Su šiomis keturkojėmis Jonė laisvalaikį leidžia itin aktyviai: dalyvauja vadinamosiose bikejoringo varžybose, daug laiko skiria treniruotėms. Bikejoring, paprasčiau sakant, tai aktyvus sportas, kai šuo bėga priekyje ir traukia dviratininką.
Aukšto intelekto šuo
Jonei namuose kompaniją palaiko dvi augintinės. Skadi – vokiečių trumpaplaukė pointerė (kurtsharė) ir Auri – mišrūnė, veista specialiai kinkinių sportui.
„Šie mišrūnai turi tam tikrus pavadinimus, kurie iš dalies nusako jų kilmę ir veislių derinį. Pavyzdžiui, vartojami pavadinimai „greisteris“ ar „Europos kinkinių šuo“. Vis dėlto tai nėra oficialiai registruotos veislės, jos neturi vieningo standarto, todėl iš esmės šie šunys laikomi mišrūnais“, – išsyk paaiškina pašnekovė.
Kurtsharę jos šeima augino dar Jonės vaikystėje. Kaip ji pati sako, gal todėl taip pamilo šią veislę. „Bendravau su šių šunų veisėja trylika metų, kol galiausiai ryžausi įsigyti savo pirmąjį šunį. Kadangi veislė man ilgą laiką buvo pažįstama, įsigijus Skadi nelabai kas nustebino.
Tai itin aukšto intelekto šuo, be galo prieraišus, bet visus gąsdinantis savo aktyvumu. Tačiau aš mėgstu aktyvų laisvalaikį, daug laiko leidžiu gamtoje, tad tai, kas kam nors būtų minusas, man yra pliusas“, – šypteli J. Leščinskaitė.
Pasijautė it laimėjusi loteriją
Jonė neslepia, kad pastaraisiais metais norėjo antro šuns, tačiau buvo sunku nuspręsti, kokį pasirinkti. Blaškėsi tarp kurtsharo ir miršūno, bet nutarė, kad sportui vis dėlto norės mišrūnės.
„Auri atvyko iš Širvintų rajono, kur daugelį metų veisiami būtent kinkinių sportui skirti šunys. Daugiau jų išvažiuoja į užsienį nei lieka Lietuvoje. Auri turi medžioklinių veislių – kurtsharo ir anglų pointerio – kraujo ir kiek mažiau greihaundų ir Aliaskos haskių kraujo.
Kadangi šuo mišrūnas, perkant neaišku, nei kaip tiksliai atrodys, nei kokios charakterio savybės dažniau pasireikš. Jaučiuosi laimėjusi loteriją su ja. Užaugo būtent tokio dydžio, kaip svajojau, ir labai nustebino lengvu charakteriu. Net ir paauglystėje nekilo didelių problemų su auklėjimu“, – patenkinta Jonė.
Netikėta paskata
Jonė paaiškina, kas yra bikejoringo sportas. Pasirodo, tai kinkinių sporto dalis.
Nors paminėjus kinkinių sportą daugeliui vis dar prieš akis iškyla šiaurės kraštovaizdis, rogės ir haskiai, šiandien tai yra gerokai išpopuliarėjęs ir pasikeitęs sportas, pritaikytas įvairioms pasaulio vietoms ir skirtingoms transporto priemonėms.
„Pats pavadinimas bikejoring išduoda, kad tai sporto šaka, kurioje šuo tempia dviratininką. Pirmosiose bikejoring varžybose sudalyvavau prieš penkerius metus, tada viskas prasidėjo“, – pažintį su šia neįprasta sporto šaka prisimena J. Leščinskaitė.
Treniruotis merginą paskatino draugės ir aplinkiniai, toks sportas iš pradžių atrodė kaip tinkama veikla kurtsharui išlieti perteklinę energiją.
„Šis sportas sujungia dvi mano aistras – važinėjimą dviračiu ir buvimą su šunimi. Iki pirmųjų varžybų tiesiog važinėdavome per daug nesigilindamos nei į rezultatus, nei į reikalingą įrangą. Tačiau per pirmąsias varžybas netikėtai aplenkėme visas konkurentes ir užėmėme pirmą vietą. Geresnės paskatos tęsti, domėtis ir treniruotis nė negalėjau tikėtis, todėl tuo užsiimu iki šiol“, – sako bikejoringo entuziastė.
Kokios veislės tinka?
Šis sportas – nemažos šuns ištvermės reikalaujantis užsiėmimas. Tad ar yra amžiaus riba, kai šuo gali startuoti šioje sporto disciplinoje? Jonė sako, kad šiuo klausimu nuomonės išsiskiria, o kiekvienas žmogus turi savą požiūrį.
Anot jos, šuns skeletas, priklausomai nuo jo dydžio, formuojasi iki vienų ar pusantrų metų amžiaus. Varžybose dažniausiai leidžiama dalyvauti nuo pusantrų metų. Todėl, atsižvelgiant į šuns brendimo spartą, koordinaciją ir motyvaciją, lengvas, smagias ir nereguliarias treniruotes galima pradėti maždaug nuo dešimt mėnesių amžiaus.
Kalbėdama apie šiam sportui tinkamiausias šunų veisles, J. Leščinskaitė tikina, kad teoriškai sportu užsiimti gali bet kuris sveikas šuo. „Tačiau pasaulio ir Europos čempionatuose matoma aiški tendencija, kad geriausi sporto atstovai yra kurtsharai ir mišrūnai kaip mano Auri“, – priduria pašnekovė.
Į „pensiją“ sportuojantys šunys išeina gana anksti. Kadangi bikejoringo varžybose svarbiausia šuns greitis, penkerių metų šuo dar gali varžytis, bet vėliau jau pradeda smarkiai lėtėti.
„Tada važiuojama savo malonumui – tol, kol šuniui smagu ir jis yra sveikas. Žinau ir sportuojančių senukų: jie įveikia nedidelius atstumus, tačiau visą gyvenimą sportavusiam šuniui būna sunku gyventi visiškai be sporto“, – tvirtina Jonė.
Prireikia ir medikų
Sportas neatsiejamas nuo traumų. Tačiau Jonei kol kas sekasi – nei ji, nei jos šunys nepatyrė jokių su šiuo sportu susijusiu traumų.
„Sportas reikalauja didžiulio susikaupimo, atidumo ir gero ryšio su šunimi. Avarijų išvengiu, nes pažįstu savo šunį, suprantu jo kūno kalbą ir atidžiai stebiu aplinką. Ne kartą tiesiai prieš mus yra iššokusios stirnos, bet suvaldydavau situaciją“, – patirtimi dalijasi sportininkė.
Sportas išties ekstremalus, ypač kai dideliu greičiu važiuojama su stambiais šunimis siaurais keliais. Anot Jonės, varžybose pasitaiko viena kita avarija, tačiau rimtesnių incidentų, kai prireikia medikų pagalbos, būna retai. Vis dėlto kartais traumų išvengti nepavyksta.
Vasaros metu treniruotes labai apriboja lauko sąlygos, treniruotis per karščius arba didžiulę drėgmę šunims negalima, taigi, treniruočių būna mažiau, bet tada užsiimama kita veikla: plaukiojimu ar lėtu bėgimu.
Vasarą treniruojasi kitaip
Ruduo – pats intensyviausias, nes pagrindinės metų varžybos organizuojamos rudenį.
„Tada treniruojamės maždaug keturis kartus per savaitę. Paprastai būna viena greičio treniruotė, dvi lėtesnės ir viena labai lėta arba intervalinė. Mūsų treniruotės neilgos, nes varžybose dažniausiai tenka įveikti iki 6 km arba kiek didesnį atstumą. Treniruočių planą sudarau taip, kad šuo būtų tinkamai pasirengęs svarbiausioms sezono varžyboms. Taigi per treniruotes važiuojame iki 7 km.
Vasarą treniruotes labai riboja oro sąlygos – per karščius ar esant didelei drėgmei šunų treniruoti negalima. Todėl treniruočių būna mažiau, tačiau tuomet užsiimame kita veikla – plaukiojimu ar lėtu bėgimu“, – paaiškina J. Leščinskaitė.
Treniruotės nenutrūksta ir žiemą. Jonė su savo augintinėmis leidžiasi bėgioti į parką.
Specialus režimas
Kaip ir sportuojantys žmonės, taip ir titulų siekiantys šunys turi specialią mitybą, režimą.
„Nors šis sportas nėra profesionalus, kai kuriose šalyse jis yra gana stipriai pažengęs. Šia tema rašomi straipsniai, specialistai dirba su traumų prevencija, ruošia šunis sportui ir pan. Mityba taip pat turi atitikti šuns poreikius. Kitaip nei žmogus, sportuojantis šuo energijai daugiausia naudoja riebalus, o ne angliavandenius, todėl jo racione svarbu užtikrinti pakankamą riebalų kiekį.
Vanduo yra labai svarbi šuns pasirengimo dalis, nes padeda palaikyti termoreguliaciją ir greičiau atsigauti po krūvio. Kad organizmas atsistatytų ir vyktų progresas, būtinas tinkamas poilsio režimas. Todėl kiekvienas rimtai sportuojantis šuo turi jam pritaikytą mitybos, treniruočių ir poilsio režimą – ne išimtis ir mano šunys“, – aiškina Jonė.
Anot pašnekovės, Lietuvoje nėra daug žmonių, iš kurių būtų galima mokytis, todėl reikia užsiimti savišvieta.
„Kiekvienais metais, sudarydama šunims treniruočių planą, ką nors pakeičiu ir šiek tiek eksperimentuoju. Vasarą ir pavasarį keliose Europos šalyse vyksta treniruočių stovyklos, todėl važiuoju ten semtis naujų idėjų ir tobulėti“, – pasakoja bikejoringo entuziastė, nuolat gilinanti žinias apie šį sportą.
Pirmų varžybų metu netikėtai aplenkėme visas konkurentes ir užėmėme pirmą vietą. Geresnės paskatos tęsti, domėtis ir treniruotis nė negalėjau tikėtis, todėl tuo užsiimu iki šiol.
Varžybose – be numerio
Jonė neslepia, kad užsiimdama šiuo sportu ne kartą buvo patekusi į kuriozinę situaciją.
„Kurioziškiausios situacijos man nutiko dėl pačios išsiblaškymo. Dėl streso ir skubėjimo neretai prie starto linijos atlekiu ne iki galo pasiruošusi – tai pamirštu privalomas pirštines, tai lieku su apšilimo apranga.
Vienose varžybose važiavau su skolintais akiniais – juos teko pasiskolinti jau prie pat starto linijos – ir be varžybų numerio. Kad jo neturiu, pastebėjau tik trasoje, todėl pamaniau, kad mano rezultatas nebus įskaitytas. Važiavau atsipalaidavusi, net pozavau fotografams. Tačiau paaiškėjo, kad laiką vis dėlto užskaitė, tik finišavau rikiuotės gale“, – juokiasi Jonė.
Ne kartą tapo čempione
Pasiteiravus, kokioms varžyboms trijulė ruošiasi dabar, Jonė sako, kad šiuo metu jos prioritetas nėra sportiniai pasiekimai: Skadi jau septyneri metai, todėl ji nebegali varžytis taip intensyviai kaip anksčiau, o Auri rudenį turės pirmąsias savo varžybas.
„Tikslas – įgyti pozityvios ir vertingos patirties varžybose. Tikiuosi, pavyks išvažiuoti į Čekiją, Slovakiją ar kitas šalis, kur šis sportas gerokai labiau pažengęs. 2027 m. sieksime rezultatų“, – ryžtingai nusiteikusi sportininkė.
Kokiais pasiekimais Jonė ir jos augintinė didžiuojasi labiausiai? Sportininkė pasakoja, kad 2023 m. Vokietijoje vykusiame pasaulio čempionate moterų klasėje užėmė 35-ą vietą tarp 70 dalyvių.
„Varžybose dalyviai skirstomi pagal sportininko, o ne šuns lytį, todėl varžomės moterų kategorijoje. Dažniausiai dalyvauju varžybose Lietuvoje ir Latvijoje, kelis kartus esu startavusi ir Estijoje. Nors dalyvių nėra labai daug, dėl prizinių vietų moterų kategorijoje vyksta itin atkakli kova. Baltijos šalyse pirmąją vietą esu iškovojusi tris kartus, tačiau dažniau finišuoju antra arba trečia“, – pasakoja J. Leščinskaitė.
Mato potencialą
Kinkinių sportas Lietuvoje nėra toks populiarus kaip Centrinės ir Vakarų Europos šalyse ar Skandinavijoje. Vis dėlto, Jonės pastebėjimu, turime ne vieną sportininką, pasiekiantį labai gerų rezultatų tarptautinėse varžybose. Tačiau ją liūdina, kad pastaraisiais metais Lietuvoje organizuojamų varžybų smarkiai sumažėjo, o į Latvijoje vykstančias varžybas dažniausiai atvyksta vos penki arba šeši lietuviai.
„Manau, kad Lietuvoje galėtų išpopuliarėti kita kinkinių sporto disciplina – kanikrosas, t. y. bėgimas su šunimi. Bėgančių žmonių tikrai daug, o ir šunis turinčių daug, tik tam reikėtų ugnelės, ko nors, kas organizuotų treniruotes, galėtų pasidalyti patirtimi“, – J. Leščinskaitė viliasi, kad atsiras žmonių, pamilusių kanikrosą.
Mokosi specifinių komandų
Kinkinių sportas – tai disciplina, kai vienas arba keli šunys su specialiais pakinktais tempia žmogų arba transporto priemonę: dviratį, specialų paspirtuką, specialų triratį ar roges.
Šunys paprastai mokomi specifinių komandų: ramiai stovėti prie starto linijos, startuoti gavus komandą ir vykdyti posūkių nurodymus. Įdomu tai, kad daugelis kinkinių sporto entuziastų visame pasaulyje naudoja tas pačias posūkių komandas – „dži“ (gee) reiškia sukti į dešinę, o „ha“ (haw) – į kairę.
Posūkių komandos yra būtinos judant dideliu greičiu vingiuotais miškų keliukais.
(be temos)