Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Rusijos langas į Europą pravertas
2009-07-04
Vaida Milkova
Į Sankt Peterburgą, buvusią Rusijos sostinę, vasarą turistai plūste plūsta. Daugiausia jų čia apsilanko per baltąsias naktis, kai naktį sutemsta vos valandai.
Keistasis Peterburgas:
Sankt Peterburgas
Krizė ar ne?
Prie svarbiausių muziejų – Ermitažo, carų vasaros rezidencijos Peterhofe ir Jekaterinos rūmų Carskoje Selo – driekiasi ilgos norinčiųjų į juos patekti eilės. Tačiau peterburgiečiai pastebi: krizė. Turistų srautas sumažėjo.
Nedarbu skundžiasi vietiniai gidai, kurių pilna visur – turistus po Nevą ir miesto vandens kanalus plukdančiuose laiveliuose, muziejuose ir jų prieigose. Padavėjai pastebi, kad svečiai palieka mažiau arbatpinigių ir saikingiau vaišinasi. Suvenyrų pardavėjai, kurių rasi prie kiekvienos miesto istorinės vietos, sako, kad prekyba sulėtėjusi. Tačiau turistams peterburgiečiai nelinkę pernelyg skųstis gyvenimu – keliauninkams jie verčiau papasakos, kad myli savo miestą. Ir turistus.
"Kai grįšite namo, pakvieskite kitus lietuvius atvykti į Piterį", – ragina mūsų, turistų iš Lietuvos, grupės gidas, peterburgietis Vadimas Curko. Jaunystėje tarnavęs kariniame laivyne, Vadimas Pavlovičius neaiškina, kodėl šioje tarnyboje neužsitarnavo pensijos. "Vėliau dirbau žvejybos laivuose Šiaurėje ir Tolimuosiuose Rytuose. Kapitono padėjėju. O dabar dirbu gidu", – lakoniškai pasakojo peterburgietis.
Carų ir disidentų miestas
Pažintį su Sankt Peterburgu, europietiškiausiu Rusijos miestu, Vadimas Pavlovičius ragina pradėti nuo vandens. Susėdę į nedidelį katerį plaukiame Neva, į ją įtekančiomis upėmis ir kanalais.
Sankt Peterburgas primena Veneciją – kad būtų nusausinta "langui į Europą" caro Petro I pasirinkta pelkėta vietovė prie Baltijos jūros, reikėjo įrengti gerai funkcionuojančią kanalų sistemą. Miesto įkūrėją Petrą I peterburgiečiai myli ir gerbia. Vardydami didžiojo caro nuopelnus, vietiniai gidai pasakoja ir tai, kad Petras I buvęs despotas, sirgęs sifiliu, bei kaip jį, užėjus eiliniam nerviniam priepuoliui, guosdavusi žmona Jekaterina, bet vis dėlto priduria: "Petrą I gerbiame už tai, kad įkūrė mūsų miestą ir į čia perkėlė sostinę."
Sankt Peterburgas – jauniausias iš didžiųjų kosmopolitinių pasaulio miestų, turintis 4,6 mln. gyventojų. Prieš 300 metų Petras I Sankt Peterburgą statė kaip Rusijos "langą į Europą" politine, ekonomine – tai miestas uostas – ir kultūrine prasme. Maskvai oficialiai susigrąžinus pirmojo šalies miesto statusą po bolševikų revoliucijos, Piteris, kaip jį neformaliai vadina vietiniai, išliko europietiškiausiu Rusijos miestu.
Tokį statusą jis išsaugojo ne tik dėl muziejuose sukauptų meno kūrinių, unikalios architektūros ir intriguojančios istorijos, traukiančių užsienio turistus. Čia, skirtingai nei Maskvoje, telkėsi didesnis kultūrinio elito sluoksnis, tyliai ir viešai kritikavęs sovietinį režimą. Poetai Josifas Brodskis, Ana Achmatova – ryškiausi šios elito dalies atstovai.
Europietišką Sankt Peterburgo dvasią lemia ir tai, kad dažnas peterburgietis, kitaip nei vidutinis statistinis rusas, yra pabuvojęs užsienyje.
"Iš kur jūs? Iš Dalaso? Buvau Amerikoje, bet ne Dalase, o Čikagoje", – mielai su turistais iš JAV bendrauja suvenyrus prie Isakijaus soboro pardavinėjanti Olga. Užkalbinta keturiasdešimtmetį perkopusi peterburgietė pasakojo sovietmečiu dirbusi mokytoja. "Noriu apsirengti, normaliai maitintis, keliauti. Dirbu sau – esu nuo nieko nepriklausoma. Vėlų rudenį, kai baigiasi turizmo sezonas, aplankau kokią užsienio šalį", – pasakojo meno istorikės išsilavinimą turinti moteris.
Senoji nuodėmių sostinė
Iš gidų Peterburge galima sužinoti, ir kuris namas Jekaterinos II buvo pastatytas jos meilužiams (tarp jų, beje, buvo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis), arba kad vienas vėlesnių carienės favoritų Grigorijus Potiomkinas buvo įvedęs imperatorės meilužių atrankos sistemą. Pagal šią sistemą, G.Potiomkino parinkti patikimi kandidatai į meilužius pirmiausia turėdavo pasitikrinti, ar neserga venerinėmis ligomis, o jų "vyriškumą" išbandydavo viena rūmų damų.
Peterhofe, carų vasaros rezidencijoje su Versalį primenančių fontanų parku, tarp prabangių interjero detalių, paauksuoto sienų dekoro, baldų, kelių šimtų dalių porceliano servizų ir kitų prabangą liudijančių daiktų – caro, carienės ir dvariškių naudotas prietaisas utėlėms gaudyti. Antpirštį iš siuvimo reikmenų dėžutės primenantis daikčiukas įkyriems galvos gyventojams gaudyti buvo dedamas į perukus, po rūbais.
Į Carskoje Selo esančius Žiemos rūmus lietuvius pirmiausia vilioja gintaro kambarys. XVIII a. pradžioje sukurto šedevro pėdsakai Antrojo pasaulinio karo metais dingo Karaliaučiuje. Meno ekspertai jį buvo įvertinę 50 mln. JAV dolerių. Prieš 12 metų kambarys buvo atkurtas. Ištisai sienas klojantis gintaras, paauksuotos detalės ir atkūrimo darbai kainavo 3,5 mln. JAV dolerių, kuriuos šiam projektui paaukojo viena Vokietijos kompanija.
Sankt Peterburge nepamiršta kita miesto istorijos dalis. Juk tai – buvęs Leningradas, už atlaikytą beveik trejus metus trukusią hitlerininkų apsiaustį per Antrąjį pasaulinį karą pelnęs miesto didvyrio vardą. Didžiausiose miesto kapinėse palaidota pusė milijono peterburgiečių, mirusių iš bado arba žuvusių per apsiaustį.
Vilioja baltosios naktys
Per baltąsias naktis Peterburge sutemsta vos valandai. Tuomet gyvenimas mieste verda kiaurą parą. Birželio pabaigoje švenčiama šventė "Raudonos burės" ("Alyje parusa"). Mokyklų, universitetų absolventai plūsta į aikštę priešais Ermitažą, kur tradiciškai rengiamas didžiulis koncertas.
23 val. vakaro 42 salose įsikūrusio uosto gyventojai ima masiškai plūsti prie Nevos. Rūmų (Dvorcovaja) krantinėje būriuojasi tūkstantinė minia ištroškusiųjų išvysti purpuro burėmis papuoštą senovinį laivą, praplaukiantį po pakeltu tiltu per Nevą ir įspūdingus, pusvalandžio trukmės, fejerverkus.
Prasidėjus fejerverkams, rusai tiesiog judrios gatvės viduryje stabdo automobilius ir, įjungę avarinį signalą, palieka juos iki šventės pabaigos. Nevos krantinėje – ir užsieniečiai, ir agresyviai nusiteikę jauni rusai. Ir iki tol nematytas vaizdas – girta jaunoji, svyruojanti ant savo aukštakulnių ir riebiai keikianti jaunąjį.
Tiltai režisuoja gyvenimą
22 pakeliamieji miesto tiltai daugelį metų reguliuoja naktinį peterburgiečių gyvenimą. Tam, kad Neva praplauktų į uostą atvykstantys krovininiai laivai, tiltai vienas po kito naktį pakeliami. Apšviečiami pakelti tiltai – romantiškas vaizdelis, tačiau Sankt Peterburgo gyventojams jie sudaro nemažai nepatogumų. Laiku nespėjus iš vienos miesto dalies grįžti į kitą, tenka laukti ryto. Į panašią situaciją pakliuvome ir mes, nusprendę apsilankyti viename naktinių klubų.
"Ginklai, narkotikai?" – nepatikliai vieno mūsų kompanijos vyruko paklausė agresyvios išvaizdos klubo apsaugos darbuotojas ir jį apieškojo. Apieškoti buvome visi. Moterys – moters apsaugininkės.
Įėjus į klubą matomoje vietoje kabo tiltų pakėlimo ir nuleidimo grafikas. Jį išstudijavę supratome – anksčiau kaip 4.30 val. ryto iš klubo judėti neverta.
Klubo lankytojai – labai jauna auditorija. Bilietas į prestižinį "Metro" klubą iki vidurnakčio kainuoja 300 rublių (apie 28 litus), po vidurnakčio – 450 (36 litus).
Įsigijus bilietą, nemokamai galima pasivaišinti nedideliu bokalu alaus ir keliais gaiviaisiais gėrimais. Trijuose klubo aukštuose skamba rusiška ir angliška muzika. Trečiajame klubo aukšte – palyginti didelė vyriškosios lyties atstovų koncentracija. Kai kurie taip ir šoka – vyras su vyru.
Aukštai virš šokių salės įrengtose aikštelėse provokuojamai šoka keturi go go šokėjai. Visa jų apranga – stringai ir juodi auliniai batai. "Šio prestižinio baro savininkas – gėjus. Go go šokėjais čia dirba tik vyrukai", – paaiškino mūsų gidas.
Strateginiai objektai
Viena turistų dar neatrastų Sankt Peterburgo vietų – miesto pakraštyje įsikūręs sendaikčių turgus. Išdėliotų ant apšepusių turgaus prekystalių ar tiesiog ant žemės, tarp po lietaus telkšančių balų, čia galima rasti dalimis parduodamų carinių porcelianinių servizų ar Antrojo pasaulinio karo laikus siekiančių šovinių, kareiviškų reikmenų, ordinų.
Carinių laikų kiek aplamdytas, neveikiantis, anot prekiautojo, sidabrinis rankinis laikrodis parduodamas už 400 rublių (32 litus). Sovietmečio ordinai – jokia egzotika. Jų kaina, matyt, priklausomai nuo laipsnio, svyruoja nuo 10 iki 50 litų.
"Iš kur gavau? Vaikystėje kolekcionavau", – šyptelėja rusas. Pamatęs į jį nukreiptą fotoaparatą, ima slėpti veidą po aukšta lietpalčio apykakle. "O šito tai nereikia. Turguje fotografuoti draudžiama", – pasakoja neįtikimą istoriją.
Kai kur fotografuoti iš tiesų draudžiama. Bandžiusi metro stotyje nufotografuoti įspūdingo dydžio Lenino mozaiką, lietuvė turėjo sumokėti 100 rublių (maždaug 8 litų) baudą.
"Tai strateginis objektas. Eikite ir pasiskaitykite taisykles", – neaiškia kryptimi kažkur iškabintų taisyklių link pamojo pareigūnas. Mūsų lietuvis gidas tikino: geriau nefotografuoti nei metro stotyje, nei paminklų Leninui mieste. Mat jie visi – strateginiai objektai.
Iš Sankt Peterburgo istorijos:
Caro Petro I įsakymu, 1703 m. prasidėjo Sankt Peterburgo statybos.
1713 m. sostinė iš Maskvos buvo perkelta į Sankt Peterburgą, prie Nevos upės pradėtos statyti laivų statyklos.
Po 200 metų, 1918 m., Petrogradas (taip tuomet vadinosi Sankt Peterburgas) prarado sostinės statusą – bolševikų valdžios sprendimu, sostinė sugrąžinta į Maskvą.
Petras I naująją sostinę pavadino Sankt Peterburgu – savo globėjo apaštalo Petro garbei. 1914 m. Sankt Peterburgas pervardytas Petrogradu, 1924 m. – Leningradu, nors žmonės ir toliau tarpusavyje jį vadino tiesiog Piteriu. Istorinis vardas miestui buvo grąžintas 1991 m.
