Bioindikatoriai: kaip nustatyti oro užterštumą?

Norite žinoti, ar pamėgtame parke kvėpuojate švariu oru?  Tai galite nustatyti kiek atidžiau patyrinėjus jame augančias kerpes ar spygliuočius medžius. 

„Kerpės neturi šaknų maisto medžiagoms siurbti, todėl daugelį elementų sugeria iš oro, – pasakoja Simona Gabulaitė, Vytauto Didžiojo Botanikos sodo edukologė. – Jas neigiamai veikia sieros ir azoto oksidai, rūgštieji lietūs, oksidantai, organinės medžiagos, sunkieji metalai, radionuklidai. Padidėjęs metalų, sieros junginių ir fluoridų lygis kerpės gniužule lemia chlorofilo suirimą, fotosintezės sulėtėjimą ir galiausiai – rūšių išnykimą.“

Dėl chlorido netekimo kerpių, paveiktų didelėmis sieros dioksido dozėmis, spalva keičiasi iš įprastų pilkų ar žalių atspalvių į rudus, geltonus, rožinius ar baltus.

Anot S. Gabulaitės, įvairos jų rūšys skirtingai reaguoja į teršalus: vienos juos toleruoja, kitos – ne. Pavyzdžiui, sieninės geltonkerpės toleruoja sieros dioksidą ir aplinka, kurioje gausu šių kerpių, yra gana stipriai juo užteršta. O jei ant medžių daugiausia tokių kerpių rūšių kaip uosinė ramalina ar sodinė briedragė, vadinasi, sieros dioksido koncentracija mažesnė.

Oro taršą taip pat galima įvertinti pagal medžių  žievės turtingumą. Pagal jį skiriamos šešios oro taršos zonos: švari, santykinai švari, silpno užterštumo, vidutinio užterštumo, pasipriešinimo taršai ir „kerpių dykumos“. Kuo švaresnis oras, tuo daugiau kerpių rūšių galima aptikti. O jei oras užterštas, dominuoja tik tos rūšys, kurios tolerantiškos užterštumui. Dėl oro taršos pirmiausiai žūsta krūmiškosios kerpės. Jos greičiau už kitas kerpes auga, turi didžiausią paviršiaus plotą, taigi ir nuodingų medžiagų sugeria daugiausiai. Todėl kaip pastebi S. Gabulaitė, kerpių įvairovė atspindi keleto paskutinių metų oro kokybę.

Dar vienas bioindikatorius oro užterštumui nustatyti – spygliuočiai. Švarioje aplinkoje augančių pušų ir eglių spygliai ilgiau išsilaiko ant šakelių nei užterštoje, pavyzdžiui, prie intensyvaus eismo automagistralių, pramoniniuose rajonuose ir pan. Natūralus senų spyglių geltimas ir kritimas vyksta nuo medžio lajos (virš kamieno esančios medžio dalies) viršūnės iki apačios. Spygliai ant šakų galiukų lieka žali. Lietuvoje įprastas pušies spyglių išsilaikymo amžius – 4, eglės – 8 metai. Vis dėlto nepalankūs aplinkos veiksniai gali lemti ankstesnį spyglių nukritimą nuo visžalių medžių.

Gamtoje galima rasti ir daugiau bioindikatorių, t.y., gyvų organizmų, pagal kurių buvimą ar nebuvimą galima nustatyti aplinkos užterštumą, tarp jų – dafnijos, ciklopai ir kiti.