Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Š.Giršovičius pergalių sieks drausme
2009-01-07
Česlovas Kavarza
FBK "Kauno" sporto direktoriaus pareigas į "Atlanto" vyriausiojo trenerio antpečius iškeitęs Šenderis Giršovičius kviečia uostamiesčio aistruolius būti kantriems laukiant pergalių ir vėl grįžti į stadioną.
– Grįžtant treniruoti "Atlantą", derybose su klubo prezidentu ir direktoriumi Vaciu Lekevičiumi, jokių sąlygų vienas kitam nekėlėme, – dienraščiui sakė 55 metų specialistas. – Padirbėjęs direktoriumi ketverius metus, vėl panorau išmėginti jėgas ant trenerio tiltelio. Aš – ne administracijos žmogus, noriu dalyvauti žaidime, kartu su žaidėjais džiaugtis pergalėmis, liūdėti dėl nesėkmių.
– Kaune buvote klubo sporto direktoriumi. Ką veikia tokias pareigas užimantys žmonės?
– Treneris mato komandą, varžovus ir aikštę. Direktoriaus pareigos apima daug daugiau. Ant mano pečių gulė klubo strategija, veiklos organizacija, futbolininkų buities tvarkymas. Šiandien galiu pasakyti – šis darbas man daug davė. Nemažai laiko praleidau ir Škotijoje, Vladimiro Romanovo valdomoje "Hearts" komandoje. Ten pamačiau kitokią futbolo virtuvę nei pas mus.
– Tikriausiai futbolas Lietuvoje ir Škotijoje skiriasi lyg diena nuo nakties?
– Futbolas Škotijoje toks pat: kamuolys, aikštėje – 22 žaidėjai, tačiau mane pribloškė škotų meilė sporto karaliui. Ši šalis – futbolo valstybė. Lietuviams sunku tai suvokti. Škotijos sostinė Edinburgas, kuriame dirbau, dydžiu panaši į Kauną. Mieste dvi aukščiausiame divizione rungtyniaujančios ekipos – "Hearts" ir "Hibernian". Kai joms teko susiremti šios šalies taurės varžybų pusfinalyje, dėl didelio susidomėjimo rungtynes reikėjo perkelti į Glazgą. Nors abi komandos turi vienodus – apie 18 tūkst. vietų stadionus, tačiau nė iš tolo nebuvo minties, kad į vieną jų tilps abiejų komandų gerbėjai. Sunku nusakyti jausmą, kai matai iš Edinburgo į Glazgą vykstančius 48 tūkst. futbolo aistruolių. Ar įmanoma įsivaizduoti, jei į "Atlanto" rungtynes kitame mieste autobusais, automobiliais vyktų 25 tūkst. sirgalių?
Tuomet supranti, jog futbolas – ne vien žaidimas. Futbolas – tai šeima, seneliai, vaikai, tai istorija. Į 130 metų "Hearts" stadioną abonementus pirko proseneliai, o šiandien tose pačiose vietose sėdi jų anūkai, proanūkiai. Apskritai į kiekvieno 1-ojo diviziono klubo rungtynes stebėtis susirenka nemažiau nei 10–15 tūkst. žmonių.
Dar Škotijoje stebino sirgalių patriotiškumas. Kai komandai sunku, kai klubui gresia iškritimas į žemesnę lygą, ją palaikyti susirenka daugiau aistruolių nei įprasta. Pas mus atvirkščiai: jei klubas užima paskutinę vietą, žiūrovai nuo jo nusisuka.
– Parvykęs iš Škotijos tikriausiai pasijusdavote grįžęs į akmens amžių?
– Ne. Apskritai Lietuvos futbolo situacija yra normali. Mes turime pakankamai normalias sąlygas. Tik viena yra keista: kad valstybė neturi nacionalinio stadiono. Pastaruoju metu žingsnį futbolo infrastruktūroje žengė marijampoliečiai. Jie pastatė gerą stadioną, maniežą. Ir uostamiestyje jaučiu pagyvėjimą. Jei dar turėtume maniežą, kokius turi Vilnius, Kaunas ir Marijampolė, ir jie užimti nuo ryto iki vakaro.
– "Atlante" jums vėl teks bendrauti su ekscentriškuoju V.Lekevičiumi.
– Gerbiu jį. Vacys, kaip ir aš, – futbolo žmogus, atidavęs šiai sporto šakai širdį. Atėjau dirbti, gyventi su komanda. Niekados neužsibrėžiu termino, kiek metų ją treniruosiu. Iš pradžių reikės laiko apsižiūrėti, kol susigulės įspūdžiai apie žaidėjus. Šiandien "Atlante", palyginti su 2002 m., kai dirbau jame, – visiškai nauja futbolininkų karta.
Artimiausiu metu man reikia ramybės, futbolo ir pasitikėjimo. Daugiau nieko nereikia. Ką daryti futbole, Dievas, manau, man kažkiek žinių davė. Tikiuosi, kažką vis vien nuveiksime. Jei būsime kantrūs – sulauksime rezultatų. Jei pasistumsime į viršų viena dviem vietomis – labai gerai. O jei dar aukščiau – būtų fantastika.
– Kokie bus pirmieji jūsų, kaip vyriausiojo trenerio, žingsniai?
– Pirmiausiai sieksiu drausmės. Gyvenimiškos ir žaidimo. Futbolininkai turės suprasti mane, o aš stengsiuosi suprasti juos. Turiu savo futbolo viziją. Žaidėjus rinksiuosi pagal savo koncepciją. Malonu, kad į pirmąją mano treniruotę nė vienas žaidėjas nepavėlavo. Sakiau, kad rinktųsi pusvalandį iki jos pradžios, ir visi atvyko laiku. Per tas minutes iki treniruotės vyrai turi susikaupti, pasirengti pratyboms.
