Aukštumalos pelkė – akį džiuginantys žemės plaučiai

O kad nereikėtų kasti durpynų bandoma auginti kiminus ir iš jų gaminti substratą augalams.

Kiminų šalimi vadinama Aukštumalos pelkė, slūgsanti Šilutės rajone, Nemuno deltos regioniniame parke. Šių samanų sluoksnis, iš kurių susidaro durpės – čia siekia 6 metrus.

„Pagrindinė samana, kuri gamina durpes, – kiminai. Šioje pelkėje jų yra 12 rūšių, įvairių spalvų“, – teigė Saugomų teritorijų tarnybos skyriaus vedėjo pavaduotojas Romas Pakalnis.

Aukštumalos pelkėje aptinkama 200 įvairių augalų rūšių. Virš pelkės sklandantis jūrinis erelis – vienas iš 17 čia gyvenančių paukščių, įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą. Gausu ir kitų retųjų augalų bei gyvūnų. Aukštumala vilioja ir pelkiniais ežerėliais, jų čia kone 400. Ši aukštatpelkė išskirtinė ir tuo, kad yra pirmoji pasaulyje daugiau nei prieš 100 metų moksliškai ištirta ir aprašyta.

Iki šiol pavyko išsaugoti maždaug trečdalį pelkės – 900 hektarų, kitur nusausinta, kasamos durpės. Pasak tyrinėtojo R. Pakalnio, pelkių vertė – itin didelė, nes jos, kaip ir miškai, yra tarsi žemės plaučiai.

„Pelkės sumažina šiltnamio dujų išsiskyrimą į aplinką. Natūralių pelkių reikšmė, mažinant šiltnamio dujų išsiskyrimą – labai didelė. Kitas dalykas, jeigu jau pradedama eksploatuoti, tai sustiprėja neigiama įtaka. Tad reikia atkurti, atstatyti, vandens lygį, pakelti jį ir tada pelkė formuosis intensyviau“, – aiškino specialistas.

Kad būtų pakeltas vandens lygis, ant pratakų kanalėlių statomos užtvankėlės, jų iki metų pabaigos bus visas tūkstantis. Neseniai atnaujinus ir prailginus Aukštumalos pažintinį taką, pasak parko direktoriaus, lankytojų kelis kartus pagausėjo.

„Tikrai dar trūksta ir vietos mašinoms, ir tualetų trūksta, ir mažai infrastruktūros. Bandysim su rajono savivaldybės pagalba tai išspręsti artimiausiu metu“, – sakė Vaidas Pavilionis, Nemuno deltos regioninio parko direktorius.

Daugelis Europos Sąjungos šalių griežčiau nei Lietuva reglamentuoja pelkių apsaugą, nes jų turi nedaug, todėl siekia atkurti buvusias pelkes. Tačiau atkurti ekosistemą, brangu ir ilgai trunka. Tad, pavyzdžiui, Vokietijoje, kad nereikėtų kasti durpynų, bandoma auginti kiminus, iš kurių susidaro durpės ir taip pasigaminti substrato augalams.