Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Pamiršta istorija: mūsų protėviai sugriovė Romą
2009-07-04
Virginija Skučaitė
Lietuviai – palikuonys galingos tautos, dar prieš karūnuojant Mindaugą pagarsėję savo žygiais ir pergalėmis nuo Ispanijos iki Indijos.
Buvome ir iki Mindaugo
Būtent taip mūsų tolimąją istorinę praeitį regi Venesueloje gyvenanti garsi kalbotyrininkė ir žurnalistė Jūratė Statkutė de Rosales. Ji įsitikinusi: dabartiniai baltai (lietuviai ir latviai) gali skaičiuoti keturis tūkstančius savo istorijos metų.
"Tolimoji mūsų, dabar vadinamų baltais, praeitis – 2000 m. pr. Kr. Tais laikais galinga ir didelė tauta gyveno nuo Vyslos iki Uralo ir nuo Suomijos iki Pripetės ir Desnos santakos, – sako J.Statkutė de Rosales. – Tos didelės tautos dalis dabar vadinama rytų baltais, kita dalis – vakarų baltais su prūsais, bet visų jų įsčios buvo Baltijos ruožas nuo Aismarių iki Rygos įlankos. Būtent taip – didžiosios tautos įsčiomis – vadinama apytikrė dabartinė Latvijos ir Lietuvos teritorija Bizantijos VI a. ir Ispanijos XIII a. kronikose."
Neseniai Lietuvoje išleista šios Venesueloje gyvenančios lietuvės knyga "Senasis aisčių giminės metraštis" – naujas fundamentalus žvilgsnis į mūsų istoriją, pirmiausia – laikotarpį iki Mindaugo. Ji parašyta atlikus nuodugnų darbą – ištyrinėjus ir palyginus dokumentus, rašytus senąja ispanų, lotynų, vokiečių, anglų, italų, prancūzų kalbomis, Marijos Gimbutienės, kitų mūsų tautiečių fundamentalius darbus.
Baltai, anot J.Statkutės de Rosales, buvo viena judriausių pasaulio tautų, todėl jų seniausios istorijos aprašymai išliko net keliose Europos kronikose. Nors Vytauto laikų bajorija gerai žinojo apie tūkstantmetę baltų praeitį, bet dabartinė visuomenė dar laikosi nuomonės, kad Lietuva gimė su Mindaugu.
Didžiosios apgavystės
Baltų tautų žygių pėdsakus iki šiol galima aptikti senovės Graikijos, Romos, Bizantijos ir Ispanijos autorių veikaluose, tačiau juose mes vadinami ne baltais, o gudais, gotais, getais, prūsais ir pan. Lietuvius ir latvius vadinti baltais XIX a. pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Nesselmannas.
Anot J.Statkutės de Rosales, klysta Europos lingvistai ir istorikai, pavyzdžiui, tvirtindami, kad Romą VI a. įveikė iš Skandinavijos kilę gotai. Tai šiurkšti istorinė klaida, kurią 1914 m. padarė vertėjas Wilhelmas Martensas, versdamas VI a. Jordano parašytą istoriją apie getų (gotų) kilmę. Be to, vertėjas savo nuožiūra tekste perkėlė getų (gotų) kilmės vietą į priešingą Baltijos jūros pusę – Skandinaviją, ignoruodamas lotyniškąjį tekstą.
Kad gotai (getai) yra kilę iš Prūsijos ir dalies Lietuvos, o ne iš Skandinavijos, patvirtina ir XIII a. Kastilijos karaliaus Alfonso X Išmintingojo karališkosios kronikos, kuriose tai aiškiai parašyta. Kai dabar vadinami gotai V a. apsigyveno Ispanijoje, jie save vadino godais arba, kaip užtinkama Ispanijos viduramžių raštuose, gudais, atėjusiais nuo Baltijos. Tačiau to nepaisė vokiečių istorikai ir kalbininkai, teigdami, kad Ispanijos ateiviai – buvę germanai (gotai).
Žodžiai "godas" ar "gudas" yra visai ne germaniškos kilmės. Be to, nė viena tauta pasaulyje nevadino savęs "gotais" (tokios tautos nebuvo), nes tai yra žodžio "gudas" vertimas į germanų kalbas. Tai vokiečių kalbininkai ir istorikai įbruko žodį "gotai" (goths), visai nesiedami jo su žodžiu "gudai" – taip nutiesė kelią klaidai į Vakarų Europos bei Lietuvos istoriją.
"Aisčių metraščio" autorės nuomone, Lietuvos ir Latvijos vardai buvo du bendriniai žodžiai, reiškiantys "šventa tėviškė" ar "didi tėviškė" (liel teva, liela tevija), nes buvo įprasta tėvų namus ar gimtąjį kraštą vadinti tėvo žeme. Tai būdinga indoeuropiečių kalboms, tačiau, kaip prisipažįsta J.Statkutė de Rosales, ji pritrūko "lielo" prasmės tyrimo prūsų ir mūsų tautosakos pavyzdžiuose. Tyrinėtojai, gyvenančiai Venesueloje, tai sunki užduotis.
Adanaučiaus žygis ir sanskritas
Iš įvairių istorinių Europos kronikų sužinome, kad paskutinis istorinis didžiosios tautos, gyvenusios nuo Vyslos iki Uralo, žygis įvyko V a. po Kr. Tuomet gudai (baltai) įveikė Romos imperiją ir, apsistoję Pietų Prancūzijoje, įkūrė savo karalystę.
Po 50 metų prie savo karalystės jie prijungė visą dabartinės Ispanijos teritoriją, kurioje iki šiol galima aptikti paliktos prūsiškos tarties pėdsakų. Tyrinėtoja dokumentuotai tai nagrinėja neseniai internete pasirodžiusiame rašinyje "Kaip kalbėjo gudai, atvykę į Ispaniją".
Esame palikuonys didelės galingos tautos, kurios organizuota kariuomenė su kavalerija garsėjo mūšių strategijomis. Be to, užimtose teritorijose gudai įvesdavo liberalius įstatymus, organizuotą administracinę tvarką.
Yra žinoma, kad gudai lengvai Nuo Baltijos upėmis nuplaukdavo iki Juodosios jūros ir net buvo įkūrę savo laikinas bazes prie Dunojaus žiočių, Kryme. Štai, pavyzdžiui, XIII a. gyvenusio Kastilijos ir Leono (Ispanija) karaliaus Alfonso X kronikoje rašoma, kad XIV a. pr. Kr. gudų karalius Adanaučius (Athanaus), užvaldęs Dono žemupį, atlaikė Egipto faraono pulkų puolimą. Sudaręs sąjungą su Medų imperija, su medais jis nužygiavo į Indiją, kur ir liko gyventi.
Šiam Adanaučiaus žygiui daug vietos savo "Istorijoje" skyrė 1000 metų vėliau gyvenęs Herodotas – tai parodo žygio svarbą. Be to, jo data sutampa su sanskrito atsiradimu Indijos šiaurės vakaruose.
Sanskritas – kalba, kurioje, pasak J.Statkutės de Rosales, galima įžvelgti indoiranėnų ir baltų kalbų bruožų. Prisiminkime, kad gudai priklauso baltų giminei, o medai – indoiranėnų. Tad peršasi būtent tokia sanskrito atsiradimo versija, o ne gana abstraktus teiginys, kad šia kalba kalbėjo kažkokie nekonkretūs indoeuropiečiai, 1500 m. pr. Kr. įsiveržę į Indiją ir ten gyvenę iki 300 m. pr. Kr.
Baltiški graikų dievai
Po Adanaučiaus mirties (maždaug 1290 m. pr. Kr.) prasidėjo didelio masto Baltijos krašto dievų eksportas į Graikiją, kurioje formavosi senoji kultūra.
Istorikas Česlovas Gedgaudas yra surašęs senovės Graikijos dievus, kuriuos patys graikai vadino šiauriečiais. Tai Apolonas ir jo sesuo Diana, devynios Apolono mūzos, Dianos ir Apolono motina Latona, jūrų deivė Tėtija, žmonėms ugnį atnešęs Prometėjas, karo dievas Marsas (gudai jį laikė savo protėviu), daugybė kitų dievų, kuriuos būtų galima skirti prie baltiškojo palikimo senovės Graikijos mitologijoje.
J.Statkutė de Rosales ta proga primena XVII a. ispanų istoriko Juliano del Castillo teiginį, kad gudų kariai galėdavo mūšyje pelnyti marso ar apolono titulą (tai buvo bendriniai, o ne tikriniai vardai).
Tačiau geriausiai graikų dievų kilmę įrodo "Iliada", kurioje minimi šiauriečių dievai, ginantys Troją. Priminsime, kad Troja (jos sąjungininkai buvo savo bazę prie Dunojaus žiočių turėję gudai) kontroliavo kelią per Dardanelų sąsiaurį į Viduržemio jūrą. "Iliadoje" minimi šiauriečiai dievai gina Troją, o graikų dievai yra Trojos puolėjų pusėje.
Beje, XVIII a. Prūsijoje gyvenęs eruditas Pilypas Ruigys sudarė ir paskelbė 400 žodžių, kurie buvo vienodi lietuvių ir graikų kalbose.
Algirdas Patackas
Kultūrologas
Venesueloje gyvenanti knygos autorė gali žvelgti į Lietuvą tarsi iš šalies. Jos žvilgsnis į istoriją šviežias, nesusijęs su mūsų akademiniais ir pseudoakademiniais sluoksniais, kurie viską, kas teigiama apie Lietuvą iki Mindaugo, vadina istorine beletristika. J.Statkutė de Rosales, gerai mokėdama senąją ispanų kalbą, pateikia mums beveik nežinomas, pavyzdžiui, karaliaus Alfonso X kronikas, kuriose gausu baltistikai itin svarbios medžiagos. Svarbu ir tai, kad pateikiami patys seniausi nuorašai, kurie mūsų istorikams beveik neprieinami. J.Statkutės de Rosales tyrimų stiprioji pusė ta, kad ji naudoja lingvistinį instrumentarijų, remdamasi ispanų kalbininkų darbais.
Pagrindinis jos tyrimų objektas – gotų istorija, jų klajonės, pėdsakai. Be abejo, gotistika svarbi ir baltistikai, nes senovės gotų kalba, kaip ir lietuvių, priskiriama archajiškiausių indoeuropiečių kalbų grupei. Tačiau, mano nuomone, gotai nėra baltai, ką atvirkščiai bando įrodyti autorė. Gotai yra mums artima gentis daugeliu atžvilgių. Vaizdžiai kalbant, juos galima vadinti Baltės – Motinos – sūnumis, iškeliavusiais iš mūsų girių į platųjį pasaulį laimės ieškoti.
Senieji raštai, kuriuos pateikia autorė, mini šalį Skandia (tai būtų Nemuno ir Vyslos žiotys), kuri buvo tarsi daugelio Europos tautų įsčios, t. y. motina. Tai tiesa, tačiau tos tautos jau nebuvo baltai. Mes esame tie, kurie niekur nekeliavo, kurie čia tebegyvena nuo senų senovės – esame gal sėsliausia tauta Europoje. Tai liudija hidronimika ir daugelis kitų mokslų. Painioti baltus ir gotus yra, mano nuomone, metodologinė klaida.
Gerai, kad randasi išankstinių nuostatų neturinčių mūsų praeities tyrėjų – gal jiems pavyks, remiantis šia gerbiamos autorės knyga, stumtelėti į priekį įstrigusį Palemono mito tyrimą? Juk negalėjo ištisos mūsų bajorų kartos tikėti nebūtu dalyku... Gal J.Statkutės de Rosales knyga sujudins užpelkėjusius mūsų istorijos mokslo vandenis, aktualizuos naujas kryptis, sužadins visuomenės dėmesį? Tai būtų didelis knygos pranašumas.
Rimantas Matulis
Istorikas
Mano nuomone, J.Statkutė de Rosales sėkmingai griauna kitataučių sukurtus istorinius mitus, nubraukusius mūsų istorinę praeitį iki Mindaugo. Tai jai labai gerai sekasi padaryti Vakaruose, kur garsūs mokslininkai visokeriopai remia mūsų tautietės pastangas ieškant istorinės tiesos. J.Statkutė de Rosales argumentais ir faktais paremtuose savo tyrinėjimuose išdrįso bene pirmoji pasakyti, kad, pavyzdžiui, germanų palikuonys iš mūsų, baltų tautų, yra pasisavinę istorinę praeitį. Deja, tik menka saujelė mūsų istorikų domisi tuo, ką ištyrinėjo J.Statkutė de Rosales.
Beje, Baltarusijoje gyvenantis Jonas Laurinavičius parašė įspūdingą knygą apie mūsų protėvius "Senovės Lietuva: valstybė ir civilizacija". Autorius vadina baltus pirmaprade indoeuropiečių tauta Europos šiaurėje ir, palaikydamas I.Statkutę de Rosales, dar kartą pagrindžia getų, godų ir gotų baltiškumą, paneigia jų germaniškas šaknis. Pravartu būtų šią knygą išleisti lietuvių kalba.
Aivaras Citronas
Istorikas, dirbantis Didžiojoje Britanijoje
Kiekvienas priėjęs prie bet kurio Lietuvos piliakalnio, kurių ne vienas yra 2000–3000 metų senumo, turėtų nustebti – kodėl mes dabar švenčiame tik tūkstantį metų nuo Lietuvos vardo paminėjimo? Kodėl mes tokie besarmačiai? Pastarąjį žodį pavartojau neatsitiktinai, nes mes ir dabar gyvename teritorijoje, kuri buvo didžiulės mūsų valstybės, tris tūkstančius metų vadintos Sarmatija, dalis. Tai patvirtina šimtai 2000–3000 metų senumo dokumentų. Tai patvirtina ir J.Statkutės de Rosales kruopštūs senųjų dokumentų tyrimai.
Apie mus, nesvarbu, kaip buvome vadinami atskirais istorijos periodais, nenori girdėti dauguma Lietuvoje dirbančių istorikų, nes istorija susipynusi su politika ir religija, o civilizacijos istorijos pradžia sutapatinama su krikščionybės atsiradimu. Tai akivaizdu ir visiems žinomoje Adolfo Šapokos istorijoje, kurios maždaug 80 proc. turinio skiriama laikotarpiui nuo Vytauto laikų. Tai man panašu į sovietmečio Lietuvos istorijos vadovėlį, kuriame tiek pat vietos – 80 proc. – buvo skiriama tarybiniams laikams.
Vis daugiau mokančių kalbas ir tyrinėjančių pirminius istorinius šaltinius randa daugybę faktų, patvirtinančių, kad mūsų valstybės šaknys yra 2000–3000 metų senesnės, nei buvo tvirtinama iki šiol. Už tai turime būti ypač dėkingi J.Statkutei de Rosales, kurios istoriniai "patiekalai" dar niekaip netelpa ant šiuolaikinių Lietuvos istorikų stalo. Beje, turiu pastabėlę autorei: gotai – tai karių luomas. Reikėtų sukoncentruoti dėmesį ne vien į šį luomą, bet į bendrą jų visuomenės sąrangą.
Vykintas Vaitkevičius
Archeologas
J. Statkutė de Rosales nėra pirmoji ir, matyt, ne paskutinė autorė, kuri, kilniausių jausmų lietuviams ir latviams vedama, siekia įkvėpti joms pasididžiavimo garbinga praeitimi jausmą. Tačiau nedera pamiršti, jog savo knygoje autorė nesilaiko akademiniams darbams įprastų mokslinių standartų, o šaltinių ir literatūros sąrašas byloja subjektyvų ir selektyvų autorės požiūrį į istoriografiją. Verčiamų istorijos šaltinių citatų originalo kalba nebuvimas reiškia, jog skaitytojas į tyrimų objektą tegali žvelgti per autorę.
"Senojo aisčių giminės metraščio" autorė sukuria įspūdingą baltų (senovės lietuvių ir latvių) praeities pasaulį. Bet knyga išeina iš mokslinių argumentų lauko – skaitytojui paliekama teisė pačiam apsispręsti, tikėti ar netikėti autorės propaguojamomis idėjomis.
Leopoldas Krušinskas
Česlovo Gedgaudo labdaros fondo pirmininkas
Mūsų fondo išleista Česlovo Gedgaudo knyga "Mūsų praeities beieškant" sukėlė tokį didelį visuomenės susidomėjimą senąja mūsų istorija, kad nedvejodami ėmėmės sunkaus darbo išversti į lietuvių kalbą populiariausią J.Statkutės de Rosales veikalą, adaptuotą paprastam skaitytojui.
Tikimės, kad "Senasis aisčių giminės metraštis" (didžiąją tautą, gyvenusią tarp Vyslos ir Uralo, aisčiais pirmieji pavadino, rodos, romėnai) paskatins diskusijas visuomenėje, besidominčioje senąja mūsų istorija, paakins įvairių sričių specialistus atlikti tyrimus, kurie paneigtų vyraujančią nuomonę, esą mes – iš pelkių ir užmaršties prisikėlę laukiniai. Manau, J.Statkutės de Rosales knyga ne tik paakins imtis išsamesnių Lietuvos istorijos iki Mindaugo tyrimų, bet ir ši tema nebebus tabu mūsų šalies mokslo įstaigose.
"Senasis aisčių giminės metraštis"
Neseniai knygynuose pasirodžiusi J.Statkutės de Rosales studija parengta pagal specialistams Ispanijoje išleistą minėtos autorės knygą "Los Godos".
"Aisčių metraštis" (taip sutrumpintai knygą vadina pati jos autorė) – tai trečia J.Statkutės de Rosales knyga lietuvių kalba po darbų "Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje" ir "Didžiosios apgavystės". Autorė, remdamasi senovės graikų, romėnų, kitų tautų istorikų ir kalbos, geografijos tyrinėtojų darbais, senaisiais Lietuvos raštais, archeologijos duomenimis ir kitais šaltiniais, teigia, kad karo žygius į Romą ir Indiją, kitus tolimus kraštus rengė nuo Vyslos iki Uralo gyvenę aisčių (lietuvių, latvių, prūsų ir kitų baltų genčių) protėviai, o ne germanai. Tai ir daugybė kitų teiginių aukštyn kojomis apverčia senosios Europos istoriją.
Buvusio Venesuelos istorijos akademijos pirmininko Guillermo Moróno nuomone, J.Statkutės de Rosales darbai atskleidžia ankstyvesnę nei graikų ir romėnų civilizaciją Europoje. Panašiai apie mokslininkės darbus atsiliepia JAV ir kitų šalių mokslininkai.
