Prie įstabių Lietuvos krepšinio rinktinės pergalių šiemečiame Pasaulio krepšinio čempionate neabejotinai prisidėjo ir medikai. Apie jų darbą ir krepšininkų ištvermę – pokalbis su vienu rinktinės narių sveikatos sergėtojų ir stiprintojų, Kauno medicinos universiteto Reabilitacijos klinikos gydytoju Vyteniu Trumpicku.

– Kaip vertinate šiemetės rinktinės narių sveikatą? Ar mūsų vyrai – ne tik vieni profesionaliausių, bet ir stipriausių pasaulyje?

– Ketveri metai su kolega docentu Rimtautu Gudu dirbu rinktinėje ir nė vienais nebuvo sveikut sveikutėlių krepšininkų, kurie nebūtų patyrę traumų. Vienų jos lengvesnės, kitų sunkesnės. Šiemetėje rinktinėje traumų buvo kaip niekada daug. Vien Roberto Javtoko bėdos buvo labai didelės.

– Apie šio krepšininko ištvermę sklinda legendos. Jis pats pasakė, kad žaidė be kojų. Ką tai reiškia?

– Robio (R.Javtoko – red. past.) sveikatos būklės čempionate neįmanoma net įsivaizduoti. Man pačiam sunku suvokti, kaip jis galėjo žaisti, nes atsistodavo ant kojų, tik užblokavus skausmą, kurį kėlė patempti čiurnos raiščiai. Prieš kiekvieną treniruotę ir varžybas suleisdavome vaistų nuo skausmo. Juozukas (Juozas Petkevičius, techninis vadybininkas – red. past.) kojas imobilizuodavo specialiais įtvarais, suverždavo elastiniais tvarsčiais. Tačiau daug tvarstyti negalėdavo, nes kojos buvo sutinusios ir nebūtų tilpusios į sportinius batelius. Robis nejautė nei čiurnų, nei pėdų, todėl taip ir įvardijo – be kojų.

– Tačiau tokia buvo R.Javtoko valia: žaisti, nepaisant sveikatos problemų?

– Jis besąlygiškai reikalavo, kad suteiktume medicinos pagalbą, numalšintume skausmą ir veržėsi į aikštelę. Toks Roberto charakteris. Jis kovotojas.

– Ir ta dvasia jis, komandos kapitonas, ir treneris Kęstutis Kemzūra užkrėtė kitus? Stebint rungtynes neatrodė, kad Simui Jasaičiui skaudėtų koją.

– O ją skaudėjo net naktį, ilsintis. Simas be skausmo malšinamųjų nebūtų galėjęs užmigti. Blauzdos raumuo buvo plyšęs apie 30 centimetrų. Laimė, kad jis buvo ne skersinis, o išilginis. Nuo išsiliejusio kraujo visa koja iki pėdos buvo juoda – kaip juodaodžio. Simas sunkiai vaikščiojo, bet aikštelėje, viską užmiršęs, bėgiojo kaip sveikas. Šie vyrai nepaprastai kantrūs.

– Tokias traumas patyrę žmonės neina į darbą, guli lovoje ir laukia, kol pasveiks. Argi to daryti nereikia?

– Sportininkai yra kitokie žmonės. Didysis sportas yra ligos diagnozė. Jame nuolat kas nors atsitinka. Visus kankina lėtiniai skausmai, kurie dabar numalšinami, o senatvėje pasireikš. Juk kenčia sportininkų sąnariai, klubai. Sportininkai savo darbo karjerą baigia palyginti anksti. Krepšininkai, būdami 35-erių, jau pakabina sportinius batelius ir pradeda gydytis.

– Medikų galimybės padėti ligoniams didėja. Jūs Turkijoje turėjote visą reabilitacijos klinikos įrangą?

– Turime modernius pistoletus vaistams įšvirkšti, poliarizuotos šviesos, magnetinių laukų, ultragarso, stimuliacijos, kontrastų ir kitokią fizioterapijos aparatūrą – viską, ką turi normali reabilitacijos ligoninė.

– Tai gabenotės iš Lietuvos?

– Taip, susidėjome į specialią didelę metalinę dėžę, kurią kažkas praminė karstu, ir nuskraidinome. Be jos, vežėmės ir didelį krepšį vaistų – ne tik nuo skausmo, bet ir virškinimo sutrikimų, kitų negalavimų.

– O kaip saugojote krepšininkų sveikatą?

– Parūpinome kitokių maisto papildų, padedančių organizmui greičiau atsigauti. Labai svarbu subalansuotas mikroelementų, baltymų, amino rūgščių kiekis. Būtina palaikyti reikalingą testosterono kiekį kraujyje, stiprinti širdies raumenį.

– Mityba taip pat svarbi?

– Meniu sustatėme dar prieš pusmetį ir išsiuntėme turkams. Maitinimas buvo puikus.

– O jūs patys kaip atlaikėte darbo krūvį ir įtampą, kuri juk veikė ir jus, medikus? Juolab kad abu su gydytoju R.Gudu esate žaidę krepšinį?

– Negalėjome būti abejingi tam, kas vyksta krepšinio aikštelėje. Stebėjome ne tik sportininkų sveikatos būklę, bet ir žaidimą, rezultatus. O gulti eidavome 2–3 val. nakties. Po varžybų visi susirinkdavo į tą mūsų reabilitacijos kabinetą, nes jis buvo didžiausias, nors ir nieko neskaudėdavo. Susirinkdavo pasidalyti įspūdžiais. Krepšininkai pamiegodavo po pietų, bet mes negalėjome sau to leisti. Tuomet nuovargio nejautėme, jis apėmė sugrįžus namo.

– Sugrįžimas ir sutiktuvės buvo malonūs ir jums, prisidėjusiems prie medalių?

– Be jokios abejonės. Medalis šiemet buvo įteiktas R.Gudui, kurį jis peradresavo visai mūsų, medikų, komandai: masažuotojams J.Petkevičiui, Aidui Buzeliui, Aleksejui Peleckiui. Aš medalį gavau 2007-aisiais.

– Ar manote, kad sportininkams verta aukoti sveikatą dėl medalių?

– Robis yra pasakęs: vasaras atiduodi ir jokio medalio, vis ketvirta vieta, yra blogai. Neturi medalio – nėra ką prisiminti.

– Kas dabar gydys ir globos traumas patyrusius krepšininkus, jau išsiskirsčiusius į savo klubus?

– Klubuose dirba gydytojai, jie ir globos. Geros komandos turi gerų gydytojų. Mokėdami didelius pinigus sportininkams komandų savininkai darys viską, kad žaidėjai būtų stiprūs. Mes Lietuvos rinktinės narius globosime visą gyvenimą, jei tik jie to norės.

Kas yra čiurna ir jos raiščiai

Čiurna yra lanksčioji dalis, nuo kurios prasideda pėda ar plaštaka. Raištis yra tvirtas, du ar daugiau kaulų jungiantis audinys. Raiščiai padeda išlaikyti mūsų skeleto kaulus įprastoje anatominėje padėtyje. Dažniausia trauma yra čiurnos raiščių patempimas. Lietuvoje per metus daugiau nei 20 tūkst. žmonių dėl to kreipiasi į gydytojus. Čiurnos raiščiai patempiami, kai pėda netikėtai kryptelėja į šoną, nikstelėja, pavyzdžiui, kai krepšininkas pašokęs nusileidžia ant nelygaus pagrindo ar kito žaidėjo pėdos. Pasitempti čiurnos raiščius labai paprasta ir kasdienėse situacijose, pavyzdžiui, lipant laiptais, paslydus ant ledo ir pan. Apie 90 proc. atvejų patempiami išoriniai čiurnos raiščiai. Patyrus šią traumą, pėda pasisuka į vidinę pusę, o skausmas jaučiamas išorinėje pėdos pusėje.

Čiurnos patempimo simptomai

Simptomų intensyvumas priklauso nuo raiščių patempimo laipsnio.

Pirmo laipsnio simptomai yra skausmas ir tinimas. Dauguma ligonių gali vaikščioti, bet negali bėgti ar šokinėti.

Antro laipsnio simptomai – ne tik skausmas, bet ir didesnis tinimas, poodinis kraujo išsiliejimas. Vaikštant jaučiamas skausmas, ligonis gali žengti vos kelis žingsnius.

Trečio laipsnio, kai raištis visiškai nutrauktas, simptomai – didelis skausmas, tinimas, nustatomas poodinis kraujo išsiliejimas, vaikščioti beveik neįmanoma. Kartais jaučiamas sąnario nestabilumas.

Gydymas

Pirmos dvi paros po sužeidimo yra kritinis periodas. Juo turi būti kiek įmanoma sumažintas pažeistai vietai tenkantis krūvis. Gali būti naudojami įtvarai ar kitos priemonės.

Pirmas dvi paras po traumos pažeista vieta šaldoma po 20 min. kas 3–4 valandas. Šaldant gali būti naudojamas ledas, šaldytų daržovių pakuotės ar kitos turimos priemonės.

Spaudimas padeda sumažinti pažeistos vietos tinimą. Elastinis tvarstis vyniojamas taip, kad kiekviena kita vija uždengtų pusę ankstesnės vijos. Tvarstyti reikia tvirtai, bet ne per daug stipriai, kad nesutriktų kraujotaka. Jei pirštai ima tirpti, šalti ar mėlynuoti, reikia nedelsiant atlaisvinti tvarstį.

Jei įmanoma, pažeistą vietą laikykite aukščiau širdies lygio, pavyzdžiui, sužeistą koją ar ranką nakčiai padėkite ant pagalvėlės.

Kaip išvengti patempimų?

Prieš treniruotę būtinai taisyklingai apšilkite.

Prieš sportuodami atlikite tempimo pratimus.

Avėkite tinkamą avalynę.

Nebėgiokite slidžiais ar nelygiais paviršiais.

Raumenų tempimo pavojai

Išmanykite savo sportą ir pažinkite savo kūną. Nesvarbu, kokią sporto šaką pasirinkote, svarbu žinoti, kurie raumenys dalyvaus treniruotėje.

Didžiausią dėmesį skirkite raumenims, kurie bus labiausiai apkrauti per treniruotę.

Apšilkite prieš tempimą. Pavaikščiojimas, pašokinėjimas, pabėgiojimas ristele padeda raumenims sušilti.

Tempimą pradėkite lėtai. Krūvį didinkite pamažu, neskubėkite. Nereikia persistengti, nes galite sau pakenkti.

Tempimą išlaikykite kurį laiką. Kai pajusite, kad raumuo įsitempė, išlaikykite jį tokios būklės, kol suskaičiuosite iki 10. Tuomet dar truputį įtempkite ir vėl skaičiuokite iki 10.

Tegul tempimo pratimai tampa įpročiu. Net jei turite mažai laiko, netrumpinkite ir nepraleiskite tempimo: ši treniruotės dalis daug svarbesnė nei keletas papildomai atliktų jėgos pratimų.

Pakartokite tempimo pratimus baigę treniruotę. Šie pratimai padės kūnui atvėsti ir nurimti, be to, jie pagerina kūno lankstumą.