Mezgimas – gerų emocijų sportas

Šventė iš anksto

Kaunietės Pasaulinę mezgimo viešumoje dieną jau spėjo paminėti ketvirtadienį. Tradiciškai visos rinkosi "Casa Lana" Siūlų namuose. Šventės organizatorė Aušra Dimšaitė sako, kad šiemet šventinis susibūrimas įgavo naują atspalvį.

"Šįkart nusprendėme neužsiimti labdara, neapmezginėti dviračių, medžių, nenerti pledų – tiesiog būti drauge, – pasakoja Siūlų namų savininkė. – Aišku, kad tądien mezgėme, bet labiausiai džiaugėmės galimybe po kelis mėnesius trukusio karantino ir mezgimo vakarų per "Zoom" vėl matyti vieną kitą gyvai."

Anot Aušros, gyvas bendravimas netgi užgožė patį mezgimo procesą, apie kurio naudą galėtų kalbėti nesustodama. "Kai kas antras Lietuvos žmogus gyvena jausdamas stresą dėl ateities, sutikite, be galo svarbu turėti galimybę nuo jo bent trumpam išsivaduoti. Ir tokią galimybę teikia mūsų ketvirtadieninio klubo veikla, kur moterys, – juokiasi ji, – daugiau išardo, nei numezga, nes užsiplepėjusios pameta akių skaičių, supainioja raštą…"

Praėjusių švenčių akordai

Siūlų namų šeimininkė pasakoja, kad per tuos metus, kai Lietuvoje pradėta švęsti Pasaulinė mezgimo viešumoje diena, jų klubas išbandė daugybę šaunių idėjų.

Vienais metais moterys kūrė mandalų instaliaciją, į kurią bandė sumegzti pačias geriausias emocijas, mintis, palinkėjimus. Pernai klubo narės nėrė pledą vieno lopšelio vaikams, turintiems psichikos negalių.

"Paskui žiūrėjome, – pasakoja šios idėjos iniciatorė, – kaip ant tos mūsų spalvingos, švelnios, su meile nunertos antklodėlės sėdinėja, roplinėja mažieji, gaudydami delniukais mezginio dalelių spalvas tarsi kokius vasaros pievos drugelius."

Vis dėlto labiausiai A.Dimšaitei įsiminė ta Pasaulinė mezgimo viešumoje diena, kai specialiai tai progai organizatorės išsinuomojo raudoną kilimą, o tuo kilimu ėjo moterys, pasipuošusios savo mezginiais. Idėja buvo labai graži: pristatyti (ne tik pademonstruoti, bet ir pakomentuoti) savo pačios rankų darbą, suteikusį daugiausia gerų emocijų.

"Pamenu, viena klientė atėjo su nudėvėtu megztuku ir pasakojo, kad jis turi stebuklingų galių – vos jį apsivilkusi pajunta teigiamų emocijų įkrovą, – prisimena Aušra. – Tąkart moterys išgirdo daug smagių megztų drabužių istorijų – kaip su jais buvo eita į pirmąjį pasimatymą, į darbo pokalbį. Pasirodo, mūsų spintose gyvena daugybė širdžiai brangių drabužių. O brangūs jie dėl to, kad numegzti pačių moterų, sušildyti jų emocijų."

Ateitis – klubai

Kai kas antras Lietuvos žmogus gyvena jausdamas stresą dėl ateities, sutikite, be galo svarbu turėti galimybę nuo jo bent trumpam išsivaduoti.

"Mezgimas išties ramina, ypač tuos, kurie nemedituoja, nepraktikuoja jogos. Antraip argi per visą šią pandemiją mes, pardavėjos, būtume dirbusios iš peties – siuntusios net po vieną mažą kamuoliuką siūlų savo klientėms?! – Aušra pasakoja apie karantino darbymetį ir primena mokslininkų įrodytus faktus. – Mezgimas, nėrimas, siuvinėjimas ir kiti rankdarbiai yra toks pats efektyvus kovos su stresu būdas kaip ir mankšta ar sportas. Pirštų galuose esantys nervai susiję su smegenų dalimi, reguliuojančia žmogaus psichiką ir vidaus organų veiklą. Megzdamos mes masažuojame tuos receptorius taip sumažindamos psichologinę įtampą."

Apie ką kalba mezgančios moterys? Išgirdusi tokį klausimą Aušra pradeda juoktis: "Apie viską. O mažiausiai, tiesą sakant, apie patį mezgimą. Juk yra tiek svarbių dalykų, kuriuos reikia apkalbėti…"

Karantino metu online prisijungdavo net tos moterys, kurios buvo užstrigusios kitose šalyse. "Renkamės su kava, arbata, saldainiais. O saldainius kitądien turiu pabaigti aš! – juokiasi pašnekovė ir jau rimtai dalijasi ateities vizija. – Siūlų parduotuvės išliks tik kaip klubai. Šiais laikais ateiti į parduotuvę ir tiesiog nusipirkti siūlų jau niekam nebeįdomu. Tai turi būti jauki, svetinga vieta, kur moterys galėtų pabendrauti, pasidalyti ne tik mezginių raštais, schemomis, bet ir gyvenimiškomis problemomis. Juk būtent bendravimo šių dienų žmonėms labiausiai trūksta."

Aušra džiaugiasi, kad jos akcentuojamą bendravimo idėją palaiko Pasaulinė mezgimo viešumoje diena. Tądien visame pasaulyje į viešas erdves – kiemus, mokyklas, parkus, kavines, skverus – su savo rankdarbiais išeina visi mezgantys ar norintys išmokti tai daryti žmonės. Tokia akcija siekiama paskatinti bendrauti gyvai, o ne leisti dienas po darbo prie televizorių ar išmaniųjų telefonų ekranų.

Šiltų emocijų žaislai

Jolanta Antanaitienė, lietuviško prekės ženklo "Vilnaragis" savininkė, mielai prisijungtų prie Pasaulinės mezgimo viešumoje dienos minėjimo, kviesdama drauges pamegzti žaliame skverelyje netoli namų… Deja, šiuo metu nėra savo laiko šeimininkė – slaugo ant patalo gulinčią  mamą. Todėl linksmų žaisliukų nėrimas vąšeliu Jolantai šiuo metu yra vienintelė sielos atgaiva.

– Bus jau dveji metai, kai turiu rūpintis sergančia mama. Nerdama tuos žaisliukus aš tiesiog užsimirštu, mat kiekvieną akį turiu suskaičiuoti. Tuomet sutelkiu dėmesį į tai, ką darau, ir visos didžiosios problemos lieka kažkur nuošalyje, – pasakoja aistringa mezgėja. – Pamenu, kai mama pernai gulėjo ligoninėje po insulto, gydytojas jai atnešė rankai mankštinti tokį daikčiuką. Reikėdavo jį spausti. Paprašiau ir aš pabandyti. Gydytojas apstulbo: tiek neišspaudžia net vyrai, klausė, kokį darbą dirbu. Vadinasi, mezgimas treniruoja ne tik mintis, bet ir kūną!

– Nepraleidžiu progos pasigrožėti jūsų megztais žaisliukais vienoje lietuviškų prekių parduotuvėje. Sakykit, kaip gimė toks gražus pavadinimas – "Vilnaragis"?

– Teko gerokai pasukti galvą. Nesinorėjo savo mezginių pavadinti kaip nors nuobodžiai ar primityviai. Ir kai su savo fantazijomis priėjau kelio galą, pavadinimą pasiūlė vyras. Jis kilęs nuo Šakių, o tame krašte, kad vaikai klausytų vyresniųjų, senoliai juos gąsdindavo: "Neikit ten, vaikai, nes sutiksite Vilnaragį…" Man tas pavadinimas patiko.

– Ar mezgimą atradote tik susirgus mamai?

Kartais naują žaislą neriu labai ilgai. Per tą laiką jis man pasidaro be galo brangus. Toks brangus, kad sodinu jį ant lentynos ir apgyvendinu pas save. Arba pas savo anūkėlę.

– Ir taip, ir ne. Iš tiesų, kai gimė mano pirmoji anūkytė, marti paprašė numegzti kokį nors žaisliuką. Iš pradžių už galvos susiėmiau: na, kur ten numegsi, kai gatavų kiniškų pilnos parduotuvės! Bet paskui ėmiau naršyti po internetą, žiūrinėti, kokie dabartiniai megzti žaislai. Viename tinklalapyje radau vadinamųjų amigurumi (šiltų rankų darbų) nuotraukas. O paskui mamą ištiko insultas… Ir aš supratau, kad savo žaisliukus galiu puikiausiai megzti būdama šalia jos. Ir netgi kažkiek prisidėti prie šeimos biudžeto. Esu baigusi dekoravimą, ilgus metus dirbau meno sferoje. Moku ir siūti, ir megzti.

– Minėjote kažkokį nelietuviškai skambantį žaisliukų pavadinimą. Gal galite plačiau papasakoti, kas tie amigurumi?

– Jie pradėti megzti Japonijoje pagal populiarius to meto animacinių filmukų herojus. Nunerti vąšeliu pagal specialią schemą galima bet ką – lėlę, gyvūną, maisto produktus, namų apyvokos daiktus. Nors jokio praktinio panaudojimo jie neturi, tačiau gali tapti šaunia dovana ar namus puošiančia dekoracija. Beje, amigurumi žaislai – ir savaip  išskirtiniai. Visiems jiems būdinga neproporcingai didelė galva, didelės akys, cilindro ar rutulio formos kūnas ir kitos užapvalintos galūnės.

– Ar prie jų daug darbo?

– Nemažai. O labiausiai vargina skaičiavimas. Kiekvieną eilutę turi skaičiuoti, sekti schemą. Jei užsisvajosi, primegsi daugiau akių – teks grįžti į pradžią, ardyti – siūlas susigarankščiuos. Tik po kelerių metų, kai jau šiek tiek įgudau, pasijaučiau truputėlį laisvesnė.

– Megzti žaisliukus – labai atsakingas darbas. Ar nemanote, kad vaikas, pas kurį jis pateks, jaus energiją, kurią sudėjote megzdama?

– Be abejo. Žaisliukus mezgu tik geriausių emocijų lydima. Kaip sakoma, piktas negali maisto gaminti, o žaislų – juo labiau. Į juos sudedu tik pačias gražiausias savo mintis, todėl, prisipažinsiu, kartais su kai kuriais net gaila išsiskirti.

– Norite pasakyti, kad ne visus savo nunertus žaisliukus parduodate?

– Tikrai ne. Ir nebūtinai labiausiai pamėgti vaikų žaislai bus ir mano mylimiausi. Kartais naują žaislą neriu labai ilgai. Per tą laiką jis man pasidaro be galo brangus. Toks brangus, kad sodinu jį ant lentynos ir apgyvendinu pas save. Arba pas savo anūkėlę. Žiūriu tuomet ir galvoju: jau toks kokybiškas išėjo, kad, rodos, net gaila duoti vaikui žaisti. O kartais užbaigiu kokį žaisliuką pagal naują schemą ir jau žinau – daugiau tokio niekada nemegsiu. Nemielas, ir taškas.

– Ar išduotumėte paslaptį, kuris iš jūsų neriamų vilnaragių tarp vaikų yra pats populiariausias? Kurio kopijų daugiausiai nunerta?

– Oi, net nežinau. Gal… žirafos ir balerinos? Dar mažyliai labai mėgsta žaisliukus barškučius, kuriuos vadinu Sapniukais. Tai tokie stilizuoti zuikučiai. Vaikams patinka paprastumas. Kuo žaislas paprastesnis – tuo geriau. Visada, numezgusi kokį naują žaislą, pasitikrinu, kaip į jį reaguos mano anūkėlė. Jei patiko – vadinasi, pamils ir kiti vaikai!

– Sakoma, kad rankų darbą geriausiai gali įvertinti tik tas, kuris pats neria, mezga, užsiima rankdarbiais. Ar taip yra iš tiesų?

– Tikrai taip. Ne visi supras, kad prie vieno žaisliuko sėdžiu valandų valandas, o kartais ir savaites. Trys dienos skirtos žaislui numegzti, prikimšti, suformuoti ir dar dvi dienos – viskam surinkti ir gražiai susiūti. Visada vienu metu gaminu tik po vieną žaisliuką. Ir visi mano žaislai yra nunerti ir išsiuvinėti visiškai vienodai – tiksliai toje pačioje eilutėje rasite akytes, nosį, burnytę. Galite tikrinti ir skaičiuoti… Esu kruopšti iki beprotybės (juokiasi).

– Bet juk tada taip gaila savo darbus parduoti…

– Tiek, kiek tie žaisliukai iš tiesų verti, aš niekada už juos negausiu. Kad nunerčiau vaikų pamėgtą žirafytę, turiu skirti jai visą dieną – kokias 8 valandas, mat žirafytė turi daug smulkių atskirų detalių.

– Ne sykį esu mačiusi žaislą – vaikelio nunešiotą, numyluotą, bet vis tiek rankytėje tvirtai suspaustą, vis dar vienintelį ir nepakeičiamą. Sakykite, ar jūsų žaisliukai yra skalbiami?

– Taip. Rankomis – ne skalbykle. Oi, kiek vargo buvo, kol atrinkau jiems nerti tinkamus siūlus, kurie po skalbimo neišskystų, o žaisliukas neišsiformuotų. O kol dar atradau, iš kur parsisiųsti kokybiškų žaislų detalių, kad fiksatoriai vaikui žaidžiant neištrūktų… Čia juk ne juokas! Kalbame apie vaikus, jų saugumą – kad kokios detalės netyčia neprarytų. Beje, mano neriamus barškučius kūdikiai gali drąsiai kišti į burnytę, nes akrilo siūlas neturi jokių plaukelių (kaip vilna). Mano anūkė su jais užaugo. Kiek ji turi vilnaragių? Oi, daugybę. Neseniai marti atsiuntė man nuotrauką, kur šalia anūkės – gal koks 30 vilnaragių.

Mezgimo viešumoje diena

Mezgimo viešumoje dienos (angl. Worldwide Knit in Public Day) tikslas – parodyti, kad šis užsisėmimas skirtas įvairaus amžiaus, įvairaus socialinio sluoksnio žmonėms. Ši diena, kai žmonės su savo mezginiais pabyra į gatves, – tarsi taikus protestas prieš XXI a. žmonių susvetimėjimą, vergystę technologijoms. Ja  norima paskatinti megzti tuos, kurie anksčiau niekuomet nebandė ir nė neįsivaizdavo, koks tai smagus užsiėmimas!

Pasaulinę mezgimo viešumoje dieną sumanė Danielle Landes, taip afišuojanti bendrystės idėją. O kad taip nutiktų – visuotinio mezgimo virusas įgytų kuo didesnį mastą – Danielle kviečia viso pasaulio mezgimo entuziastus kasmet antrąjį birželio šeštadienį išeiti į parkus, skverus su savo mezginiais ir prasmingai bendrauti. 2005 m. visame pasaulyje vyko 25 tokie renginiai, dabar – per 10 tūkst. Moterys, neretai ir vyrai pradėjo ne šiaip sau megzti, bet tai daryti organizuotai, turėdami galvoje konkrečią iš anksto paskelbtą renginio temą ir labdaros gavėją. Taip imta megzti ligoninėms, našlaičių namams, senelių prieglaudoms. Mezgimu net siekta atkreipti dėmesį į socialines, ekologines problemas – taip miestų skveruose atsirado apnertų medžių.