Tris sa­vai­tes gu­lė­ti ir žiū­rė­ti į lu­bas. To­kį die­nos re­ži­mą me­di­kai nu­ro­dė po klu­bo są­na­rio pro­te­za­vi­mo ope­ra­ci­jos sveiks­tan­čiam kau­nie­čiui Ri­čar­dui Ja­vors­kiui. Jam pir­mam ša­ly­je imp­lan­tuo­tas nau­jo mo­de­lio pro­te­zas.

Ge­rai be­si­jau­čian­tis R.Ja­vors­kis pri­si­pa­ži­no gy­dy­to­jų ne­klau­san­tis. Li­go­nis ant­rą die­ną po transp­lan­ta­ci­jos apė­jo ap­link lo­vą, o įsi­drą­si­nęs, pa­si­rem­da­mas ra­men­tais, - ir į tua­le­tą.

Pir­mas pa­cien­tas Lie­tu­vo­je

„Li­go­nio tai­syk­lė­se pa­ra­šy­ta, kad po to­kios ope­ra­ci­jos ga­li­ma kel­tis po pa­ros. Tik ne­nu­ro­dy­ta, kad tai ga­li­ma ir žmo­gui, tu­rin­čiam tik vie­ną ko­ją", - sa­kė hu­mo­ro ir drą­sos ne­sto­ko­jan­tis R.Ja­vors­kis. Kai­rio­sios ko­jos jis ne­te­ko vai­kys­tė­je per au­to­mo­bi­lio ava­ri­ją.

Lo­vos re­ži­mą jam sky­ręs gy­dy­to­jas Arū­nas Ver­te­lis apie pa­cien­to sa­va­va­liš­ką žy­gį dar ne­ži­no. O kas bus, kai su­ži­nos? „Juk nie­ko blo­go neat­si­ti­ko", - lyg ma­žas vai­kas tei­si­no­si šeš­tą de­šim­tį įpu­sė­jęs vy­ras ir šiek tiek kils­te­lė­jo „lif­tą". Taip R.Ja­vors­kis va­di­na me­cha­niz­mą lo­vos gal­vū­ga­liui pa­kel­ti. Jam la­bai no­ri­si bent kiek pa­sė­dė­ti, bet ir to ne­ga­li­ma: imp­lan­tuo­to dirb­ti­nio šlau­ni­kau­lio da­lis yra la­bai trum­pa, to­dėl ju­di­nant ga­li iš­lūž­ti.
Kau­nie­tis R.Ja­vors­kis - pir­mas žmo­gus Lie­tu­vo­je, ku­riam imp­lan­tuo­tas nau­jas mo­der­nus klu­bo są­na­rys, pa­ga­min­tas bend­ro­vės „Johnson&Johnson". Šlau­ni­kau­lio pro­te­zo da­lis - tik sep­ty­nių cen­ti­met­rų il­gio, kai ki­tų, iki šiol nau­do­tų, yra dvi­gu­bai il­ges­nė.

„Nau­ja­sis pro­te­zas iš­sau­go pa­cien­to šlau­ni­kau­lį, mat są­na­rį imp­lan­tuo­jant su­ža­lo­ja­ma daug ma­žes­nė jo da­lis. Tai su­tei­kia ga­li­my­bę pro­te­zuo­ti šlau­ni­kau­lio są­na­rius jau­niems žmo­nėms", - džiau­gė­si pir­mą to­kią ope­ra­ci­ją ša­ly­je at­li­kęs Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to Or­to­pe­di­jos ir trau­ma­to­lo­gi­jos kli­ni­kos gy­dy­to­jas A.Ver­te­lis.

Bus ga­li­ma pa­kar­to­ti

Dirb­ti­niai klu­bo są­na­riai nė­ra am­ži­ni. Įp­ras­tai jie lai­ko apie de­šimt me­tų. Per tiek lai­ko pro­te­zai su­si­dė­vi ir juos rei­kia keis­ti. To pa­ties il­gio 15 cm dirb­ti­nį šlau­ni­kau­lį imp­lan­tuo­ti ant­rą kar­tą bū­tų neį­ma­no­ma, nes to­kia na­tū­ra­laus li­go­nio kau­lo da­lis jau bū­tų su­tru­pė­ju­si. Dėl šios prie­žas­ties iki šiol klu­bo są­na­riai pa­kar­to­ti­nai ne­bū­da­vo pro­te­zuo­ja­mi. Tai taps įma­no­ma išė­mus trum­po­jo šlau­ni­kau­lio pro­te­zą.

„Pa­si­tai­ko pa­cien­tų, ku­rių vir­šu­ti­nė šlau­ni­kau­lio da­lis dėl trau­mų ar įgim­tų ano­ma­li­jų es­ti de­for­muo­ta ir ne­tu­ri ka­na­lo, į ku­rį bū­tų ga­li­ma įves­ti pro­te­zą. Mū­sų iki šiol nau­do­ti dirb­ti­niai są­na­riai to­kiems li­go­niams taip pat ne­ti­ko", - nau­jo­jo pro­te­zo pra­na­šu­mus var­di­jo gy­dy­to­jas A.Ver­te­lis.

Pa­dengs de­šim­ta­da­lį kai­nos

Mū­sų vals­ty­bė li­go­tiems gy­ven­to­jams per­ka įpras­tus se­nuo­sius klu­bo ir ke­lio są­na­rio pro­te­zus. Jų ei­lė­je ten­ka lauk­ti vie­nus ar dve­jus me­tus. Iš­si­va­duo­ti nuo su­si­dė­vė­ju­sio są­na­rio ke­lia­mo skaus­mo ar gau­ti mo­der­nes­nį pro­te­zą, ku­rio su­dė­ty­je nė­ra ce­men­to, tė­ra vie­na ga­li­my­bė - pirk­ti jį už sa­vus pi­ni­gus.

Pa­gal ei­lę pro­te­zo su­lau­ku­siam li­go­niui kom­pen­suo­ja­ma da­lis jo kai­nos. R.Ja­vors­kiui vals­ty­bė kom­pen­suos 1700 li­tų. Ta­čiau pro­te­zas kai­na­vo be­veik de­šimt kar­tų dau­giau - 16 tūkst. li­tų.

„Tik vai­kų dė­ka ga­lė­jau nu­si­pirk­ti", - ir džiau­gė­si, ir ap­gai­les­ta­vo dvie­jų sū­nų, ku­rių vie­nas gy­ve­na Ame­ri­ko­je, tė­vas. Sū­nūs su­pra­to tė­vo skaus­mą: jau dve­jus me­tus jis ne­ga­lė­jo ju­dė­ti be vais­tų, nors yra did­vy­riš­kai kant­rus.

Gy­ve­ni­mas be kojos

Vai­kys­tė­je po au­toa­va­ri­jos esą dėl me­di­kų kal­tės kai­rės ko­jos ne­te­kęs R.Ja­vors­kis be pro­te­zo ak­ty­viai nu­gy­ve­no pu­sę am­žiaus. Žai­dė fut­bo­lą, ant pe­čių ne­šio­jo au­gan­čius sa­vo vai­kus. Dėl di­de­lio krū­vio ir su­di­lo svei­ko­sios ko­jos są­na­rys.

„Esu ekst­re­ma­lių po­jū­čių mė­gė­jas", - taip apie sa­ve kal­ba vie­to­je ne­nus­tygs­tan­tis vy­ras. At­ro­do, kad skau­džiau­sia jam gy­ve­ni­me ati­te­ku­si lem­tis - ne vie­nos ko­jos am­pu­ta­ci­ja, o ki­tos ope­ra­ci­ja, bet kad yra pri­vers­tas gu­lė­ti lo­vo­je. Rea­bi­li­to­lo­gai pri­si­pa­žįs­ta, jog to­kio pa­cien­to dar ne­tu­rė­jo.