Deja, pasitaiko situacijų, kai ginčai dėl kartu auginto šuns ar katės perauga į tikrą nervų karą, o augintiniu pasinaudojama kaip emocinės kovos įrankiu.
Pasak advokatų kontoros ADVOCATERA teisininkės Ados Rusteikaitės, Lietuvoje augintinių likimas po skyrybų vertinamas formaliai ir pagal įstatymus gyvūnas yra laikomas turtu. Vadinasi, jei šuo ar katė buvo įsigyti santuokos metu, jie laikomi bendru abiejų sutuoktinių turtu, net jei registruoti tik vieno vardu.
„Dėl to skyrybų atveju taikomi tie patys principai kaip ir dalijant kitą turtą. Kadangi gyvūno padalyti fiziškai (natūra) neįmanoma, dažniausiai pasirenkamas vienas iš kelių variantų.
Pavyzdžiui, augintinis lieka vienam iš sutuoktinių, o kitam išmokama piniginė kompensacija. Pasitaiko situacijų, kai abu žmonės susitaria likti bendraturčiais ir pasidalija priežiūrą – tarkim, susitaria dėl grafiko ar atsakomybių“, – teisine praktika dalijasi A. Rusteikaitė.
Jeigu susitarti nepavyksta, klausimą sprendžia teismas. Tokiu atveju jis vertina bendras turto dalijimo taisykles, bet praktikoje atsižvelgiama ir į realią situaciją: kas labiau rūpinosi gyvūnu, kas gali užtikrinti jo priežiūrą, gyvenimo sąlygas.
„Vis dėlto teisiškai gyvūnas neprilyginamas vaikui, todėl čia nesprendžiami globos ar bendravimo klausimai taip, kaip sprendžiami dėl vaikų“, – pažymi teisininkė.
Jeigu pora nebuvo susituokusi, situacija – šiek tiek kitokia. Tuomet gyvūnas laikomas to žmogaus nuosavybe, kuris jį įsigijo, nebent kitas asmuo gali įrodyti, kad prisidėjo prie pirkimo ar išlaikymo. Tokie ginčai, bandant įrodyti bendrą nuosavybę, irgi gali keliauti į teismą.
Žmonės natūraliai stipriai prisiriša prie augintinių, todėl ginčai dėl jų neretai tampa ir emocinės kovos dalimi. Kartais ginčai kyla ne tik dėl paties gyvūno, bet ir atspindi santykių dinamiką tarp buvusių partnerių.
„Mūsų kontoroje, kuri specializuojasi šeimos bylose, tokių situacijų pasitaiko vis dažniau. Žmonės natūraliai stipriai prisiriša prie augintinių, todėl ginčai dėl jų neretai tampa ir emocinės kovos dalimi. Kartais ginčai kyla ne tik dėl paties gyvūno, bet ir atspindi santykių dinamiką tarp buvusių partnerių“, – apgailestauja A. Rusteikaitė.
Anot jos, prisiminus praktinius atvejus, šalims pavyksta susitarti arba dėl to, kad augintinis lieka vienam iš sutuoktinių, arba dėl tam tikro priežiūros pasidalijimo modelio.
Tokie ginčai į teismą patenka retai, nes šalys dažniau randa sprendimą tarpusavyje, suprasdami, kad bylinėjimasis šioje situacijoje retai duos geresnį rezultatą nei kompromisas.
Naujausi komentarai