S. Paltanavičius: žiemai taškas dar nepadėtas

Diena trunka beveik 11 valandų, tad saulėtu oru užuovėjoje net didesnis šaltis negali užgniaužti šilumos. Pats gražiausias dalykas šaltą žiemos dešimtadienį buvo žvilgantis sniegas, nuplikusios kupstų viršūnės ir ant medžių šakų pakibę varvekliai.

Tie varvekliai visada simbolizuoja žiemos silpnumą ir skelbia jos pabaigą. Visa tai trapu: ir varvekliai, ir pati žiemos pabaiga. Juk pakanka menkiausio vėjelio, ir keletą dienų tirpsmo vandens bei šalčio kurtas varveklis tyliai atsiskiria nuo šakelės, sužvilga ore ir sminga į sniegą.

Taip, o žiemai taškas dar nepadėtas. Negalime to žinoti, bet žiema, kiek norės, tiek kartų sugrįš. O mes, manau, jos atsiprašysime... Na, štai ir dabar – per šlapdribas jau sakome, kad geriau būtų ilgiau užtrukusios šaltosios dienos... Gal ne tokios šaltos, bet žiemiškos.

Kas jau kas, bet zylės dabar yra pačiame savo laimės pakilime. Vasario 24-ąją, prieš savaitę, šventėme Vieversio sugrįžimo dieną, nors ir žinojome, kad toks oras – ne jiems. Sekmadienį – Kovarnių, arba Kovų, diena, jie čia, su mumis, jau kvarksi sau medžiuose ir žvalgosi vietų, kur buvo pernykštė kolonija.

Tačiau turime žinoti, kad dabar čia matomi kovai pas mus praleido žiemą, todėl jų sugrįžėliais paukščiais vadinti kažkaip neišeina. Kita jų dalis parlėks jau greitai. Kovų kolonija atgimsta palaipsniui – pradžioje pradeda šurmuliuoti pats jos vidurys, jame įsikuria judriausi, stipriausi, populiacijai vertingiausi paukščiai. Atskridusieji vėliau, silpnesni, ne tokie stiprūs ir svarbūs kovai kuriasi pakraščiuose.

Negi keletas kietmetrių medienos mums brangiau nei paskutinės kurtinių tuokvietės?

Beje, prie lizdų kolonijose grįžta ne tik kovai. Neseniai tai vienur, tai kitur sušmėžavo juodų kormoranų pulkeliai, gali būti, kad jie į savo kolonijas sugrįš jau dabar.

Kai kas sako – invaziniai tie kormoranai, nuo jų neapsiginsi. Tačiau iš tikrųjų tai yra mūsų, vietinė, rūšis. Kaip žinote, per keletą paskutinių šimtmečių jų gausa tai kildavo, tai vėl būdavo sumažinama – paprastai kormoranus šaudydavo kolonijose ir paukščiai negalėdavo išperėti jauniklių. Šįkart paukščiams pasisekė – daugiau kaip prieš 30 metų pasirodę paukščiai palengva išplito, nes niekas jų specialiai nenaikino, negriovė lizdų.

Be to, noriu priminti, kad kormoranų negalima vadinti invazine rūšimi. Invazinės – svetimžemės augalų, grybų ar gyvūnų rūšys, kurios atvežtos, išplatintos žmonių ne tik gerai adaptuojasi prie mūsų sąlygų, bet ir tampa pavojingos vietinėms rūšims. Iš kur jos atsirado? O, didelės paslapties čia nėra, nes kai ką net mes laikome ar auginame...

Taigi visai nedaug ko reikia – tik patiems imti pavyzdžius iš gamtos, nedaryti to, ko nedaro ji pati, ir neturėsime jokių problemų.

Sakysite, kad tai siekiamybė... Ji reali, bet mes taip greitai viską pamirštame. Kad ir tai, jog jau kovas ir laikas kraustytis iš miškų, baigti didžiuosius kirtimus. Mums jau visko pakako, tegul ir gamta pailsi.

Ypač to reikia kai kuriems paukščiams, kurie jau sugrįžo prie lizdų. Dabar nuo lizdo nubaidyti jūriniai ereliai vargu ar prie jų sugrįš... Ir didieji apuokai... O kurtinių tuokvietę išbaidys bet kokia technika, jau nekalbant apie miško kirtimą.

Mes apie tai vis kalbame, visi girdi... Bet negi žmonėms tai nerūpi, negi keletas kietmetrių medienos mums brangiau nei paskutinės kurtinių tuokvietės?

Juk šie paukščiai negali pasirinkti kitų vietų, jie arba liks savo tuokvietėje, arba išsiblaškys po girią, pasklis, tuokvietė iširs ir sunyks. Kas prisiims atsakomybę už tokį jos sunaikinimą? O be viso kito, už tokius veiksmus yra numatytos rimtos baudos...

Žinome, kad gamtoje dabar nei pelėdos šiaip sau neūkauja, nei zylės gieda – vis pavasaris jas kažkur vilioja. O lapės dar rujoja – gali būti, kad vėsūs paskutinių dienų orai šiek tiek atidėjo, pratęsė jų vestuves. Dabar atšils, ir lapės skubės pasirūpinti būsima savo palikuonių karta.

Taip pat elgiasi lūšys, kurių ruja jau vyksta. Tas pat ir vilkų pasaulyje.

O žmonės susirūpinę ne tiek vilkų, kiek savo problemomis, ir skaičiuoja vilkus. Porą žiemų tą padaryti nebuvo sąlygų, šiemet tikimasi geresnės apskaitos – jos duomenys reikalingi darant sprendimus, kaip reguliuoti rūšies gausą.

Sunku pasakyti, ar pelėdos jau sugrįžo į jūsų rudenį iškeltą inkilą. Gali būti, kad jo sukalti ir iškelti nespėjote, todėl tą galite padaryti dabar. Ir kitais inkilais pasirūpinti, ir gandrų namais, ir daug kuo, ko prireiks tuoj, pavasarį.

Mes kviečiame prisiminti visus mūsų kaimynus – didelius ir mažus. Ir ne trupiniu ar vienadieniu dėmesiu juos pamylėti, bet ir didesniais darbais ar dovanomis.