dresuoti, mokyti bent pagrindinių paklusnumo komandų. Šie šunys dresūrai labai imlūs, greitai mokosi. Net mažyliai, išvykdami iš Jolantos namų, paprastai jau moka atlikti komandas "sėdėti", "gulėti", kai kurie be leidimo net neima maisto iš indelio.

Paklausta, ką jos augintiniai yra iškrėtę, moteris prisiminė įvykį, kai kartą išvirė mėsą, paliko ją uždengtame puode ir kažkur išvažiavo. Grįžusi namo jau ruošėsi daryti pietus, atidengė puodą, o jis – tuščias. O gordonė kaip reikiant išsipūtusi sėdi, akys didžiulės. Bet jau viskas – nė barti nebuvo kaip, nes nepagauta vykdant nusikaltimą. "Yra namuose ta problema – mėgsta jie vogti maistą. Niekaip nepavyksta nuo to atpratinti", – juokiasi Jolanta.

Be augintinių – ne namai

Dabar Šaltenių namuose gyvena septyni gordonai: keturi suaugę šunys ir trys mažiukai iš antrosios vados. Tarp jų – ir Enzo – trijų mėnesių šuniukas iš antros vados, kuris dar nerado naujų namų. Tiesą sakant, buvo radęs, bet dėl šeimininkės alergijos buvo parvežtas atgal.

Lūkestis: norisi tikėti, kad ir mažasis Enzo ras gerus namus ir mylinčius šeimininkus.

Dar čia šeimininkauja aštuonerių metų labradorė Džeira, namus rado gatvinukas Dikis, kuriam jau beveik septyniolika metų.

"Kažkada vyras pamatė kalę su keliais šuniukais ir grįžęs namo pasakė man, – pasakoja Jolanta. – Aišku, aš pasakiau – važiuojam, paimsim bent vieną šuniuką. Draugai buvo neseniai netekę augintinio – galvojom jiems padovanoti. Bet jie dar nebuvo pasiryžę tam – taip Dikis ir liko gyventi pas mus."

J.Šaltenienė sako neįsivaizduojanti savo namų be augintinių. Anot jos, šunys pripildo namus judesio, šilumos ir meilės.

"Dar aš labai džiaugiuosi turėdama tokį vyrą, kuris tikrai nežinau, kiek kantrybės turi turėti gyvendamas su manimi ir šunimis. Aišku, jis irgi juos be galo myli. Ir vaikams dėkinga, kurie, grįžę namo, negali praeiti pro šalį nepakalbinę, nepaglostę šunų. Kai mes su vyru kur nors išvažiuojame, jie pamainomis pas mus atvažiuoja, prižiūri šunis, išsiveža juos į gamtą. Jie nuo mažens užaugę su šunimis, dalydavosi savo skanesniu kąsneliu. Tad mūsų namuose tikrai daug meilės."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių