Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
J.Brėdikis: „Mirtis – mano amžina konkurentė“
2008-10-31
Jūratė Kuzmickaitė
Lygiai prieš 50 metų akademikas Jurgis Brėdikis Kaune atliko pirmąją širdies operaciją. Jubiliejinį lapkritį jis pasitinka apdalintas apdovanojimais, plojimais po savo pranešimo istoriniame minėjime ir konferencijoje. Chirurgas, išgelbėjęs tūkstančius gyvybių ir daug kartų žvelgęs į akis mirčiai, jos nebijo. „Mirtis buvo mano konkurentė, visada budėdavo šalia. Kartais – labai arti“, – kalba J.Brėdikis.
Sako, kad kiekvienas chirurgas turi savo kapines. Ar Mirusiųjų atminimo dieną susimąstote apie tuos, kurių taip ir nepavyko išgelbėti?
Aš mąstau apie tuos, kuriuos pavyko išgelbėti. Jų yra gerokai daugiau. Vis dėlto širdies chirurgo aritmetika, žinoma, ne tik linksma. Bet per Vėlines aš galvoju ne apie ją. Tiesiog lankau savo artimųjų kapus – tėvų, dėdžių, tetų. Keleto artimų draugų. Esu buvęs ir ant pacientų kapų. Mano atmintyje neišliko daugelio jų veidai, pavardės, bet žinau, kad dėl kiekvieno dariau viską, ką galėjau.
Ar prisimenate pirmąją savo operaciją, kai jūs, 29 metų chirurgas, palietėte apnuogintą pulsuojančią žmogaus širdį?
To turbūt neįmanoma pamiršti. Tada, 1958-aisiais, kai pas mus startavo kardiochirurgija, Lietuvoje išvis nebuvo širdies chirurgijos. Širdis buvo neliečiamas organas. Nebuvo nei echoskopų, nei kompiuterinės tomografijos. Širdis dirba, tu įvedi pirštą į jos vidų, apčiuopi susiaurėjimą tarp vožtuvo burių ir pirštu jas praskiri. Nieko nematydamas, tik liesdamas. Tavo pirštas – tai tavo trečioji akis.
Baisu?
Baisu. Labai didelė įtampa. Tokia, kad, rodos, sprogsi. Virpa pirštai, o reikia absoliutaus tikslumo, koncentracijos, greičio. Kai baigiau operuoti, naktį praleidau prie ligonio, budėjau, stebėjau. Jis buvo paprastas, niekuo neįžymus žmogus. Apie 30 metų vyras. Dėl širdies negalios jis jau duso, buvo išsivystęs plaučių nepakankamumas. Jam visai nerūpėjo, kad tapo pirmuoju, istoriniu pacientu, Kauno klinikose pradėjusiu širdies chirurgijos erą. Tas jaunas vyras tik norėjo gyventi.
Ir jūs padovanojote gyvenimą. Ar domėjotės, kaip jam sekėsi vėliau?
Kurį laiką – taip. Bet paskui buvo kiti pacientai, kitos istorijos. Kai kurios – labai dramatiškos. Prisimenu, kaip prie to paties operacinio stalo dirbo dvi brigados: širdies chirurgų ir akušerių. Mes operavome pacientės širdį, akušeriai tuo metu jai darė Cezario pjūvį ir gelbėjo kūdikį. Visiems mums pavyko.
O kai nepavykdavo? Ar tiesa, kad chirurgai kitaip žiūri į mirtį – gerokai ciniškiau, ne taip dramatiškai?
Netiesa. Prie mirties neįmanoma priprasti. Nors mano santykis su ja visada buvo ypatingas. Aš kovojau su ja. Mes buvome nuožmūs konkurentai, stovintys prie operacinio stalo. Mirtis arba aš – pergalę išplėšdavo kažkuris iš mūsų dviejų. Ji visada būdavo šalia. Imdavausi sudėtingų ir sunkių atvejų, tokių, kurių atsisakydavo kiti chirurgai, – kai ligoniui vilties išgyventi būdavo vos keli procentai. Ir kartais laimėdavau. O kartais laimėdavo ji, mirtis. Bet aš – dažniau.
Jūs išmokote nebijoti mirties?
Pačios mirties aš niekada nebijojau. Kai buvau jaunas, išvis negalvojau, kad kada nors mirsiu. Visai nesukau galvos dėl savęs. Aš buvau vadovas, taigi buvau tas, kuris turėdavo pranešti artimiesiems, kad jiems brangaus žmogaus nebėra. Turėdavau nuspręsti, kad jau laikas išjungti aparatus ir liautis gaivinti, nes paciento smegenys nebefunkcionuoja. Tokios akimirkos man įsirėžė kaip pačios sunkiausios. O pati mirtis... Aš seniai jos nebeįsivaizduoju vien kaip fizinio veiksmo. Bėgant metams mano supratimas apie mirtį smarkiai keitėsi.
Kokią ją matote šiandien?
Dabar mane domina dvasinė mirties pusė. Tas virsmas. Kelionė iš čia į ten. Ir vėl sugrįžimas. Mirties labiausiai bijo tie, kurie nežino, kas su jais bus tada, po visko, po šio fizinio būvio. Sakyčiau, mirties baimė yra baimė tų, kurie netiki.
Akademike, kuo tikite jūs, žmogus, savo rankomis daugybę kartų čiuopęs plonytę giją tarp gyvybės ir mirties?
Man priimtina reinkarnacijos idėja. Kai žinai, kad šiame pasaulyje esi ne pirmą kartą, ir kad čia dar neišvengiamai sugrįši.
Ar norėtumėte sugrįžti į tokį pat, kaip dabartinis, gyvenimą?
Kitame gyvenime norėčiau lengvesnio kelio. Viliuosi, kad gal aš užsitarnavau, pasiekiau kažkokią aukštesnę pakopą.
J.Brėdikio karjeros kreivė
Tarpukario diplomato Juozo Brėdikio sūnus, nuo 1963-iųjų – medicinos mokslų daktaras, 1986 m. Rusijos medicinos mokslų akademijos, 1993 m. Lietuvos mokslų akademijos narys.
Nuo 1952 m. Kauno medicinos instituto (dabar – universitetas) dėstytojas.
1964–1990 m. Hospitalinės chirurgijos katedros vedėjas. 1991–1993 m. Kardiochirurgijos klinikos vadovas; nuo 1966 m. profesorius.
1993–1994 m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.
1995–1998 m. Lietuvos Respublikos ambasadorius Čekijoje ir Vengrijoje, 1995–1997 m. dar ir Turkijoje.
Europos kardiotorakalinės chirurgijos, Tarptautinės širdies elektrostimuliavimo ir elektrofiziologijos ir Tarptautinės chirurgijos draugijų narys.
Mes operavome pacientės širdį, akušeriai tuo metu jai darė Cezario pjūvį ir gelbėjo kūdikį. Visiems mums pavyko.
