Pravertė močiutės pamokos
E. Bikulčienė sako esanti tos kartos, kuri moka daryti viską, atstovė. Ji gali iš kelių senų drabužių sukurti vieną naują – gražesnį, įdomesnį, originalesnį. To išmoko sovietiniais laikais, kai apie tvarumą net nebuvo kalbama. Tiesiog buvo įprasta daiktų neišmesti, jeigu juos galima pataisyti.
„Iš močiutės išmokau, kad nereikia skubėti išmesti, nes iš kelių daiktų galima padaryti vieną geresnį, megztinį išardyti ir numegzti naują“, – sako moteris.
Ji prisimena nuo mažens buvusi prie meno. Nenorėjo atrodyti kaip visi, o ko nors ypatingo nusipirkti nebuvo įmanoma, todėl drabužių pasisiūdavo arba juos dekoruodavo, atnaujindavo.
„Ėjau mokytis siūti, o kai baigiau vidurinę, norėjau stoti į Vilniaus dailės akademiją, studijuoti drabužių siuvimą, konstravimą ir modeliavimą, – pasakoja Eglė. – Tačiau tais laikais be kyšių ir pažįstamų negalėjai nė iš vietos pajudėti. Buvau naivi, tikėjausi įstoti, bet vos nuvažiavusi supratau, kad nerealu. Tiesą sakant, ir nebuvau pasiruošusi – gal tik morališkai nusiteikusi. Man pasakė bandyti kitais metais. Labai nusivyliau, apsiverkiau.“
Pašnekovė suprato, kad ir kitas metais nepasieks reikiamo lygio su turimais resursais ir finansais, juo labiau kad ir palaikymo iš aplinkos neturėjo – jos mama manė, kad į Dailės akademiją stoja tik tinginiai. Tad Eglė įstojo studijuoti inžinerinių mokslų – mokėsi braižybos, geometrijos, matematikos, kartografavimo, grafinio rašymo.
Tiesa, kūrybos neatsisakė, kai kurias kūrybos idėjas pradėjus dirbti pavyko įgyvendinti – kūrė atvirukus, nedidelius grafikos paveiksliukus.
Po kurio laiko gyvenimas susiklostė taip, kad net penkerius metus teko praleisti emigracijoje.
„Gal prieš 20 metų, kai darbe keturis mėnesius neišmokėjo atlyginimo, o dar ištiko asmeninio gyvenimo bėdos, susirinkau būtiniausius daiktus ir išvykau į Vokietiją, – prisimena Eglė. – Ten pamačiau, kad yra rūšiuojamos atliekos, naudoti, bet dar geri daiktai ne išmetami, o atiduodami kitiems. Lietuvoje gal tik prieš dešimt metų pradėta kalbėti apie tvarumą.“
Kitokie: sutepti, sugadinti, pabodę ir net nauji drabužiai po Eglės prisilietimo įgauna naują pavidalą ir nuotaiką. / E. Bikulčienės asmeninio archyvo nuotr.
Žinios – eksperimentuojant
Tvarumas į pašnekovės gyvenimą atėjo palaipsniui. Kai grįžo iš emigracijos, bute buvo sovietiniai baldai, kurių ji nekentė. Tačiau, suremontavus butą, pinigų naujiems baldams nelabai liko.
„Aš juos perdažiau. Tuo metu dar nebuvau girdėjusi, kad Lietuvoje kas nors taip darytų, tad buvo gal kiek gėda, bet galvojau, kad kol kas bus gerai, kol naujus galėsiu nusipirkti. Žiūriu – draugams patinka. Tada pradėjau labiau domėtis, ką dar galima su jais padaryti, – dekoravau. Dabar net nenoriu jų keisti“, – sako pašnekovė.
Pamačius, kad specializuotose dailės prekių parduotuvėse yra dažų, tinkamų naudoti ant odos, tekstilės, Eglei kilo mintis pamėginti piešti ant drabužių.
„Būčiau anksčiau žinojusi, kad tokių yra, gal jau seniai ant drabužių būčiau pradėjusi piešti, o ne siuvinėti ar lopus klijuoti“, – sako ji.
Jeigu daiktas ar drabužis, kaip sakoma, prilipo, ir tik dėl kokio nors defekto negali jo naudoti – visada galima rasti išeitį.
Pradėjo nuo eksperimentų – nueidavo į dėvėtų drabužių parduotuvę, nusipirkdavo patikusį drabužį, kad ir su dėmele ar įplyšimu, tačiau iš gero audinio, nesutrintą, ir mėgindavo jį užrašais ar piešiniais pataisyti. Ieškojo informacijos internete, ką daryti, kad tie dažai ant audinio ilgiau laikytųsi.
„Dabar, kai piešimo medžiagos tikrai geros – tik imk ir daryk. Galima visko prikurti, – sako Eglė. – Kai pirmą kartą į darbą su savo išpieštu drabužiu nuėjau, kolegėms buvo labai įdomu, o kai pasakiau, kad pati piešiau – labai nustebo. Taip ir prasidėjo. Kai išbandžiau pati, pradėjau siūlyti ir kitiems. Man smagu, kai žmonės pamėgtus drabužius atnaujina ir vėl gali nešioti, o jie jau būna išskirtiniai. Kartą draugei ant sugadintos labai mėgtos palaidinės nupiešiau gyvybės medį – jai taip gražu buvo, kad sakė ir ant naujo drabužio tokio piešinio norėtų.“
Tad, kai spintoje nugula pabodę drabužiai ar atsiranda koks defektas, kuris, atrodo, sugadino drabužį, Eglės įsitikinimu, ne bėda. Galima sugalvoti piešinį ir jį perkelti ant drabužio. Piešinys užfiksuojamas jį gana ilgai lyginant lygintuvu. Tokius tekstilės gaminius skalbiant iki 40 °C temperatūros vandenyje, piešinukai ilgai lieka nepakitę.
„Aš imuosi visko, ką tik įmanoma atnaujinti. Niekada nieko neišmetu, nes viską galima pataisyti. Jeigu daiktas ar drabužis, kaip sakoma, prilipo ir tik dėl kokio nors defekto negali jo naudoti – visada galima rasti išeitį“, – sako kūrybinga moteris.
E. Bikulčienės asmeninio archyvo nuotr.
Kūryba – tarsi meditacija
Eglė, prisiminusi seną potraukį menui, pradėjo tapyti. Galima sakyti, atsitiktinai – tiesiog bendradarbė parodė paveikslą, kurį norėjo nusipirkti ir nespėjo – nupirko kažkas kitas.
Meniška moteris pasisiūlė ką nors panašaus nutapyti. Tiesa, net nežinojo, kokių dažų reikia. Nuėjo į specializuotą parduotuvę, pasikalbėjo su pardavėjomis, paskui ieškojo informacijos internete. Taip gimė pirmasis akriliniais dažais tapytas paveikslas, o vėliau – ir gausybė kitų.
„Dabar tarp menininkų esu inžinierė, o tarp inžinierių – menininkė“, – juokiasi Eglė.
Jos dukra studijuoja Dailės akademijoje, nors mama tikina niekada jos neskatino rinktis menų.
„Kai, likus trims mėnesiams iki stojamųjų, pasakė, kad stos į Dailės akademiją, toks skausmas per širdį nuėjo, matyt, prisiminus savo patirtį. Neatkalbinėjau, bet labai abejojau, kad įstos, – juk specialiai tam nesiruošė. Įstojo. Džiaugiausi – vadinasi, meninių gebėjimų iš manęs perėmė, matė, ką aš darau, ir tęstinumas yra“, – svarsto pašnekovė.
Iki emigracijos Eglė dažniausiai kūrė grafikos darbus, dabar mieliau tapo akriliniais dažais. Sako, tapydama dažnai praranda laiko nuovoką, pamiršta ir pavalgyti, ir atsigerti. Visada tapo neskubėdama, atiduoda savo kūriniui visą širdį. Kūryba jai – tarsi meditacija.
„Turiu sumanymą surengti savo paveikslų parodą, norėčiau eksponuoti juos įvairesnius, tai galvoju kurti paveikslus iš audinių, kurių mano namuose netrūksta, – juk gerų daiktų neišmetu. Idėjų turiu begalę, tik laiko trūksta“, – sako E. Bikulčienė.
Naujausi komentarai