Dauguma apklaustųjų savo naujuosius šeimos narius rado gyvūnų prieglaudose, gatvėje arba priglaudė iš pažįstamų žmonių. Tai rodo augantį bendruomenės sąmoningumą ir norą suteikti antrą šansą tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.

Absoliuti dauguma respondentų patvirtino, kad priglaudus gyvūną jų gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Tarp dažniausiai minimų teigiamų pokyčių – padidėjęs džiaugsmas, atsiradęs naujas šeimos narys, didesnis linksmumas ir aktyvumas. Kai kurie respondentai paminėjo padidėjusią atsakomybę ir papildomas išlaidas, tačiau tai nesumažino bendro pasitenkinimo.

Beveik visi apklausos dalyviai, priglaudę gyvūną, rekomenduotų tai padaryti ir kitiems. Vis dėlto dalis respondentų, kurie šiuo metu neaugina gyvūno, kaip pagrindines kliūtis nurodė netinkamas gyvenimo sąlygas, alergijas ar laiko stoką. Nepaisant to, daugelis jų neatmeta galimybės priglausti augintinį ateityje.

Kaip augintiniai pakeitė gyvenimą

Kristina Malinovska, Socialinės gerovės skyrius: 

„Turime įvaikintą sūnų, su kuriuo paauglystėje vis dažniau kalbame apie palikimą ir rūpestį kitais. Nusprendėme savo patirtį perteikti per gyvūnų pasaulį ir pasiūlėme jam priglausti benamį katiną. Nuvažiavęs į prieglaudą, sūnus iškart pasirinko vieną – jo istorija buvo panaši į mūsų šeimos. Dabar namuose gyvena katinas Kotunia. Kai sūnui būna liūdna, jis dalijasi mintimis su juo – tarsi su draugu, turinčiu tokį pat likimą. Jų ryšys padeda išgyventi sunkius momentus.“

Justinas Gaulė, Viešosios tvarkos skyrius:

 „Rudis pas mus atkeliavo 2023 m. rudenį iš senyvos moters, kuri dėl sveikatos nebegalėjo juo rūpintis. Kad turėtų draugę, iš „SOS gyvūnai“ prieglaudos priglaudėme Doną-Mersedesą – abu iškart susidraugavo ir tapo šeimos nariais. 2025 m. rugpjūtį į mūsų namus atkeliavo dar viena mažylė katytė, kuri netrukus gaus vardą. Dabar turime tris katinus – vyresnėliai dar pratinasi prie naujokės, bet tikime, kad visi puikiai sutars.“

Edita Bobinienė, Finansų apskaitos ir biudžeto skyrius:

 „Gyvename Glitiškių kaime – namuose turime savo augintinių, bet rūpinamės ir keliais benamiais katinais. Pernai vasarą prie jų prisijungė jauna katytė, po kelių mėnesių ji atvedė tris mažylius. Supratome, kad žiemą jie lauke neišgyvens, tad ėmėmės gaudyti. Tai užtruko visą savaitę, rankos liko apdraskytos, bet pavyko. Du kačiukai surado namus, o trečioji – balta Zefyriukė – liko su mumis ir tapo mūsų katino žaidimų drauge. Šį pavasarį, padedant seniūnijai, sterilizavome ir jų mamą.“

Ilona Miladovska, Riešės seniūnija: 

„Naujo šeimos nario ilgai ieškojau prieglaudose ir galiausiai radau priglaudoje „Penkta koja“. Praėjusią liepą su šeima parsivežėme Bruno – mielą, draugišką šuniuką. Pirmomis dienomis jis ilgėjosi brolių ir seserų, verkė, todėl teko priimti į lovą. Greitai parodė ir savo charakterį – išrovė gėles, išbarstė smėlį. Bruno labai mėgsta žaislus, visada atsigula ant nugaros, kad pakasytume pilvą, o tada vėl prašo žaisti. Dabar jis užaugo ir tapo stiprus, todėl pasivaikščiojimai kartais nelengvi, bet aplink namus turi daug erdvės. Bruno – švelnus, meilus šuo, kuris visus sutinka norėdamas apkabinti. Draugai sako, kad jo akys – pilnos laimės ir meilės.“

Agnė Semionova, Investicijų ir projektų valdymo skyrius:

 „2009 m. prie garažų pasitiko mažas juodas kačiukas – vienintelis išgyvenęs iš į tvenkinį įmesto maišo. Negalėjau jo palikti, tad parsivežiau namo. Nors bijojau, kad tėvai nesutiks, jau pirmą dieną visi supratome, kad jis taps mūsų šeimos dalimi. Taip atsirado Myszka (Pelytė). Ji greitai priprato prie namų, buvo švelni, supratinga ir labai prieraiši. Turėjo retą alergiją, todėl reikėjo nuolat rūpintis jos sveikata, bet tai tik dar labiau stiprino mūsų ryšį. Myszka pragyveno trylika metų, kartu su manimi persikėlė į naujus namus ir tapo drauge mūsų sūnui – jie žaisdavo, kartu miegodavo, dūkdavo. 2022 m., staiga susirgusi inkstų nepakankamumu, ji mus paliko. Nors veterinarai darė viską, išgelbėti nepavyko. Iki šiol ją prisimename su meile – ji buvo tikras šeimos narys, palikęs daugybę gražių prisiminimų.“

Gabriela Mickevič-Jara, užsienio kilmės Lietuvos gyventojų integracijos koordinatorė: 

„Turiu tris kates. Pirmoji – Bona – pas mane atsirado 2017-ųjų liepą. Važiavau dviračiu pro Kirtimus, ji sėdėjo ant šiukšlių maišų, pasikviečiau – atėjo. Tilpo į delną, įsidėjau į kuprinę, nuvežiau pas veterinarą, o vėliau – namo. Nors paaiškėjo, kad turi įgimtų sveikatos sutrikimų, jau aštunti metai gyvena laimingai. Antroji – Bonita, priglausta iš prieglaudos 2019 m. balandį. Tuomet jai buvo apie 8–10 metų. Ji baikšti, bet labai švelni. Dabar artėja prie 20-mečio, tačiau vis dar energinga ir sveika, o per visą laiką sukėlė mažiausiai rūpesčių. Trečiasis – Khan. 2020-ųjų spalį, prieš užvesdama automobilį, išgirdau miauksėjimą. Po automobilių slėpėsi mažas juodas kačiukas, kuris pats atėjo į rankas ir kartu su manimi parėjo namo. Iš pradžių ieškojau jam šeimininkų, bet kai atsirado norinčių, jau nebegalėjau atiduoti. Taip jis liko su manimi.“