„Dokai“: ir veganams, ir chuliganams

Tuoj po Antrojo pasaulinio karo sukurti, septintajame dešimtmetyje klasika tapę "Dr.Martens" aulinukai – kaip ir juos mėgstantys žmonės – atskleidžia gerąją jaunystės kulto pusę. Avėti dokus – vadinasi, pirmiausia ne atrodyti, bet jaustis jaunam, aktyviam, stilingam.

Karo palikimas

Batų atsiradimo istorija primena puikiai sukurtą viešųjų ryšių legendą, nors yra reali. Jų krikštatėvis – Vokietijos karo medikas Klausas Märtensas, sugalvojęs ne tik batų koncepciją, bet ir padovanojęs jiems savo pavardę. Jis negalvojo apie verslą ir pramoninę batų gamybą – tiesiog norėjo tokių pat patikimų batų, kokius teko avėti fronte, tačiau gerokai patogesnių.

"Jau savaitė, kai baigėsi karas. Daugelis pradėjo plėšikauti. Tačiau tuo metu, kai visi ieškojo brangių daiktų, tokių kaip juvelyriniai dirbiniai ir kailis, aš išsirinkau truputį odos, adatą, siūlų ir pasiuvau porą storapadžių batų – tokių, kokius įsivaizdavau", – vėliau rašė K.Märtensas.

Pasakojama, kad kartą slidinėdamas K.Märtensas pasitempė kulkšnį. Po traumos galutinai įsitikinęs, kokie nepatogūs kareiviški batai, jis nusprendė sukurti tobulesnę avalynę. Minkštesnė oda, tvirtas, tačiau ne toks kietas padas – tokie buvo pagrindiniai legendinių batų ir kariškos avalynės skirtumai.

Pirmoji batų pora sudomino K.Märtenso studijų laikų kolegą Herbertą Funcką. Pastarasis buvo Liuksemburgo pilietis, todėl galėjo nevaržomas sankcijų imtis verslo. Pirmoji parduoti skirtų dokų padų partija pasaulį išvydo netoli Miuncheno esančioje Zėhaupto miesto gamykloje. Istorijos grimasos: padai buvo pagaminti iš kelių tonų nurašytos gumos, skirtos karą pralaimėjusios Vokietijos karinių oro pajėgų orlaiviams. Karo reliktai panaudoti ir kitoms dalims: vidpadžiai pagaminti iš antpečių, batų viršus siūtas iš kariškių odinių kelnių – iš vienų išėjusios dvi poros.

"Buvo sėkmingas metas – po karo, kuris praleistas avint labai nepatogius karinius batus ir aulinius, žmonės ieškojo patogios avalynės", – vėliau rašė K.Märtensas.

Batai netrukus taip išpopuliarėjo, kad verslo partneriai 1952 m. atidarė gamyklą Miunchene.

Legendos gimimas

Jei gretintume "Dr.Martens" batus ir žmogaus gyvenimą, galėtume teigti, kad jų likimas buvo nulemtas nuo pat pasirodymo rinkoje. Masyvaus vyriško modelio, sunkūs šie batai labai patiko moterims: 80 proc. pirkėjų buvo 40-metės ir vyresnės.

Niekada nesistengėme būti madingi. Mūsų batus visada avėjo žmonės, kurie jais norėjo pabrėžti savo identitetą.

Tarptautinė batų karjera prasidėjo nuo pasirodymo užsienio kataloguose. Patraukę britų verslininko Billo Griggso dėmesį batai netrukus pasikeitė. Britas įsigijo licenciją gaminti minkštus padus, vokiškajam modeliui suteikė apvalesnes nosis, geltonu siūlu susiuvo viršų ir padą, pastarąjį nuspalvino, suteikė jam negilų protektorių, pailgino aulus.

Tikslas buvo vienas: pasiūlyti ilgaamžius, patogius, nebrangius batus, kuriuos galėtų sau leisti įsigyti policijos pareigūnai, laiškanešiai, darbininkai.

1960 m. balandžio 1-ąją rinkoje atsirado garsusis modelis Nr.1 460 su aštuoniomis skylutėmis raišteliams. Atsisveikinta ir su daugiau senųjų akcentų – pavadinimas atsikratė vokiškosios "a" su umliautu: "Dr.Märtenso" batai virto "Dr.Martens" batais, kuriuos ilgainiui imta vadinti "Doc Martens" ar tiesiog docs – dokais.

Bokso pirštinės kojoms

Pirmąja garsenybe, avėjusia dokus, tapo britų parlamentaras, socialistas Tony Bennas. Batai buvo svarbi įvaizdžio dalis: politikas stengėsi pabrėžti savo ryšius su profsąjungų judėjimu.

Tiesa, vienoje pasaulio madų sostinėje, Londone, dokai kurį laiką buvo paribio akcentas. Stileivos avėjo smailianosius elegantiškus, plokščiapadžius, su smailėjančia pakulne, dvispalvius dendiškus suvarstomus, vėliau pakulnės stambėjo, o natūralią odą keitė spalvingos sintetinės medžiagos.

Karo mediko kūrinys skynė laurus ortopedinės avalynės fronte, kol baigiantis septintajam dešimtmečiui juos pastebėjo skustagalviai. 1968 m. kovą vykusioje protesto demonstracijoje Londone 150 skustagalvių ėmėsi provokacijų. Minia įtūžusių jaunuolių avėjo dokus.

Batų kelias į žvaigždes nusidriekė per kančias: "Dr.Martens" tapo ne tik neatsiejama skustagalvių įvaizdžio dalimi – metalu apkaustytomis nosimis jie tapo šaltuoju ginklu. Policija juos vadino "boksininkų pirštinėmis kojoms" ir konfiskuodavo kartu su kitais sulaikomų skustagalvių daiktais.

Prieš keletą dešimtmečių dokai asocijavosi su maištu, šiandien jų santykis su socialine realybe kiek švelnesnis. Kaina – taip pat ne tokia kukli.

Gęstant skustagalvių erai, dokai ėmė keliauti iš rankų į rankas: jie įtiko hipiams, pankams, gotams. Mėlynos spalvos martensai tapo neatsiejama futbolo klubo "Chelsea" sirgalių aprangos dalimi. Pete'as Townshendas iš "The Who" didžiavosi savo darbininkiška kilme – septintąjį dešimtmetį dokus jis atvedė į muzikos sceną ir netrukus jie tapo svarbiu "The Clash", "Depeche Mode" ir kt. grupių įvaizdžio akcentu.

Nors ne taip greitai, kaip prekybos internetu laikais, dokai vis dėlto pasiekė Naująjį pasaulį – ir žaibiškai išpopuliarėjo.

Nepakeista DNR

Šiandien dokai – tokia pat legenda kaip rankinė "Chanel 2.55" ar smėlio spalvos "Burberry" lietpaltis, darbininkams sukurti džinsai "Levi 501" ar balti trikotažiniai marškinėliai, "Blues Brothers" išpopuliarinti "Wayfarer" modelio "Ray-Ban" akiniai nuo saulės.

Populiariausias dokų modelis, žinoma, 1460-asis: tinka prie bet kokio drabužio ir bet kam – batus sau ir savo komandos nariams buvo užsisakęs net popiežius Jonas Paulius II.

1460-ojo modelio dokai tebėra identiški tiems, kurie pasirodė 1960-ųjų balandį.

"Made in England" kolekcijos batus gaminame tame pačiame 1901-aisiais įkurtame fabrike, – sako Darrenas Campbellas, "Dr.Martens" įmonės produktų ir rinkodaros vadovas.

Paklaustas apie 2003-iuosius, kai mažinant sąnaudas teko dalį produkcijos perkelti į gamyklas Azijoje, bendrovės atstovas patikina: "Dr.Martens" gamyba Didžiojoje Britanijoje niekada nenustota gaminti.

Kas padeda dokams likti amžinai jauniems ir madingiems?

"Niekada nesistengėme būti madingi. Mūsų batus visada avėjo žmonės, kurie jais norėjo pabrėžti savo identitetą. Dažnu atveju tai buvo jaunimo kultūros atstovai – jie maištavo, buvo nonkomformistai. Tai mums leido šešis dešimtmečius nepasenti, būti viso pasaulio stileivų pripažintiems, net nekeičiant mūsų ženklo DNR", – Vokietijos dienrašiui "Die Welt" pabrėžė D.Campbellas.

Žinia, nereikėtų nurašyti ir gamintojų pastangų modifikuoti modelį: sukurta apie 3 tūkst. klasikinio modelio variantų. Esama ir puoštų populiariais animacijos herojais, ir dirbtinėmis gėlėmis, švelniu kailiu, grafičių piešiniais. Stilizuotų garsių dizainerių Jimmy Choo, Vivienne Westwood. Ir net skirtų veganams, pagamintų nenaudojant natūralios odos.

1994-aisiais pusę "Dr.Martens" batų avėjo moterys. Idealiausiu atveju – dėvimi su šiurkščiomis apsmukusiomis puskojinėmis, prie lengvos gėlėtos suknelės.

Nauja jų populiarumo banga kilo tūkstantmečių sandūroje ir neatslūgo iki šiol. Vien ką reiškia garsusis M.Cyrus dainos "Wrecking Ball" vaizdo klipas – kai kuriose scenose dokai yra vienintelė kūną bent kiek pridengianti garderobo dalis.

Prieš keletą dešimtmečių dokai asocijavosi su maištu, šiandien jų santykis su socialine realybe kiek švelnesnis. Kaina – taip pat ne tokia kukli. Kaip ir kai kurie modeliai: vargiai galėtume įsivaizduoti šeštojo dešimtmečio britų darbininkus, avinčius baltos, sidabrinės pilkos spalvos dokus, nusėtus žėručiais ar papuoštus aplikacijomis.

Nepaisant blizgesio ir naujos spalvų gamos, dokai neatsiejami nuo maišto, tikina D.Campbellas. "Mes norime pasiekti tuos, kurie yra ne avys, bet piemenys; tuos, kuriais sekama, o ne tuos, kurie seka", – sakė pašnekovas.

Kaip atskirti originalą ir klastotę?

Neatsiejama klasikinio 1460-ojo modelio žymė – itin lengvas padas, batraiščiai su nepriekaištingais galiukais, pado viršų puošianti geltona, kokybiškai susiūta siūlė. Išskyrus specialius variantus, klasikinio modelio batų oda turi būti minkšta, padas – lankstus.

Ant bato vidpadžio turi būti užrašas "Original", "Made in England", "Air Cushioned Sole" ar "Bouncing Sole".

Originalūs dokai turi būti supakuoti į "Dr.Martens" logotipu papuoštą dėžutę – nepatingėkite panagrinėti, ar pastarasis atspaustas kokybiškai. Ant dėžutės galo turi būti užlipdytas baltas lipdukas su pagrindine informacija apie perkamą batų porą – dydį, modelį, serijos numerį, kurie turi sutapti su įspaustaisiais ant bato. Be to, bato viduje turi būti tikrintojo lipdukas "insp by..."

Perkant naujus batus, dėžutėje turi būti įdėti ir atsarginiai batų raišteliai.