Gilios iškirptės, trumpi sijonai, botokso pripūstos lūpos, botulinu išlygintos raukšlės, silikoninės krūtys. Pamčiusi tokius vaizdus Libano gatvėse lietuvė suprato: daugybė ginkluotų policininkų ir nacionalinės apsaugos postų Libano moterims netrukdo atrodyti efektingai.

"Ten klesti kūno kultas", – Artimųjų Rytų valstybe prie Viduržemio jūros stebėjosi 27 metų reklamos agentūros "Rodiklis" projektų vadovė Kristina Chemaly.

Į prekybos centrą – po apžiūros metalo detektoriumi

Libane beveik neliko karo pėdsakų. Rekonstruoti keliai, atstatyti sugriauti tiltai, kyla nauji pastatai, prekybos centrai, verda naktinis gyvenimas, libaniečiai ilsisi puikiai įrengtuose mokamuose paplūdimiuose.

Parako kvapą primena tik daug tankų, kareivių ir policininkų, ypač, įvažiuojant į vienus geriausiai pasaulyje išsilaikiusius romėnų Baalbacko griuvėsius.

"Vykstant į pietinę Libano dalį (buvę "karštieji" taškai)  mašinas sustabdydavo, apžiūrinėdavo keleivius", – pasakojo ne pirmą kartą šioje apsilankiusi Kristina. Ji pastebėjo, kad dar griežčiau tikrinama įvažiuojant į didžiuosius prekybos centrus: "Kareiviai mašinas apžiūri metalo detektoriais, apieško pėsčiųjų rankines."

Libano sostinė Beirutas – kontrastų miestas. Turtingųjų žmonių kvartaluose – dideli, nauji namai, prabangios parduotuvės, puikūs mokami paplūdimiai, kokybiškos gatvės, apšvietimas, sodai, daugybę jachtų. Kukliai gyvenančių žmonių rajonai – pilki, niūrus, išraižyti siauromis gatvėmis, įrėmintomis blokinių daugiaaukščių.

Arabės mėgsta prabangius apatinius

"Tai – labai saugi šalis, – Libaną gyrė Kristina. – Vėlyvais vakarais su vyru grįždami iš baro ar klubo matėme vaikščiojančias trumpais sijonais seginčias merginas. Niekas prie jų nesikabinėjo."

Ar vilkėjai megztiniu uždara apykakle ir sijonu iki žemės? Panašiais klausimais į Lietuvą grįžusią Kristiną apibėrė draugai. Tačiau projektų vadovė paneigė mitą, kad Libane galioja griežtas aprangos kodas.

Libano dalyse, kuriose dauguma gyventojų yra krikščionys, daug merginų ir moterų segi trumpais sijonais, vilki drabužiais giliomis iškirptėmis: "Mano apranga, lyginant su jų, atrodė kukli, o naktiniuose klubuose libanietės pranoksta net ir iššaukiančiai vilkinčias lietuves."

Šlies dalyse, kuriose vyrauja musulmonai, moterys galvą dengia skaromis, o džinsus – ilgomis suknelėmis. Veidus slėpdavo tik iš aplinkinių arabų kraštų atvykusios moterys. Restorane dažnai galima pamatyti greta sėdinčias trumpais sijonais seginčias libanietes ir veidus slepiančias arabes. "Tačiau arabės Libane dažnai perka efektingą apatinį trikotažą bei garsių dizainerių drabužius. Iš Jungtinių Arabų Emyratų atvykusias turtuolių žmonas lydi 5-6 tarnaitės su pirkinių prikrautais krepšiais."

Prie jūros ir baseinų – 500 dolerių

"Libaniečiai, kai greta nebūdavo mano vyro, merkdavo akį, – juokėsi Kristina, bet pabrėžė, kad vyrai ten labai gerbia moteris. –  Šeimose propaguojama ištikimybė. Vyrai labai dėmesingi, sako daug komplimentų, mandagūs, visada praleis moterį, padės jai atsisėsti. Ten nesulaukiau nepadorių pasiūlymų."

Kaunietę nustebino Libane klestintis kūno kultas. Beveik visos pasiturinčios 40-60 metų moterys vaikščioja vilkėdamos prabangiais drabužiais giliomis iškirptėmis, menkai slepiančiomis silikonines krūtis, injekcijomis išlygintais veidais, botoksu patobulintomis lūpomis: "Plastinės chirurgijos paslaugos kainuoja beveik dvigubai brangiau nei Lietuvoje, tačiau grožio medicina ten klesti."

Sportiškus įdegusius kūnus moterys demonstruoja mokamuose paplūdimiuose: jos vilki aukso grandinėmis puoštais siauručiais bikiniais, kartais ateina su 10 centimetrų aukštakulniais. Manikiūrą ir pedikiūrą nuolat darosi net 80 metų senutės.

"Paplūdimyje žmonės lepinasi ant gultų, klausosi ramios muzikos, neskubėdami dirba neįkyrūs padavėjai", – Kristina su vyru lankėsi 20 dolerių už dieną mokamame paplūdimyje. Tačiau Libane yra VIP paplūdimių, kur įėjimas dienai kainuoja ir po 500 dolerių! Ten dar įrengta keliolika baseinų, galima ne tik mėgautis ramybe prie jūros po baldakimais, bet ir vaišintis įvairiais gėrimais bei maistu. Paplūdimyje galima vartoti alkoholį vandenyje ir rūkyti.

Ruses ir lietuves atskirsi iš tolo

Rūkymas. Tai vienas retų Kristinai Libane labai nepatikusių reiškinių. Ten rūko visi: ir vyrai, ir moterys, ir merginos, ir močiutės. Nerūkanti K.Chemaly susiraukė: "Cigarai, cigaretės, kaljanas, pypkės. Rūkoma klubuose, kavinėse, namuose."

Libano krikščionys vaikus vedasi į bažnyčią. Mažieji laksto, krykštauja, juokauja, tačiau jų niekas nedrausmina. Namų kiemuose stovi kryžiai, Kristaus ir  Marijos statulos, rožiniai tvirtinami ant automobilių stiklų.

"Bet ten yra ir "raudonųjų žibintų" gatvė", – šypsojosi Kristina. 40 kilometrų nuo Beiruto, Daroun vietovėje, kalnuose, libaniečiai turi antruosius namus su nuostabiu vaizdu į jūrą, kur gyvena per vasaros karščius. Maamaltein miestelyje  yra barų ir restoranų gatvė. "Kavinėse su raudonais neonais galima ne tik išgerti, bet pamatyti striptizą, užsisakyti  papildomų paslaugų", – pasakojo lietuvė keliautoja.

Akys kliuvo už rusiškų užrašų: "Apatinis trikotažas", "Maisto produktai" ir "Ginekologas". Pamatę ilgaplaukę blondinę su aukštakulniais ir gilia iškirpte, Kristina neapsirikdavo: tai būdavo rusės, ukrainietės arba lietuvės.

Libaniečiai pašaipiai ir nepagarbiai žvelgia į tokias moteris. mažai kas tiki jų pasakojimais, esą "Lietuvoje nėra ko valgyti, mieste nėra elektros, o žmonės važinėja arkliais pakinkytais vežimais."

Eina iš proto dėl maisto

Libane visi pamišę dėl maisto. Šalyje veikia populiarios greitojo maitinimo įstaigos: "KFC", "Burger King", "McDonald", o maistas į namus pristatomas per 15 minučių.
"Restoranai, kavinės perpildytos žmonių. Valgoma ne 15-30 minučių, bet 2-3 valandas, – tradicijas pasakojo K.Chemaly. – Didelė maitinimo įstaigų konkurencija, todėl maistas labai skanus, restoranai – su vaizdu į jūrą, su sodais, fontanais."
Iš pradžių ant stalo atneša daug skirtingų užkandžių, padažų, po to karštų patiekalų – kebabų, šašlykų, kepsnių, galiausiai – desertų. Libaniečiai krikščionys vartoja alkoholį, tačiau prisigėręs žmogus užsitrauks nepagarbą.

Libaniečiai mėgsta žalią mėsą su prieskoniais. Jie dažnai naudoja rūgščius padažus, citrinos sultimis apšlaksto ir supjaustytas morkas. Labai populiarūs trinti baklažanai, avinžirniai, riešutai prie alaus. Itin turtingas  žuvies asortimentas: tereikia pasirinkti gyvą žuvį, ir ją kaipmat iškeps, pagardintą įvairiais prieskoniais.
"Tačiau vietiniai niekaip nesuprasdavo, kai šiltu oru restorane paprašydavau sriubos", – stebėjosi Kristina.

Arabų pasaulyje šalis išsiskiria nacionaline ir religine įvairove. Libanas ilgai buvo vienas iš nedaugelio sąlyginiai demokratinių Artimųjų Rytų kraštų.

Libane buvo įsikūrusi savo pirkliais ir jūreiviais garsėjusi Finikija. VI amžiuje prieš Kristų Finikiją užkariavo persai, vėliau ši teritorija atiteko Seleukidų karalystei, o nuo I amžiaus – Romos imperijai. Po ilgo Romos imperijos valdymo Libanas ėjo iš rankų į rankas, kol VIII amžiuje jį užkariavo arabai. Viduramžiais kurį laiką Libanas įėjo į krikščioniškos Jeruzalės karalystės sudėtį, vėliau vėl atsidūrė arabų valdžioje, o nuo XVI amžiaus pradžios krašto valdymą perėmė turkų Osmanų imperija. Turkų valdžioje Libanas išbuvo keturis šimtmečius, o po Pirmojo pasaulinio karo atiteko Prancūzijai. Ši valstybė valdė kraštą iki 1940 metų – tada pasinaudojęs Antrojo pasaulinio karo pradžia Libanas paskelbė nepriklausomybę.

Pagal konstituciją Libanas yra parlamentinė respublika, bet čia egzistuoja vadinamasis konfesionalizmas – valdžios pasidalijimas religiniu pagrindu. Pagrindiniai valdžios postai yra iš anksto nulemti – prezidentas turi būti krikščionis maronitas, premjeras – musulmonas sunitas, parlamento pirmininkas – musulmonas šiitas. Vyriausybėje ministrų postai padalinti po lygiai į dvi dalis: pusę postų užima įvairių krypčių krikščionys, pusę – įvairių krypčių musulmonai. Prie musulmonų priskiriami ir drūzai, nors tai yra sinkretinis tikėjimas, smarkiai nutolęs nuo islamo normų. Dauguma drūzų palaiko krikščionis ir musulmonus sunitus.

1950-1975 metai Libanui buvo sėkmingi: vystėsi ekonomika, nutiesta daug kelių, išvystyta visa pagrindinė šalies infrastruktūra. Šiuo laikotarpiu į kraštą atvykdavo daug turistų, Beirutas net buvo vadinamas ,,Rytų Paryžiumi“. Tačiau 1975 metais prasidėjęs pilietinis karas, trukęs iki 1990-ųjų, sužlugdė šalies ekonomiką, pareikalavo daug aukų, apgriovė miestus. Nuo 1990-ųjų kurį laiką Libane tęsėsi sąlyginė ramybė, bet 2005 metų vasarį, nužudžius premjerą Rafiką Harirį, prasidėjo nestabilus periodas, besitęsiantis iki šiol. Libano vyriausybę, kurioje svarbesnius postus užima krikščionių ir musulmonų sunitų atstovai, remia Saudo Arabija ir Egiptas. Ją palaiko ir JAV bei Prancūzija. Tačiau šios vyriausybės nemėgsta islamo fundamentalistai ir jų įkurtos ,,Hezbollah“ ir ,,Amal“ organizacijos, sudarytos iš musulmonų šiitų.