Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
N.Oželytei — viešumos celibatas
2008-04-05
Aktorė, politikė, Nepriklausomybės Akto signatarė iš žinomumo lauko pasitraukė į apmąstymų celę
Aktorė, režisierė, TV laidų vedėja Nijolė Oželytė jau kurį laiką dingusi ir iš visų įmanomų ekranų. Ir į juos sugrįžti nežada. Ji sako, kad dar neatėjo tinkamas laikas.
Apie dabartinę veiklą į kalbas nesileidžianti moteris prasitaria, kad jos sugrįžimas į televiziją po ilgesnės nei trejų metų pertraukos galėtų panėšėti į vulkaną, jei tik ji čia pamatytų prasmę. Bet kol kas N.Oželytei kur kas prasmingesnė atrodo kelionė į Malaiziją.
– Nijole, kodėl pasitraukėte iš visos ankstesnės savo veiklos? Ar išvargino viešas gyvenimas?
– Niekur aš nepasitraukiau. Taip atsitiko, ir tiek. Tiesiog supratau, kad taip reikia, nors negaliu sakyti, kad tai naudingiau negu visas prieš tai buvęs gyvenimas. Bet buvo baisu suvokti, kad dabartinė sistema vadinasi „Žmogus žmogui – klientas“. Geriau jau, kai žmogus žmogui – vilkas. O kai savanaudiškumas visame kame: ir santuokoje, ir darbe... Pasirodo, aš esu ne toje sistemoje. Taigi galiu joje ir nedalyvauti. Tam, kad tą suprasčiau, reikėjo likti visai vienai.
– Nejau nepasiilgstate ankstesnės aplinkos, televizijos, visuomenės dėmesio?
– Galvojau, kaip bus, kada nerodys televizorius, kai nerašys laikraščiai, ar nepasireikš priklausomybės simptomai? Ne, nieko. Dabar labai geras periodas - susiskaičiavimo, supratimo, ką reiškia prakaituoti krauju. Tai, ką aš dariau televizijos laidose, man dabar yra stipriai juokinga. Ginčytis gali tik tie žmonės, kurie nežino, kaip yra iš tiesų. Žinantis žmogus nesiginčija. Jis tiesiog žino ir laukia, kol kiti patirs tą patį, kad būtų su kuo pakalbėti. Nes kitaip... Žmonių daug, o pakalbėti nėra su kuo.
– Ką veikiate šiuo metu?
– Sėdžiu sau ir „jautinėju“. To pasakyti žodžiais negalima: siužeto nėra. Tik tai patyręs supranti, kad to perduoti žodžiais negalima. Potyriai – absoliučiai neperduodami dalykai. Pasaulį pradedi turėti tada, kai jį patiri. Atsimenu, kaip pykdavau jaunystėje skaitydama filosofų veikalus, kada jie ten aiškindavo: „Sėdėk po medžiu, kad viską suprastum.“ Man atrodė, begėdžiai, negali pasakyti, ką padaryti, kad nušvistum. O dabar aš manau, kad jie teisūs.
Durniai tie, kurie nori vaikščioti per vandenį, užuot susivokę.
– Taigi davėte sau laiko susivokti?
– Jokio laiko sau nedaviau, tiesiog jaučiu, kad tas periodas dar tęsiasi. Vadinasi, taip turi būti. Kai panyri į vidinius potyrius, ta būsena ir gyveni. Man niekad anksčiau nėra taip buvę. Gal ir esu kada to norėjusi, bet niekada negalėjau sau to leisti. Dėl įsipareigojimų. Po kiekvienos Arūno Valinsko laidos savaitę nemiegodavau. Mąstydavau, kad ne tą žodį pasakiau... Pati sukeldavau bangas, o paskui bandydavau pamatyti jose savo atspindį. Svarbu suprasti, kodėl dabar toks laikas, – tada nesinervini, lauki jo pabaigos. Bus pabaiga, atsikelsiu ir nueisiu į televiziją, kur mane kviečia. O kol kas man – viešumos celibatas.
– Ar įžvelgiate klaidų savo praeityje?
– Praėjus dešimčiai metų supranti, kad plėšytis taip, kaip aš plėšiausi, gali tik nežinantys žmonės. Per kiekvieną savo gimtadienį, kai išvažiuoju kur nors, atskleidžiu sau bent vieną tiesą.
– Kodėl bėgate iš Lietuvos per savo gimtadienį?
– Man tą dieną nereikia jokių žmonių. Kad niekam nesukelčiau problemų ir išvengčiau piniginių dovanų, kurių aš nevertinu, ramiai sau išvažiuoju.
– Vadinasi, į Malaiziją išsirengėte neatsitiktinai?
– Ne ne. Tikrai neatsitiktinai. Kaip pradėjau nuo keturiasdešimt penkerių, taip iki šiol tą dieną būnu toli nuo namų.
– Tokius įpročius paskatino jūsų motinos mirtis?
– Na, iš tiesų, tas jausmas toks įdomus. Keistai jautiesi būdamas prie durų kitas... Po motinos mirties tai fiziškai pajutau. Kol mama gyva, tu dar vaikas, net jei tau šešiasdešimt. O kai tos tarpinės grandies nebėra – visiškai pasikeičia minčių eiga, pasaulio suvokimas, vertinimas. Man taip atsitiko.
– Ar prie to prisidėjo ir tai, kad tapote močiute?
– Aš – ne fiziologiškas žmogus ir nemanau, kad anūkai ir vaikai yra mano tąsa. Aš esu varteliai, pro kuriuos „įvažiavo“ trys šaunios merginos, per vieną iš jų į šį pasaulį „įvažiavo“ dar du žmogučiai ir jokios tąsos nei jose, nei anūkuose aš nematau. Kiekvienas – atskiras žmogus, atskiras individas su savo galimybėmis, su savo atsiradimo istorija, kurios nežino nei tėvai, nei seneliai. Nesvarbu, kiek žmonių aplinkui, kiek kartų tekėsi ir kiek vaikų prisigimdysi. Gyvenimas – vienatvė. Prakilni, tauri vienatvė. Jeigu tą suvoki, gali labai nepretenzingai bendrauti su žmonėmis, turėti daug draugų ir gerus santykius su vaikais. O jei vis bandai su kuo nors susilieti, kaip mes, moterys, mėgstame, – tai yra tragiška. Žmogus – ne cukrus. Jis neištirpsta kitame.
– O kaip kalbos apie tai, kad kiekvienam iš mūsų skirta antroji pusė?
– Tai – tik tarškalai, pigūs narkotikai sąmonei, kuri nemoka gyventi ir bijo mirti. Lygiai taip pat, kaip ir frazė, kad žmogus gimsta laimei. Nors tai A.Čechovo žodžiai, kvailesnio pasakymo nesu girdėjusi. Žmogus negimsta laimei. Gyvenimas – mokykla. Keli iš mūsų, baigę mokyklą, gali ją prisiminti su malonumu? Retas kuris. Gyvenime irgi analogiškai. Laimė aplanko tuos, kurie supranta, kad bus galas ir kad tas galas yra visai ne galas. Tai – atestatas į dantis ir tada – laisvė. Tie, kurie supranta visa tai, yra laimingi nepriklausomai nuo siužeto, o kurie nesupranta – kankinasi. Ieškoti laimės automobilyje, algoje arba poste gali tiktai kvailys. Pinigai – didelė ir baisi nelaisvė.
Ubagas gali geisti milijonų, bet kai gauna... Mes skaitome laikraščiuose apie tai, kas atsitinka.
– Manote, kad gyvenimo linija nubrėžta iš anksto?
– Gyvenimas surašytas kaip mokyklinė programa. Bet kas iš to? Tiesiai į šeštą klasę nepateksi. Turi kai ko išmokti. O koks bus pažymys, tai jau tavo pastangų reikalas. Vienintelis dalykas, kurį gali duoti savo vaikams, – ramybė, nes jei tu ramus, ramūs ir tavo vaikai.
– Bet ar ne per didelė našta vienai užauginti tris dukras?
– Ne, kodėl? Su vyru kartu pragyvenome dvidešimt metų, o tai – netrumpas laikas. Man atiteko tik Elenytė. Tai dėl jos ir nutarėme atskirai gyventi. Mes garsiai kalbėjome, o ji – ypatingai jautrus vaikas, kaip tas trečias pasakose. Dabar ji už mane dviem galvom didesnė, jau septyniolikmetė.
– Kuri iš trijų jūsų dukrų labiausiai panaši į mamą?
– Labiausiai mane stebina vidurinioji. Joje aš matau savo siužetą... Bet kol kas sudėjus visas tris dukras – Ievą, Saulę ir Elenytę – iki manęs pagal visą siaubą ir pasiutimą joms dar labai toli.
– Jūs – artimos?
– Pati didžiausia nelaisvė normaliam žmogui, dar didesnė nei pinigai ir valdžia – vaikai. Tai siaubinga nelaisvė. Vienai mano dukrai – trisdešimt vieneri. Ji gyvena atskirai, na ir kas? Aš ją jaučiu per atstumą. Kištis į jos gyvenimą negaliu, tad telieka nuoširdžiai paleisti iš savo rankų. Labai sunku tą padaryti, bet reikia. Motinos mane supras.
– Iš šalies atrodote tokia tvirta, pasitikinti savimi. Iš kur tokia stiprybė?
– Niekada tokia nebuvau. Galvodavau, kad esu neverta to, ką gaunu. Todėl stengdavausi viską atlikti ne šimtu, o dviem šimtais procentų. Kai pasirinkdavo mane, galvodavau, gal apsiriko? Nemato, kad aš iš tiesų niekas. Gyvenimas mane buvo taip sukuklinęs... Bet aš už tai gyvenimui dėkinga. Jei būčiau maniusi, kad aš esu kažkas, ko gero, nusivylimų būtų buvę daug. Dabar jų nėra išvis.
– Minėjote, kad nesate iš tų, kurios pasiduoda svajonėms.
– Niekada nesvajodavau ir labai pavydėdavau tiems, kurie svajoja. O man padėdavo palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Atėjo graži draugė, paprašė palydėti į aktorinį. Man pačiai niekada gyvenime nebūtų šovusi tokia mintis. Kai mamai apie tai užsiminiau, ji liepė pasižiūrėti į veidrodį. Tai dokumentus į aktorinį kartu su drauge ir nunešėm: ji neįstojo, o aš įstojau. Vėliau vaikai, Sąjūdis, laikraštukas, kurį pradėjome leisti, tada rinkimai, o besibaigiant politikai, paskambino Valinskas ir pasiūlė pabandyti televizijoje. Galvoju, kad panašūs skambučiai visiems skamba. Tik tol, kol aparatas „nesuderintas“, žmogus jų negirdi. Čia – vidinės klausos reikalas, o kai jau pradedi girdėti, nebegali nuo tų skambučių pabėgti. Žinau žmonių, kurie tą skambutį užgėrė. Baisu, beprasmiška ir klaiku. Man tas skambutis visada skambėjo nepriklausomai nuo vaikų ar anūkų skaičiaus, nei nuo santykių šeimoje, nepriklausomai nuo nieko. Kažkas ten mane labai myli, skambina ir skambina (šypsosi).
– Ar jūsų nebaugina vienatvės jausmas?
– Kai supranti, kad vienišas tu gimsti ir miršti, pasidaro nusispjauti... Neduok Dieve, jei tai nutinka penkios minutės prieš mirtį, tada guli ir supranti, kad viskas buvo vaidyba. Tada pradedi rėkti: „Dievuli, duok pagyventi, tada jau aš...“ Kodėl visi taip praskaidrėja sužinoję, kad po pusės metų mirs?
– Esate religinga?
– Aštuoniasdešimt nuošimčių Lietuvoje yra katalikai: kas vagia, kas plėšia, kas vaikus žudo. Jie – religingi ir dievobaimingi. Aš – ne.
– Ne kartą sakėte, kad nekenčiate veidmainystės. Jūsų gyvenime būta daug melo?
– Aš nemeluoju ne todėl, kad esu tokia teisinga, o todėl, kad kitaip negaliu. Negaliu gerti ne todėl, kad esu dorovinga. Todėl, kad išgėrus penkiasdešimt gramų pradeda suktis lubos. Visi draugai sėdi, geria visą naktį, visiems linksma, o aš išgėriau taurę, lubos apsisuko, dešimtą valandą jau miegu. Nedavė Dievas man tokios laimės.
– Ar žmonės jus dar atpažįsta?
– Būna, kad perkant agurkus du ar trys žmonės ką nors pasako, mes pašnekame. Aš jų paklausiu, ar dabartiniame televizijos kontekste jie mane įsivaizduoja? Ar neįžeisčiau jų jausmų, jei išeičiau „striptizintis“?
