Š. Navickis – apie kūno gerovę be jokių užuolankų

– Knygynuose neseniai pasirodė jūsų nauja knyga "Kūno gerovės programa: Valgyk, judėk, mylėk", kurioje tęsiate anksčiau išleistoje knygoje "Kaip gyveni, taip ir atrodai" pradėtą temą. Įdomu būtų sužinoti – o nuo ko viskas prasidėjo? Kur pasirodė pirmoji jūsų publikacija?

– "Kauno dienoje", žinoma. Mano gimtojo miesto laikraštyje – ir tai buvo trumputėlė informaciją – nepatikėsite – apie kūno gerovę. Tik tiek, kad tada mėgta kartoti, jog sportas – sveikata ir rašiau apie sunkiaatlečius (sunkumų kilnotojus).

– Savo knygose rašote, jog buvo momentų, kai pats, švelniai tariant, nebuvote geriausios fizinės formos. Kaip motyvuodavote save sunkiausiais momentais, kai norėdavosi viską mesti ir įsitaisyti ant sofos su šaltu alumi ir maišeliu traškučių?

– Nuo teisybės nepabėgsi. Visų pirma, esu tipiškas šiaurietis, taigi, mano kūno konstitucija yra veikiau griozdiška negu elegantiška, o ir riebalus kaupiu greitai ir efektyviai, tad jei bent kiek apsileidžiu – tunku beregint. Turėkite šią aplinkybę omenyje, mieli gentainiai! Kita vertus, motyvuotis man gal buvo kiek lengviau negu daugumai žmonių, kadangi rūpinimasis kūno gerove ir sveikata yra mano specialybė, kurią įgijau irgi Kaune, Lietuvos sporto universitete, kuris anuomet vadinosi Kūno kultūros institutu, o vėliau – akademija. Žodžiu, tuo laikotarpiu, kai buvau gerokai apkerpėjęs – tiesiog pats sau prisitaikiau profesines žinias. Kita vertus, laikausi nuomonės, kad geras yra tas mokytojas, kuris moko ir savo pavyzdžiu – manęs neįtikina, kad turi kompetencijos tie treneriai ir ypač dietologai, kurių pačių atsikišę pilvai.

– Galbūt yra asmenybių iš sporto pasaulio, kurias laikote savo autoritetais ir įkvėpėjais?

– Yra tokių, kuriuos labai gerbiu ir iš kurių mokausi, ir, beje, jie visai nebūtinai iš sporto pasaulio. Diapazonas čia gana platus – nuo penkiskart Mr. Olympia titulo (aukščiausias įmanomas lygmuo profesionaliame kultūrizme) laimėtojo Doriano Yates, kuris man visų pirma labai patinka būtent dėl savo treniruočių filosofijos ir metodikos, o ne dėl kūno proporcijų, iki bengalų jogo ir filosofo Vivekanandos, kurio veikalus skaitydamas apie jogą, kaip reiškinį, o taip pat apie tai, kas vyksta ir ką mes patys veikiame gyvenime, supratau daugiau nei iš bet kokio kito šaltinio, išskyrus asmeninę patirtį.

– Kiek laiko ir dėmesio šiuo metu savo kūno bei dvasios tobulėjimui skiriate jūs pats? Gal turite kasdienių geros savijautos ritualų?

– Turiu, žinoma, ir darau tai ištisai ir nuolatos, tik man į galvą neatėjo tų savo praktikų pavadinti poetišku žodžiu "ritualai". Kalbama apie tokius kasdienius dalykus, kaip dienotvarkė, mityba bei mankšta – taip, aš visa tai stengiuosi daryti nuosekliai ir visiškai sąmoningai. Žiūriu, ką valgau, kadangi iš to, kas patenka į mano kūną, vėliau tas kūnas ir yra perdaromas. Nuolatos duodu raumenims (įskaitant širdį) bei sąnariams fizinio krūvio, kadangi nenaudojamas arklas rūdija greičiau už tą, kuriuo žemę aria. Tai tokie ir yra tie mano ritualai, o darau tai visą laiką, o ne kažkiek valandų per dieną ar savaitę. Tiesiog taip gyvenu, to ir kitiems linkiu bei mokau.

– Galbūt turite ir mažų, ne itin sveikai gyvensenai tinkančių silpnybių, pavyzdžiui, mėgstate kubietišką cigarą ar gabalėlį šokoladinio pyrago po gardžios vakarienės?

– Mažų silpnybių neturiu, tiktai didelių. Kita vertus, nei cigarų, nei šokolado (teatleidžia man moterys) dėl manęs galėtų ir nebūti. Nieko aš tame šokolade tokio ypatingo nematau. Na, o dūmuose tai išvis...

– Turite vaikų. Ar netenka pasiginčyti su jais, bandant įrodyti, jog iš jaunimo mėgstamo greito maisto žalos daugiau negu naudos? O galbūt vaikai jau perėmė jūsų sveikos mitybos filosofiją?

– Su vaikais aš nesiginčiju, o juos auklėju. Kitas klausimas – kiek sėkmingai. Bet šiaip ar taip, o realiomis sąlygomis visiškai išvalyti šiukšliamaistį iš jų meniu – juk valgoma ne tik namuose – kažin ar įmanoma? Tačiau tikiuosi, kad jiems bręstant (kalbu apie tris jauniausius savo vaikus) ir bundant seksualinei raiškai, atsiras kitokio pobūdžio motyvacija prisižiūrėti savo išvaizdą. Palauksime.

– Kaip vertinate pastaruoju metu itin sparčiai išpopuliarėjusią sveikos gyvensenos madą? Ar nemanote, jog dauguma žmonių, socialiniuose tinkluose besigiriančių kroso metu nubėgtais kilometrais ar veganiškais pietumis, tai daro ne dėl savęs, o labiau dėl aplinkinių pripažinimo?

– Visų pirma, aš nematau jokios "sparčiai išpopuliarėjusios sveikos gyvensenos mados". Kur jinai? Lietuviai – tiek vyrai, tiek ir moterys – yra labiausiai apsileidę ir nutukę iš visų posovietinės erdvės tautų (duomenys iš Britų karališkosios medicinos kolegijos atlikto tyrimo) – tad kur čia ta sveika gyvensena? Ir tikėtis, kad šiukšliamaisčio industrijai didinant apsukas kas nors labai gerės, kažin ar yra priežasčių. Deja. O antra – veganiški pietūs, mano požiūriu, neturi nieko bendro su sveika gyvensena, bet galbūt turi su kokia nors mada ar išmoktu elgesio modeliu, pavyzdžiui, jūsų klausime paminėtu polinkiu viešai girtis, koks tu ypatingas ir išskirtinis, nes štai nevalgai mėsos.