Henrikas Daktaras dingo tikriausiai 2008 m. gruodžio 19 arba 20 d., praėjus vos kelioms dienoms po savo 52-ojo gimtadienio.

Užliedžiuose – tušti bokšteliai

Nuo to laiko – jokios dvasios bokšteliuose, kur stovėjo jo asmens sargybiniai, ir jokio asmens, kuris stebėtų kameras, saugančias jo ištaigingą rezidenciją Užliedžiuose, užmiestyje – Kauno šiaurės rytuose, Lietuvoje.

Praėjus devyniolikai metų po šalies nepriklausomybės atgavimo, paskutinysis mafijos krikštatėvis Lietuvoje – ir galbūt paskutinysis visoje Šiaurės Europoje, nusprendė palikti šalį, įbaugintas teisinių tyrimų, kurie atvedė į jo paties teritoriją. Šis pabėgimas ne be priežasties kelia nerimą kai kurioms šalims, tokioms kaip Vokietija ir Belgija, kur krikštatėvis buvo užmetęs savo tinklus, o Lietuvai jis yra svarbi pergalė.

Jau todėl, kad Henrikas Daktaras, žinios apie teistumą nº35712120046, yra merdinčio SSRS nusikalstamumo ir laukinio pirmųjų nepriklausomybės metų ultraliberalizmo "produktas". Atsikratyti jo ar įstengti jį įbauginti reiškia pagaliau atsukti nugarą šiam praeities etapui.

Įsivaizduokite: pirmasis jo, vėliau tapusio vieninteliu "Kauno nusikaltėlių autoritetu", teistumas buvo dar 1976 m. birželio 23 d. "Viešosios tvarkos pažeidimai" – Maskva niekada neprisileido minties, kad, veikiant sovietiniam režimui, klestėtų organizuoti nusikaltimai, – jam atsiėjo metus viešųjų darbų. Po to – 29 metus trukusi nepertraukiamų nusižengimų ir nusikaltimų, sulaikymų, teismų virtinė. Ją sekė pataisos darbų kolonijų, kalėjimų, įkalinimo įstaigų litanija: pataisos darbų kolonija Kaune (esant sovietiniam režimui), KGB vienutė Vilniuje 1986 m., priverstinė tremtis Novosibirsko kolonijoje 1988 m.

Mafiozo karjera Rusijoje

Nors lietuvis niekada netampa "rusų autoritetu", jis darė pavyzdinę mafiozo karjerą, kurios pagrindas buvo reketas. Pirmiausia jam reikėjo tapti Vilijampolės, dešiniojo Neries upės kranto Kauno šiaurės vakaruose, karaliumi, kad sustiprintų savo autoritetą tarp kitų Žaliakalnio (centras), Žemųjų Šančių (pietryčiai) rajonų gangsterių ir suspindėtų Vilniuje, o netrukus ir Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Belgijoje 1995 m. jis gaudavo savo dešimtinę iš nelegalios vogtų automobilių prekybos, o jo vyrai, medžiojami Liežo banditų gaujų, dar po dešimties metų persikėlė į Wijnegemo, Turnhout ir Anvero regionus.

Kai paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Vilniaus mafija skendo (jos vadas Borisas Dekanidzė buvo nuteistas myriop 1995-ųjų liepą), Daktaras tapo vieninteliu europinio masto mafiozu Lietuvoje ir galbūt visose Baltijos valstybėse. "Daktarų" klanas suklestėjo.

Žmogiškoji Daktaro pusė

"Jis turi krikštatėvio kultą, – sakė Gediminas Bučiūnas, jaunas prokuroras, surengęs jo medžioklę Kaune. – Per kratą pas jį radome Mario Puzo knygą ir Coppolos trilogiją." Daktaras, kuris visgi įtikino Europos Žmogaus Teisių teismą buvęs išankstinio nusistatymo auka (jo prašymas buvo patenkintas 2000-ųjų spalį), net nepasikuklino išleisti savo paties, kaip mafijos krikštatėvio, autobiografiją, maloniu pavadinimu "Išlikti žmogumi".

Žmogiškas. Nepaisant baudžiamųjų ekspedicijų, nepaisant dingusių varžovų, nepaisant kulkų, paleistų į kojas tiems, kurie atsisako mokėti. Ir nepaisant daugiau nei dviejų tūkstančių automobilių, kuriuos jo žmonės pavogė Belgijoje. Bet jei jau neturi jokių skrupulų, kodėl Daktaras staiga bėga iš šalies, kurią jau 33 metus apvaginėjo, iš miesto, kurio turtingame Savanorių prospekte, apstu modernių pastatų, kur jis plovė pinigus?

Todėl, kad lietuvių mafija nuo šiol taip pat pažįsta savo "liudininkus". Įstojusi į Europos Sąjungą ir prisijungusi prie Šengeno erdvės, Lietuva gali organizuoti mafiozų, sutikusių bendradarbiauti, apsaugą užsienyje. Liukpetris, vienas vagių, iš Vokietijos kalėjimo paliudijo apie bausmes peilio dūriais į koją ar pilvą, ir bandymą kalėjime nusižudyti persipjovus gerklę.

Gulėdamas ligoninėje, kitas mafiozas, Kapucinas (Gintaras Kučys), papasakojo prokurorui G.Bučiūnui, kaip mėgino palikti "Daktarų" klaną ir kaip vidury miesto du snaiperiai netikėtai užsuko į jo mašiną ir suvarpė kulkomis kojas.

Pabėgimo planas neišdegė

Tokia liudijimų banga sustiprėjo, kai Vilniuje, Generalinės prokuratūros biuruose, organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka išdrįso peržiūrėti senas bylas. Tarp jų – 1993 m. spalio 7 d. – prieš šešiolika metų! – Kauno restorane "Vilija" įvykdytos skerdynės: penki vyrai automatais sušaudyti per kelias sekundes. Tikruoju taikiniu turėjęs būti Daktaras vienintelis išvengė kulkų. Smalsu, ar ne? Beje, jo varžovas Rimantas Ganusauskas, pravarde Mongolas, dingo po keleto savaičių. Nei kūno, nei jokio ženklo: prasmego kiaurai žemę.

Paskutiniais mėnesiais Vilnius inicijavo naujus sulaikymus, tarp jų – Guzo (Vidmantas Gudzinskas), kurį Daktaras išdavė. Jis galėtų kalbėti.

Be to, yra telefono pasiklausymo įrašų, kartais žiaurių, kurių Lietuvos policija turi daugybę. Belgų laimei, mat kaip tik iš jų 2008-ųjų liepos pabaigoje buvo sužinota, kad pabėgimo su sprogmenimis planas buvo rezgamas Lantene. Iš Liežo kalėjimo kalinys serbas mobiliuoju telefonu skambino ir lietuvių nusikaltėlių grupei. Didelės baltų ausys apsaugojo Belgiją nuo blogesnio scenarijaus.

Spruko į Pirėnus?

Matydamas visa tai Daktaras pagaliau išsigando ir pradingo. Tikriausiai apsistojo Pirėnų pusiasalyje, nes būtent čia jau keletą metų "Daktarų" klano pinigai buvo paverčiami nekilnojamuoju turtu. Keletas įrodymų, elektroninės paieškos detalės veda į Ispaniją, tačiau svarbiausia tai, kad šiandien į dienos šviesą iškyla masė įrodymų, kurie atskleidžia aktyvų mafijos tinklą iki Vakarų Europos.

Aptinkamas painus ryšis tarp lietuvių ir albanų, kalbama apie Šarlerua įsikūrusį slėptuvių asą, apie prekių sandėlį Namure, kur rutuliojosi automobilių išmontuotojų-maskuotojų veikla. Belgų teisėsaugai nerimą labiausiai kelia liudininkų aiškinimai, kad kai kurie Vakarų Europos advokatai tapo daugiau nei kaltinamųjų gynėjais – mafijozų tarpininkais. Kai kurias advokatūras tai galiausiai užsmaugs. Taip staiga, kad ir kur šiandien būtų, Henrikas Daktaras yra taip arti mūsų kaip niekada, beveik susiliejęs su mūsų miestų šešėliu.

Tarp Vilniaus ir Liežo

Kalbant apie jėgų sutelkimą mafiozų medžioklei, tarp Lietuvos ir Belgijos ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi, nors esame Europos Sąjungos širdyje. Kad ir atvejis, kai 2008-ųjų vasarą, po šešerius metus trukusio tyrimo, Lieže dešimčiai metų buvo nuteisti du Daktaro pagalbininkai – Remigijus Vaičiūnas (Limpukas) ir Viktoras Česonis, pravarde Sonia. Bausmė nebuvo patvirtinta po kaltinamųjų advokatų belgų opozicijos, taigi prieštaringų debatų.

Pagal Europos arešto orderį Liežas paprašė jų sulaikymo ir ekstradicijos: jų nuolatinės gyvenamosios vietos žinomos, jie nėra bėgliai. Vis dėlto šis dokumentas net metus buvo vilkinamas. Kaip mums paaiškino Lietuvos generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus vyriausiasis prokuroras Rolandas Tilindis, ekstradicija gali būti atlikta tik kartą, po galutinio belgų nuosprendžio. Taigi, po apeliacijos.

Įdomus atsakymas, nes belgų įgaliotiniai jau buvo atvykę į Lietuvą 2007-aisiais prašyti kaltinamųjų ekstradicijos. Tąkart, nors ekstradicijos atlikti fiziškai buvo neįmanoma, lietuvių pareigūnai buvo davę sutikimą perduoti bent vieną mafijozą – Viktorą Česonį. Taigi šiai ekstradicijai kliudė tikrai ne Lietuvos įstatymai, o naujų advokatų spaudimas. Kad ir kaip viskas buvo, po keleto neryžtingumo mėnesių Liežas nusprendė paskelbti teismo posėdžio datą: generalinis prokuroras Cédricas Visart de Bocarmé kalbėjo apie perspektyvą procesą pradėti rudenį. Toliau sekė naujas ekstradicijos prašymas.

Tačiau tai – ne viskas. Vilniuje prokuroras R.Tilindis praskleidė neaiškių dokumentų šūsnį, kuriame perduodamos oficialios belgų nuosprendžio dviem kaltinamiesiems pažymos – Lietuvos prokuratūra ir policija atliko savo pareigą, – taip pat dešimtys medikų išvadų, užkertančių kelią ekstradicijai. Policijos palydėjimas į lėktuvą Česoniui sukelia tachikardiją.

Rimtas negalavimas ar graži migla? Lietuvos gydytojai ir teisininkai išdrožė: ekstradicija bus vykdoma tik tada, jei nepastebės gydymosi komplikacijų ar ligos paaštrėjimo, be to, reikia užtikrinti, kad gabenimas automobiliu ar lėktuvu nepakenks sveikatai.

Tąkart Kauno kardiologijos gydytojo korupcija buvo akivaizdi, tačiau taip ir nenustatyta. Lietuvių policija jį privertė suprasti, kad tai nebepasikartos. Tačiau nuo to laiko pažymas parūpindavo kiti centrai, kiti gydytojai. Šiose jau rašoma apie ištinkantį pasikartojantį kraujagyslių paralyžių, pasikartojantį infarktą, kairiosios pusės paralyžių... O sausį vienas lietuvių gydytojas patvirtino, kad nuteistasis tikriausiai visam gyvenimui liks invalidas.

Paskutinė detalė iškilo balandžio 22 d.: faksas, parašytas paties Česonio ranka, pranešantis, kad jis netrukus bus paguldytas į Kauno ligoninę, kur balandžio 24 d. dar kartą bus operuojama širdis. Klausimas: jei mafiozas yra invalidas visam gyvenimui, ar Belgija gali bent jau perduoti arešto orderį Lietuvai, kad bausmė būtų atliekama Lietuvoje?

"Ne, – atsakė R.Tilindis, – nes Belgija neratifikavo 1972 m. Europos konvencijos dėl baudžiamojo proceso perdavimo. Bet remiantis kita konvencija dėl informacijos perdavimo, galima mums atsiųsti bylą, kad būtų pradėtas jos procesas Lietuvoje."

– Taigi jūs pradėsite naują bylos procesą Lietuvoje?

– Taip. Yra tokia galimybė.

– Tai būtų labai sunku: Belgijai prireikė septynerių metų šiai bylai išnagrinėti. Galima numanyti, kad kartu su apeliacija tai užtruks aštuonerius ar devynerius metus. Jei jūs iš naujo pradėsite bylos procesą, teisingumas įsigalės ne anksčiau kaip 2012 m. Dešimt metų tyrimo ir procedūrų. Kažin ar mafiozas dar tebebus gyvas?

- Dura lex sed lex (lot. žiaurus įstatymas, bet įstatymas)...