Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Odisėja: pamokos kitam Tūkstantmečiui
2009-07-04
Rusnė Marčėnaitė
Liepos 5-ąją TV3 sinoptikas ir laidos "Žalioji akademija" kūrėjas Naglis Šulija bus ten, kur ir dauguma kitų iš daugiau nei šimto "Tūkstantmečio odisėjos" dalyvių, – Klaipėdoje.
Tądien čia bus iškilmingai pasitikta į Lietuvą grįžtanti jachta "Ambersail". Per devynis mėnesius trukusią ekspediciją aplink pasaulį jos įgulos įveikė daugiau nei 40 tūkst. jūrmylių.
"Bus didžiulis tūsas", – trumpai drūtai pajūryje planuojamus renginius apibūdino N.Šulija. Bet jaunatviškas žargonas visiškai neatskleidžia emocijų, kurias šiam vyrui kelia kiekvienas dešimties dienų, praleistų "Ambersail" jachtoje, prisiminimas.
"Turbūt dauguma mūsų sapnuos tą kelionę dar ilgai", – pripažino N.Šulija. Tiesa, pasakoti tų sapnų, kalbėdamas apie įspūdžius iš "Tūkstantmečio odisėjos", nepanoro...
– Į odisėją išvykote jai įpusėjus...
– Iš Vilniaus į Buenos Aires išskridome vasario 11 ar 12 d. – jau nepamenu. Bet tiksliai žinau, kad vasario 16-ąją iškėlėme trispalvę Horno rage. Taip buvo suplanuota organizatorių. Ir dangus tam buvo palankus. Tai yra audra ne tik nemėgino užkelti jachtos į Horno ragą, bet buvo taip ramu, kad išėjo nuleisti guminę valtelę ir nuplaukti ja iki kranto. Horno rage toks oras – didelė retenybė. Jūreiviai, kurie turi savotiškų prietarų, komentavo, kad Senis (tai yra Neptūnas), nuo kurio priklauso viskas – nuo orų iki jūreivio gyvybės, buvo palankus.
– Visiems labai rūpėjo, ar prieš "Ambersail" turėjote buriuotojo patirties.
– Prieš daugelį metų buriavau sportiniais laiveliais, ir per odisėją turėjau progą atnaujinti pažintį su tų jaunų dienų draugais.
– Bet pagrindinė jūsų užduotis turbūt buvo prognozuoti orus?
– Ne, dabar kai kuriose lenktynėse atsiranda tokia pareigybė kaip komandos narys ryšiams su visuomene. TV3 vyrai šias pareigas ir vykdė: filmavo, rašė, žodžiu, fiksavo įvykius. Tiesa, jie plaukė ne per visus etapus.
Orų prognozėmis irgi teko rūpintis. Per mūsų etapą patyrėme tris audras. Faktas tas, kad plaukti laivas turi bet kokiu oru. Svarbiausia žinoti, koks jis bus, kad būtų galima pasirinkti plaukimo taktiką. Beje, "Ambersail" plaukė ne naujokai – su meteorologinėmis programomis jie visi dirbę, tad mano, kaip meteorologo, vaidmens šiuo etapu sureikšminti nereikėtų.
Kita vertus, man buvo be galo malonu ir įdomu dirbti su "Ambersail" įgulomis, kol dar buvau Vilniuje. Tada reikėjo galvoti apie strategiją – kad jos nepatektų į audras ar priešingai – į labai ramią zoną. Beje, tai dariau ne vienas, o su Valdemaru Vizbaru – burlaivio "Brabander" kapitonu. Būdavo taip, kad įgula gaudavo dvi rekomendacijas, tad kapitonas sprendimą vidury vandenyno priimdavo prieš akis turėdamas jas abi. Beje, dažniausiai jos būdavo panašios.
– Baimės jausmas turbūt nesvetimas ir patyrusiems buriuotojams?
– Po to, kai laivą kompiuterio ekrane palydi per tris vandenynus, suvoki, kad tai nėra pats trapiausias daiktas pasaulyje. Iš tikrųjų – net labai patikimas daiktas. O įgula – aukščiausios klasės. Kita vertus, aš apskritai neturiu gamtos baimės – galiu ir į kalnus lipti, ir jūra plaukti.
Bet aišku – potyris naujas ir giluminė psichikos dalis reaguoja į tai. Atsiranda įtampa. Ir kol ji yra, tave pykina, tąso, nevalgai ir nemiegi – žodžiu, patiri visus adaptacijos malonumus. Tai trunka dvi paras. Ir tada vienu momentu susilieji su aplinka – žmonėmis, jūra, tampi viena visuma, vyksmo dalimi. Tada niekas nebebaisu.
– Kiek uostų aplankėte?
– Startavome Ušuajoje – tai piečiausias Argentinos miestas. Kiek žinau, jis piečiausias ir pasaulyje. Paskui – Horno ragas Horno saloje (Čilės teritoriniai vandenys). Bet prieš tai reikėjo pasiekti tokį miestelį, kuris yra pusiau karinė bazė – Port Viljamsą, – gauti leidimą plaukti į Horno ragą. Po šio užsukome į Berisą – tolimą Buenos Airių priemiestį, kur yra pati seniausia Argentinos lietuvių bendruomenė. Ji įsteigta Lietuvą valdant carui Nikolajui II ir šiemet švenčia 100-metį. O etapą baigėme Buenos Airėse.
– Ką pasakytumėte cinikams, netikėjusiems "Tūkstantmečio odisėjos" misija – priminti viso pasaulio lietuviams, kad jie nėra pamiršti, visi – svarbūs Lietuvos valstybei? Ar buvo justi vienybės dvasia jūsų susitikimuose su emigrantais?
– Po šios išvykos pasidariau tokią paprastą išvadą – reikia baigti kalbas, kad mes ypatingesni nei emigrantai, nes velkame kažkokią naštą, jungą, vėliavą ar misiją, o jie esą pasirinko lengvesnį kelią. Vienas 85-erių žemaitis pasakojo taip: buvome šeimoje aštuoni broliai, pinigų išsilavinti buvo tik vienam, tai jį į kunigus ir išleidome, o visi kiti galėjo verstis kaip nori. Teko išvykti. Čia klasikinė istorija.
Bet tie žmonės jaučia begalinį Lietuvos ilgesį. Ką reiškia vien toks dalykas, kai trečios kartos išeivis, gimęs jau mišrioje šeimoje, galėdamas rinktis tautybę – būti prancūzas ar lietuvis, – renkasi lietuvybę. Jie vertina savo kilmę nepaisydami socialinės padėties – ar skerdykloje, ar vietos administracijoje dirba...
Kai atplaukdavo laivas, bendruomenėje, be abejo, kildavo sujudimas. Ir džiaugsmas. Juk tada jie ir kitiems gali pasakyti, kad rūpi savo tėvynei. Tai kelia savivertę. Gera buvo abiem pusėms – ir tai, kuri tą misiją vykdė, ir tai, pas kurią ji atėjo.
Žodžiu, reikia baigti skirstyti į esančius Lietuvoje ir esančius ten. Iš tikrųjų MES esame Lietuvoje, MES esame Argentinoje, MES esame Australijoje, kur dirbame pas fermerius, MES ir Ispanijoje, kur skiname pomidorus.
– Turbūt buvo ir ašarų?
– Tai aišku. Dar vienas dalykas – "Ambersail" iš esmės pirmas pasaulinis ir sėkmingas lietuvių projektas. Ne tiek daug progų turime pasijusti laimėtojai. Kartais krepšinį laimime, kadaise lyg Žalgirio mūšį laimėjome, bet nepasinaudojome. Todėl iš tikrųjų reikia nukelti kepures ir nulenkti galvas prieš "Tūkstantmečio odisėjos" organizatorius.
– Ar jums tapo aišku, nuo ko priklauso tokių projektų sėkmė?
– Vienas paprastas dalykas – viską reikia daryti iš širdies. Per tūkstantį metų juk galima priprasti prie minties, kad gali būti laimėtojas?! Ne tik krepšinyje! Dažniau, nei tai nutinka krepšinyje!
