Balandį buvo minima veterinarijos gydytojų diena, todėl su šalies veterinarus vienijančios asociacijos vadove Vilma Zigmantaite pasikalbėjome apie gyvūnų šeimininkams nematomą gydytojų kasdienybę.
Jaučiasi blogiukais
– Vilma, dažnai augintinių šeimininkai tikisi, kad Jūs esate ir būsite tie, kurie yra kone visagaliai – visada gyvūną išgydysite, visada padėsite. Tačiau Jūs anksčiau esate sakiusi, kad veterinarijos gydytojų darbas turi nematomą pusę, buvote netgi užsiminusi apie tai, kad ši profesija yra tarp tų, kurios atstovai vieni iš labiausiai linkusių į savižudybę. Šios profesijos žmonės tikrai turi daug psichologinių iššūkių?
– Gal reikėtų pradėti nuo pradžių, kad nei vienas gyvūnas nepasako, kas jam yra. Susidaryti pirmąjį įspūdį tenka remiantis šeimininkų pastebėjimais, kad gyvūnas blogai jaučiasi, kad nepasitinka prie durų, jo nuotaika pasikeitusi. Pakitusi nuotaika jau yra pirmas simptomas, kad kažkas ne taip, tai gali rodyti prasidėjusią ligą. Sudėtinga vien tai, kad nežinai net kartais nuo ko pradėti diagnozuoti...
Pradėjus gydyti įdedi tikrai labai daug darbo. Kartais netgi ilgai gydai, dedi daug pastangų, tačiau to neužtenka ir gyvūną reikia eutanazuoti. Čia yra sunkioji pusė. Mes klientų akyse visada esame tie blogiukai. Juk žmonės atvažiuoja į kliniką, kai gyvūnas serga, jį gydai, o nepasisekus – užmigdai ir dar už tai paimi pinigus.
Niekada nebūna lengva
– Ar kiekvieną kartą jaučiatės blogai migdydami augintinį? O gal jau išmokote šią procedūrą padaryti tarsi mechaniškai, atsiribojus nuo jausmų?
– Ne. Kiekvieną kartą tai yra labai rimtas sprendimas ir ilgos galvojimo valandos, kad jau tikrai nėra jokios kitos išeities ir reikia eutanazuoti. Kiekviena eutanazija gydytojams yra labai sunkus procesas.
Mes apie tai kalbamės ir konferencijose, kaip šią žinią pranešti savininkui, ramiai paaiškinti, kad jau nebeįmanoma padėti ir su augintiniu reikia atsisveikinti. Ir kiekvieną kartą tam ruošiamės emociškai.
Užmigdęs gyvūną, tu turi apsisukti, įsijungti šypseną ir eiti dirbti toliau pas kitą pacientą. Tai tikrai yra sunku.
– Kartais „Facebook“ grupėse pastebiu įrašus, kuriuose žmonės pyksta, kad vienas ar kitas gydytojas neišgelbėjo jo šuns ar katės. Šeimininkai niršta, rašo piktus įrašus, neigiamus atsiliepimus, paskui lieja apmaudą, kai klinika tuos atsiliepimus trina. Tokie atvejai yra veterinarų kasdienybė ar vis dėlto tai nepasitaiko taip dažnai?
– Socialinių tinklų laikais tai pasitaiko tikrai dažnai. Kasdienybe tapo tai, kad veterinarijos gydytojas įdeda visą širdį, nusiunčia pacientą su jo šeimininkais į konsultaciją pas jo kolegą ir tada sužino, kad žmonės pasakoja viską priešingai nei buvo, rašo neigiamus komentarus, kad jis ar ji nepadėjo. Ši darbo dalis taip pat labai sunki.
Net gydytojo pasitikėjimas savimi ima svyruoti, pradeda silpti. Kartais tiesiog reikia nuryti karčią piliulę, suprasti, kad padarei viską, kas tavo rankose, bet nepasisekė.
Su tuo susiduria visi dirbantys paslaugų sektoriuje, tik pas mus paslauga susijusi su sveikata ir gyvybe, todėl viskas daug jautriau.
Daro simuliacijas
– Augintinis dažnam yra neatsiejama šeimos dalis. Priimti žinią, kad jis sunkiai serga ar jau yra nepagydomas – smūgis. Kaip patys veterinarijos gydytojai ruošiasi, kad perduotų šią žinią? Gal dar studijų metais veterinarijos gydytojai yra ruošiami, kaip galėtų sušvelninti tokią sunkią žinią?
– Mes savo asociacijos nariams kalbame apie tai, rengiame konferencijas, mokymus. Stengiamės kalbėti apie minkštuosius komunikacinius įgūdžius. Seminaruose bent valandą skiriame žinioms, kaip patiems po tokios informacijos pranešimo „susirinkti save“.
Universitete studentai turi komunikacijos paskaitą, mokoma vadybinių klausimų. Tačiau dėstomo specialaus psichologinio dalyko, emocinio intelekto tikrai nėra.
– Galbūt reikėtų atnaujinti studijų programą? Lietuva paruošia daug veterinarijos specialistų, tad galbūt jų ruošimo metais vertėtų skirti daugiau dėmesio ir jų psichologiniam paruošimui?
– Taip. Aš taip pat esu Europos veterinarijos aukštųjų mokyklų veterinarijos ekspertė ir važinėjau po visas Europos patvirtintas mokyklas. Jau yra diegiamos komunikacijos žinios studentams. Yra simuliuojamos situacijos su klientais, kuriems viskas negerai, jie rėkia, verkia. Tai jau vyksta Europos universitetuose, tikiu, tai ateis ir pas mus. Studijų programas tobulinti tikrai reikia.
Be to, reikia nepamiršti ir Z kartos, kuri sunkiau bendrauja, labiau mėgsta rašyti žinutes. Jiems tikrai reikia komunikacinių įgūdžių.
Užmigdęs gyvūną, tu turi apsisukti, įsijungti šypseną ir eiti dirbti toliau pas kitą pacientą.
Prašo pakviesti vyrą
– Ar darbe vis dar susiduriate su stereotipais?
– Taip. Jei gydytoja yra smulkesnė ar atrodo truputį jaunesnė, nesvarbu, kiek jai yra metų, visada sulaukia komentarų, kad galbūt geriau reikėtų pakviesti veterinarą vyrą.
Aš instagrame keliu vaizdo įrašus, kad galėtume iš to šiek tiek pasijuokti, bet iš tiesų mes taip gyvename. Būna, kad žmogus į kliniką atveda gyvūną, kad jam padėtume, bet jis būna viskuo nepatenkintas.
– Gal teko kada nors atsisakyti priimti vieną ar kitą pacientą dėl jo šeimininko neadekvataus elgesio?
– Aš po studijų metų dirbau su arkliais. Visokių jų savininkų mačiau – ir girtų, ir agresyvių, bet vis tiek imiesi apžiūrėti gyvūną, ypač jei tai skubus atvejis, nes mūsų tikslas yra padėti gyvūnui. Suteikti pagalbos neatsisakome, net jei ant mūsų rėkia, nes gyvūno gerovė ir sveikata mums visada pirmoje vietoje.
Tiesa, būna atvejų, kai gydytojas gyvūnui suteikia pagalbą, bet šeimininko prašo tolesniam gydymui rinktis kitą kliniką, nes jiems tiesiog nesiseka susikalbėti.
Šeimos ir klientų spaudimas
– Pokalbio pradžioje užsiminiau apie tai, kad veterinarijos gydytojo profesija yra tarp tų profesijų, kurios atstovai susiduria su didesne savižudybių rizika. Turbūt tai lemia įvarios priežastys, įskaitant ir tas, kurias ką tik aptarėme. Kaip padėti veterinarijos gydytojams, kad jų galvose neatsirastų tokių minčių?
– Pirmiausia mes savo kolegas skatiname bendrauti. „Facebook“ turime grupę „Vienas lauke ne karys“. Po kiekvieno sunkesnio atvejo nereikia užsisklęsti savyje, raginame paskambinti kolegai ir atvirai pasakyti – man sunku.
Mes net rengiame seminarus, kuriuose kalbame apie klaidas. Tarkime, gydytojas laiku nepamatė itin retos ligos ir jis jaučia didelę kaltę. Apie tai reikia kalbėti ir iš to mokytis. Tai ne tik mus ugdo kaip specialistus, bet ir stiprina emocinį intelektą.
– Kartą teko bendrauti su nedidelio miestelio veterinaru. Jis gydo ir stambius gyvulius ir naminius gyvūnėlius. Jis prasitarė, kad beveik neturi išeiginių, nes galvijai, katės, šunys nepaiso „raudonų“ kalendoriaus dienų. Atrodo, kad visada turi būti pasiekiamas, negali pats sirgti ar atostogauti. Šis darbas yra savotiškas pasišventimas?
– Tikrai taip. Žmonės nori, kad visada atvažiuotum ir būtum stebukladariu. Man ir pačiai yra tekę važiuoti ir padėti operuoti per Kūčias, Velykas. Tada gauni ir šeimos spaudimą: „Kur tu vėl važiuoji? Tavęs ir taip namie nėra!“ Nuvažiavęs ten taip pat sulauki paciento šeimininko moralų. Kartais tikrai jautiesi sužlugdytas.
Yra daug sunkių specialybių, bet aš esu būtent šios atstovė, ir galiu pasakyti, kad neretai reikia save susirinkti iš šukių ir pasakyti sau, kad esi geras, pakankamas ir kažko vertas.
Naujausi komentarai