Pasirašydami bankų suteikiamų naujų kreditų sutartis žmonės vėl lipa į tą pačią balą, kuri sunkmečiu tapo praraja. Per šį laiką bankų sutartyse neatsirado jokių klientus apsaugančių saugiklių.

Dvigubos skyrybos

Tie žmonės, kurie jau turi pasirašytas kredito sutartis, kol ji baigs galioti, o tai reiškia, kad dažniausiai iki savo gyvenimo pabaigos, turės šokti pagal bankų dūdelę. Tuo nesenai įsitikino banko "Swedbank" klientė, kuri sutiko papasakoti savo istoriją.

Būsto paskolą su būsimu vyru kaip bendraskoliu ji paėmė 2007 m. pradžioje. Buvo pasiskolinta beveik 200 tūkst. litų naujos statybos vieno kambario butui įsigyti. Taip atsitiko, kad po poros metų jauna šeima išsiskyrė. Per skyrybas buvo sutarta, kad būstas ir būsto paskola lieka moteriai, vyras dėl bankui įkeisto turto nekėlė jokių pretenzijų.

Tačiau tuo metu bankas atsisakė pašalinti bendraskolį iš kredito sutarties, nes tada esą neužteko moters pajamų. Bankas įvardijo sumą, kiek turėtų uždirbti klientė, kad būsto paskola būtų perrašyta jos vienos vardu. Buvę sutuoktiniai sutarė, kad palauks geresnių laikų. Moteris viena mokėjo įmokas, susirado geriau mokamą darbą ir po metų vėl kreipėsi į banką. Per tuos metus, siekdama pelnyti banko nuolankumą, klientė jame pradėjo kaupti būsimą pensiją ir aktyviau naudotis kitomis finansinėmis paslaugomis. Nes taip elgtis rekomendavo banko vadybininkė.

Kai praėjusį mėnesį klientė kreipėsi į banką su viltimi, kad pagaliau galės nutraukti bent kokius ryšius su buvusiu sutuoktiniu, vadybininkė paprašė atlikti turto vertinimą. Paaiškėjus, kad turto vertė mažesnė už paskolos likutį, bankas atsisakė panaikinti paskolos bendraskolį.

Pasidomėjus, kokie galimi kiti sprendimai, buvo pasiūlyta įtraukti kitą laiduotoją ir užstatyti papildomą turtą. Jokio kito nekilnojamojo turto neturinti klientė bankui pasiūlė sumokėti skirtumą (paskolos likučio (190 tūkst. litų) ir turto vertės (170 tūkst. litų) skirtumas buvo 20 tūkst. litų).

Tačiau bankas pareiškė, kad sumokėti reikėtų ne 20 tūkst. litų, o beveik 40 tūkst. litų. Mat pagal 2007 m. pasirašytą kredito sutartį bankas finansuoja 90 proc., todėl ir dabar būtų finansuojama atsižvelgiant į turto vertės sumą. Be to, keistųsi ir visos kitos kreditavimo sąlygos. Tai reiškia, kad galiotų tokia marža ir palūkanų skaičiavimo metodika, pagal kurią bankas skolina šiuo metu.

Supratusi, kad prieš ketverius metus būstui įsigyti paskolinti pinigai būtų perskolinti naujomis (blogesnėmis) sąlygomis ir paskola dar labiau pabrangtų, klientė nusprendė būstą parduoti, o skirtumą sumokėti iš santaupų.

Šioje istorijoje "Swedbank" klientei keisčiausia tai, kad kažkada paskolintus pinigus bankas nori perskolinti dar kartą naujomis sąlygomis ir iš jos uždirbti dar daugiau pinigų. O tai tik parodo, kiek daug laisvės bankas turi interpretuodamas kredito sutartį.

Atsakingai saugo tik save

Dabar bankai teigia, kad paskolos sąlygos buvo aptartos sutartyje įvertinus visas išanalizuotas aplinkybes ir kliento pageidavimus imant paskolą. Tačiau daugelis prieš kelerius metus būsto paskolas ėmusių žmonių puikiai atsimena, kad derybų su banku dėl palankesnių sąlygų net negalėjo būti.

Išgirdę klausimą, kodėl pasikeitus turto vertei ir norint bankui sumokėti skirtumą, klientų turimas paskolų likutis pervertinamas pagal naujai galiojančias kreditavimo sąlygas, bankai bando teigti, kad taip nėra.

"Paprastai tokios sutartos sąlygos kaip paskolos ir užstato santykis, kainos nustatymo metodologija lieka galioti tokios, kokios nustatytos sutartyje, tačiau paskolos kaina gali keistis. Nežinodami šio konkretaus atvejo negalime pateikti konkrečių pasiūlyto sprendimo priežasčių, tačiau nagrinėjant klausime pateikiamą informaciją, jeigu paskolos gavėjo pajamos yra pakankamos ir bendras kliento rizikos vertinimas yra priimtinas, turėtų būti išlaikytas sutartyje nustatytas paskolos ir užstato santykis 90 proc. ir klientei šiuo atveju reikėtų sumažinti paskolos sumą apie 37 tūkst. litų", – sakė Aida Budreikienė, "Swedbank" Skolinimo gyventojams skyriaus vadovė.

Skirtumą bankai skaičiuoja kitaip nei moko pradinėse klasėse. Pasirodo, iš paskolos likučio reikia atimti turto vertės ir užstato santykio (šiuo atveju 90 proc.) sandaugą.

Pasak A.Budreikienės, dažniausi atvejai, kai keičiant sutarties sąlygas gali kilti rizika, yra tada, kai prašoma pakeisti ar atimti bendraskolį arba laiduotoją, ilginamas paskolos terminas, didinama suma. Paklausus, o kokią atsakomybę bankas prisiima, kai įkeisto turto vertė tampa mažesnė nei paskola dėl makroekonominių dalykų, A.Budreikienė pabrėžė, kad bankas atsakomybę prisiima tuo metu, kai išduoda paskolą ar keičia jos sąlygas, nustatydamas konkrečiam atvejui tinkamą paskolos ir užstato santykį.

Kitaip tariant, atsakomybę bankas supranta tik kaip savo pinigų išsaugojimą, nes visuomet turi teisę prašyti iš kliento netgi daugiau, nei siekia paskolos likutis ir turto vertė.

Dabar vertėtų priminti bankų nustatomas maržas, į kurias įskaičiuojamas ne tik pelnas, bet ir kliento rizika. Tačiau, kai klientas akis į akį susiduria su šia rizika nuvertėjus turtui, bankas iš paskolos likučio ir nuvertėjusio turto skirtumo neatima sumos, kiek žmogus jau sumokėjo už savo riziką.

Bijok ne policininko, o bankininko

Tai, kad su bankais esą galima susitarti dėl kredito suteikimo sąlygų ir jie nesuinteresuoti išvilioti kuo daugiau pinigų iš savo klientų, paneigia kito dienraščio skaitytojo patirtis. Viešai skelbti pavardės nenorėjęs vyras (redakcijai vardas ir pavardė žinomi) nesenai domėjosi būsto paskolomis keliuose bankuose. Jis teigė pastebėjęs, kad visi bankai naudojasi jėgos pozicija teigdami, kad "mes esame tarptautiniai skandinavų bankai, mūsų sutartys yra tipinės ir patvirtintos teisininkų, jas keisti nėra galimybių". Pašnekovo teigimu, kiek lengviau yra keisti specialiųjų sąlygų sutarties priedą, o pagrindinę dalį, kurioje ir sudėti visi banko saugikliai, ką nors pakeisti nėra jokių šansų.

Iš anksto žinančiam, kokio dydžio delspinigiai turi būti nustatomi pagal Civilinį kodeksą ir teismų suformuotą praktiką (0,02 proc.), iškart į akis krinta bankų suteikiamų paskolų sutartyse įrašytas 0,08 ir net 0,1 proc. dydis. O tai galima suprasti, kaip siekį pasipelnyti kitos sutarties šalies atžvilgiu.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad imant paskolą bankai primygtinai prašo jiems suteikti leidimą prieiti prie paskolos gavėjo ir jo šeimos narių informacijos "Sodros", gyventojų registro bazėse. Be to, iš norinčio pasiskolinti kliento bankai reikalauja, kad jis pervestų atlyginimą į jų banką, jame kauptų antrosios pakopos pensiją, įsigytų investavimo produktų, naudotųsi mokėjimo kortelėmis. Taip susirenkama visa informacija apie klientus.

"Nereikia būti paranoiku, jog suprastum, kad nebijok policininko, o bijok bankininko, kuris žino apie tave gal daugiau už Valstybės saugumo departamentą", – labai taikliai apibendrino pašnekovas.

Jis teigė, jog žmonės turi nepamiršti, kad po šios krizės bankai pasidarė protingesni ir turi numatę visas priemones krizių atveju. Mat atsakomybę prisiima tik klientai, o ne bankas, ir jeigu bankas seka ir sužino, kad kliento prisiimta atsakomybė per maža – jis bet kada gali pakelti savo maržą.

Atkakliai sieks pokyčių

Neapsikentę tokių bankų veiksmų ir nuo jų nukentėję žmonės jau buriasi į asociacijas, kurių vienas pagrindinių tikslų – perspėti kitus dėl bankų pinklių.

Pasak Bankų klientų asociacijos vadovo Rūtenio Paukštės, nors bankas ir klientas nėra lygiaverčiai subjektai, sutartiniai santykiai tarp jų turėtų būti lygiaverčiai.

"Ir iš bankų pusės turėtų būti teikiama iniciatyva, ir patys žmonės turėtų kelti jiems skaudžius klausimus. Pirmiausia, nepasirašyti sutarčių aklai", – teigė R.Paukštė. Jo įsitikinimu, geriausias reguliavimas yra tas, kuris ateina iš apačios, iš pačių bankų arba jų klientų.

"Pasaulyje yra daug savireguliacijos praktikų, kurios Lietuvoje labai sunkiai skinasi kelią. Kertinė priežastis – interesai. Kol bankų niekas neprispaudžia, tol jie rūpinasi tik savo pelnu. Spausti turėtų ne tik bankų klientai, bet ir mūsų išrinkti tautos atstovai Seime. Deja, Vyriausybė šiuos dvidešimt metų labiau išgirsta bankų, o ne jų klientų balsą. Tačiau bankai turi jautrių vietų ir yra priklausomi nuo viešosios nuomonės", – pabrėžė pašnekovas.

Todėl vienas patarimų, susidūrus su nesąžininga bankų veikla, – kreiptis į vartotojus ginančias institucijas, žiniasklaidą, o jeigu yra galimybė ir į teismus.

Suformuoti teismų praktiką siekia Nukentėjusiųjų nuo bankų asociacija. Vienas jos steigėjų Aleksandas Saveikis įsitikinęs, jog norint, kad kas nors pradėtų keistis, reikia nubausti bent vieną banką teisme.

"Bankų sukčiavimo faktų labai daug. Šiuo metu prokurorams jau pateikti keli verslininkų, kurių verslus sužlugdė bankai, skundai. Jų nagrinėjimas jau prasidėjęs. Šiandien šalyje veikiantys komerciniai bankai nebaudžiami", – konstatavo pašnekovas.

Komentarai

Rūtenis Paukštė

Bankų klientų asociacijos vadovas

Bankų klientams reikia atkreipti dėmesį į kelias esmines kredito sutarčių nuostatas, jiems keliančias didžiausią pavojų.

Pirma, sutartyje neturi būti apsunkinama galimybė grąžinti kreditą pirma laiko. Jeigu žmogus gali anksčiau nei pagal sutartį grąžinti pasiskolintus pinigus, už tai nereiktų mokėti jokių papildomų mokesčių ir baudų. Antra, jau pasirašant sutartį klientui reiktų numatyti, kaip galėtų elgtis bankas, jeigu jis ateitų pas jį persiderėti dėl kredito sąlygų, t. y. ar nėra aplinkybių, kai bankas galėtų pasinaudoti kliento silpnumu. Bankai neturėtų bloginti savo ir kliento iš anksto sutartų ir sutartyje įtvirtintų sąlygų. Pačios bjauriausios sutarčių nuostatos yra tos, kuriose nurodoma, kad klientas turi prisiimti atsakomybę už pasikeitusią ekonominę situaciją, kuri nuo jo visai nepriklauso. Tai liečia tuos atvejus, kai krito įkeisto turto vertė ir žmonės buvo verčiami bankams pateikti papildomą užstatą.

Nereikia pamiršti, kad labai skausmingas yra laidavimas. Laidavimas yra gera priemonė, kai trūksta kapitalo, ir padeda paimti kreditą gerai apsimokančiam verslui. Tačiau laidavimas yra labai blogas dalykas, kai bankas priverčia verslininkus laiduoti asmeniniu turtu už didelius įmonės kreditus. Žmonės lieka ne tik be turto, bet ir su milžiniškomis skolomis.

Lietuvoje veikiančių bankų veiksmus iliustruoja vienas epizodas iš lietuviško romano "Baltaragio malūnas". Kai velnias davė pasirašyti malūnininkui sutartį, pagal kurią jis jam turės atiduoti tai, ko nepaliko namie, iš pažiūros pasirodė, kaip velnias dykai skolina pinigus. Tačiau sugrįžęs į namus malūnininkas pamatė, kad jam gimė dukra, kurią ir reikėjo atiduoti velniui. Tai tik parodo, kaip velnias toli pažiūrėjo. Todėl ir bankų klientams reiktų būti atsargesniems pasirašant sutartis, nepamiršti, kad už tos sutarties stovi teisininkų armija, įžvelgusi daug krizės scenarijų ir numačiusi galimus veiksmus.

Saulius Žilinskas

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys

Prieš pusantrų metų Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos Verslo finansavimo sąlygų gerinimo darbo grupė buvo pateikusi per 20 pasiūlymų keisti teisės aktus. Visų pasiūlymų esmė – gerinti bankų ir jų klientų santykius. Deja, grupės darbo rezultatas labai kuklus – įregistruotas tik vienas Bankų įstatymo pakeitimo projektas. Rudens sesijoje parlamentarai turėtų priimti įstatymo papildymą, įpareigojantį bankus ir kitas kredito įstaigas raštu ir nemokamai per nustatytą laiką atsakyti į klientų rašytines pretenzijas. Iki šiol bankai patys savo nuožiūra spręsdavo, per kiek laiko ir ar iš viso atsakyti klientams raštu į jų paklausimus. Tai, pasak bankų klientų, apsunkindavo banko ir kliento bendravimą ir problemų sprendimą.

Antras prioritetinis verslo finansavimo sąlygų gerinimo darbo grupės teisės aktų pakeitimas buvo dėl laidavimo asmeniniu turtu. Kai buvo prašoma laiduoti, bankai visuomet sakydavo, kad "tai tik smulkmena". Pasiūlymo esmė buvo, kad bankas privalo atsižvelgti, ar verslininkas gali laiduoti ar ne. Dabar ši bankų kredito sutartyse esanti eilutė liko tokia pati, kaip ir anksčiau, t. y. ir toliau laiduotojai rizikuoja prarasti viską, ką turi.

Kitas svarbus pasiūlymas buvo dėl bankų antrinių nekilnojamojo turto bendrovių veiksmų. Perėmusios turtą jos suformuodavo formalų nuostolį, tačiau vėliau tą turtą per aukcioną pardavus netgi su pelnu, klientui suformuotas nuostolis nesumažinamas. Tai didelis bankų biznis. Nes per krizę pusvelčiui gavę turtą ir jį palaikę, vėliau pardavę gauna nemenką pelną. Jeigu iš dirbtinai sukelto nuostolingumo paskui bankai uždirba pelną, tai socialiai ir juridiškai būtų teisinga mažinti skolingo kliento nuostolį. Tačiau ir tokiems bankų veiksmams dar nepavyko užkirsti kelio teisės aktais. Darbo grupės parengti teisės aktų pakeitimai Seimui bus pateikti per atskirus Seimo narius.

Kredito sutartis

Pablogėjus Kredito gavėjo, ar asmens, pateikusio užtikrinimo priemones, finansinei būklei, palyginti su Sutarties pasirašymo metu buvusia; …> sumažėjus įkeisto turto vertei …>; paaiškėjus kitoms aplinkybėms, galinčioms turėti neigiamos įtakos Kredito gavėjo gebėjimui tinkamai įvykdyti įsipareigojimus, Bankas turi teisę vienašališkai ne ginčo tvarka, nesikreipiant į teismą:

1.1.1. nutraukti Sutartį, nelaukdamas Kredito grąžinimo termino pabaigos, ir išieškoti negrąžintą Kreditą, palūkanas, mokesčius, baudas, delspinigius ne ginčo tvarka, pagal 9.5 punkto nuostatas, o nesant pinigų sąskaitose nukreipti išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka į įkeistą ar kitą turtą;

1.1.2. nurašyti Kredito gavėjo lėšas iš bet kurios Kredito gavėjo sąskaitos bet kuriame banke ar kitoje kredito įstaigoje litais ir užsienio valiuta ne ginčo tvarka be išankstinio įspėjimo, debeto pavedimais arba kitais nurašymo dieną galiojančiais mokėjimo dokumentais, o Kredito gavėjas, besąlygiškai ir neatšaukiamai su tuo sutinka;

1.1.3. …>.