Išeivė į gimtinę atvežė savo genialius vaikus

Dešimtmetis Ilia Kramarik – jauniausias pasaulyje filosofas. Aštuoniolikmetė Akiane – menininkė, pelniusi pasaulinį pripažinimą. Tokie du iš penkių lietuvės, šiek tiek daugiau nei prieš du dešimtmečius iš Lietuvos emigravusios į JAV, vaikai. Neįtikimais talentais garsėjanti šeima lankosi mamos gimtinėje ir mielai bendrauja su visais, kurie jais domisi. Kas tai: legenda ar amerikietiškos savireklamos triukai?

Menininkė: Akiane, būdama ketverių, pradėjo stebinti savo talentais.

Devynmečio berniuko mįslė

„Laba diena. Ilia“, – drąsiai ištiesė ranką pasisveikinti ir susipažinti bėgte pribėgęs berniukas.

Paprastas, guvus, nuoširdžių akių vaikas ir yra tas vunderkindas? Pabandykime išsiaiškinti. Ilia, pradėjus kalbėtis lietuviškai, drąsiai paprašo neskubėti, žodžius tarti lėčiau.

„Esu kilusi iš mišrių lietuvių, žydų ir skandinavų genetiškų šaknų, o vyras turi žydų, lietuvių, vengrų ir slovakų kraujo. Vyras, deja, tik truputį kalba lietuviškai, bet supranta gana puikiai. Kadangi šalia nebuvo nei lietuvių, nei rusų, teko šių kalbų išmokyti vaikus man vienai”, – pakomentuoja Ilios mama Foreli Blinstrubaitė-Kramarik.

Jos, gimusios Vilniuje ir į Ameriką išvykusios, kai buvo devyniolikos metų, vaikai moka lietuvių, rusų, anglų ir gestų kalbas. Ilia kol kas kalba tik angliškai ir lietuviškai. Įdomu tai, kad jis nemoka nei skaityti, nei rašyti. Anot jo mamos, išmoks, kai panorės. Dar Lietuvoje įgijusi pedagoginį išsilavinimą F.Blinstrubaitė-Kramarik visus savo vaikus moko pati. Jie nelankė mokyklos.

Laisvė – pagrindinis šeimos principas. Dėl to Ilia gali svajoti, fantazuoti, filosofuoti. Jo mintis užrašo tėvai. Taip gimė daugybė filosofinių poemų, aforizmų, kvantinių idėjų apie neribotas galimybes ir mūsų ateitį. Visa tai sudėta į 30 knygų. Pirmoji iš jų buvo išleista, kai Iliai buvo šešeri metai. Jis taip pat yra nutapęs daugiau kaip pusšimtį paveikslų. Jų tema – abstrakcijos. Ir knygos, ir paveikslai yra perkami. Kaip panaudoti gautas lėšas, patikėta autoriui. Berniukas nusprendė, kad didžiąją dalį pelno reikia skirti labdaros fondui, kuris prisideda prie sergančių vaikų gydymo.

F.Blinstrubaitė-Kramarik sako, kad Ilia yra kupinas netikėtumų. Kartą jis buvo nusprendęs paaukoti abu savo inkstus visiškai nepažįstamam, nepagydomai sergančiam žmogui.

„Ilia yra asmenybė ir neišaiškinta mįslė”, – apibendrina jo mama.

Tai, kad vaikas aiškina pasaulio problemų sprendimo būdus, o tėvai juos propaguoja, turbūt ir yra mįslės įminimas. Ak, jei mes taip auklėtume savo vaikus, įsiklausytume į jų nuomonę, garsintume jų laimėjimus.

Tačiau akivaizdu, kad Ilia išties kitoks: jis tvirtina, kad jo nedomina pasakos, jis nežaidžia su vaikais žaidimų aikštelėse nei kompiuterinių žaidimų. Ilia nežiūri televizijos nei joje rodomų multiplikacinių filmukų, bendrauja daugiau su suaugusiaisiais nei su bendraamžiais. Šio netipiško berniuko samprotavimai neretai būna įprasti jo amžiui, bet, atėjus įkvėpimui, jo kūrybinio intelekto koeficientas gerokai pakyla ir tuomet jis gali spontaniškai kurti ir samprotauti bet kokia tema.

Tikėjosi rasti laisvę

F.Blinstrubaitė-Kramarik augo šeimoje, kurioje buvo vertinama kūryba, aukšta kultūra ir individualumas. Jos tėtis Vladislovas Blinstrubas – rašytojas, pedagogas, kino ir teatro režisierius. Dukra nuo jaunų dienų degė laisvės troškimu, kuri, kaip tuomet jai atrodė, yra kažkur toli užsienyje, Vakaruose.

„Dešimt metų planavau išvykti iš Lietuvos. Norėjau būti laiminga ir įsivaizdavavau, kad visa tai rasiu Vakaruose. Iš pradžių net neplanavau vykti konkrečiai į Ameriką“, – pasakojo moteris, į JAV išvykusi 1988 m.

Nors laimingiausiu žingsniu savo gyvenime F.Blinstrubaitė-Kramarik laiko emigraciją iš Lietuvos, bet prisipažįsta, kad nuvykus į išsvajotuosius Vakarus laimės iliuzija dingo už negailestingos realybės sienų.

„Skrisdama į Ameriką jaučiausi laiminga, nes tai planavau labai ilgai, tačiau vos ten nuskridusi supratau, kad tai ne man. Viskas ten buvo kitaip ir realybė buvo ne tokia, kaip mano sukurtose svajonėse“, – atvirai kalba Amerikos lietuvė.

Svečioje šalyje devyniolikmetei teko dirbti padavėja, aukle amerikiečių šeimose.

Penki meilės vaikai

Amerika tuomet jaunai merginai padovanojo didžiąją gyvenimo meilę – amerikietį Marką.

“Jis mane be galo myli ir neprieštarauja mano darbams. Mes per vieną mėnesį praleidžiame daugiau laiko kartu nei daugelis porų per visą savo bendrą gyvenimą“, – nuo pašnekovės veido nedingsta šypsena.

Taigi Amerikoje iš Lietuvos kilusi moteris sukūrė šeimą, su savo vyru susilaukė penkių atžalų. Visi jie labai talentingi.

Akiane – vienintelė dukra tarp keturių sūnų ir yra vidurinysis vaikas. Mergaitė, dar būdama visai maža, išsiskyrė savo gabumais tapybai, dailei. Jai, kaip ir kitoms šios šeimos atžaloms, buvo leista mokytis savarankiškai. Eiti į mokyklą ir mokytis to, kuo ji nesidomėjo, niekas nevertė.

Daug ką paveldėjo

„Mano mama buvo talentinga, o ir tėtis turėjo gerą ranką. Nors nebuvo profesionalus dailininkas, piešė karikatūras. Aš tai paveldėjau, bet tikrasis mano pašaukimas visada buvo psichologija, pedagogika, antropologija“, – pasakoja F.Blinstrubaitė-Kramarik, kuriai tėtis visada buvo autoritetas ir puikus mokytojas, pedagogas.

Dar vaikystėje jis liepė dukrai nusipiešti savo svajonių namą, kuriame ji norės gyventi. Dabar moteris stebisi: gyvena kaip tik tokiame name, kokį nusipiešė vaikystėje, paskatinta savo tėčio.

Jos šeima gyveno ir dirbo daug kur, bet dabar įsikūrę Aidaho valstijoje, tylioje miško apylinkėje. Turi mažą, bet sėkmingą meno verslą, kuria muziką, rašo ir spausdina knygas bei skaito paskaitas.

„Mano sūnus Žonliu seka savo tėčio, kuris yra profesionalus kulinaras, pėdomis. Delfini domisi komunikacija, vadyba, turi verslo gyslelę. Ilią ir Akianę jau pažįstate. Na, o jauniausiajam Aurelijui dabar treji“, – apie savo vaikus, kurie Lietuvoje peršalo ir todėl tik Ilia atėjo į susitikimą, pasakojo moteris.

Be auklių ir žaislų

Visi F.Blinstrubaitės-Kramarik vaikai yra gimę namuose vandenyje, po dvejus trejus metus juos maitino krūtimi, augino be jokių auklių, smurto, televizoriaus ir plastmasinių žaislų.

“Kadangi jiems nereikia eiti į mokyklą, nėra patyrę jokių egzaminų ar priverstinių užduočių”, – priduria moteris.

Jų mokykla – kūrybos laisvė, gamta, santykiai su žmonėmis, išvykos į kitus kraštus ir pačių pasirinkti užsiėmimai. Tie, kurie ryžosi stoti į aukštąsias mokyklas, mokėsi koledže nuo trylikos metų.

F.Blinstrubaitės-Kramarik įsitikinimu, gabumai be darbo neatskleidžia tikrojo talento.

„Per pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus jį reikia lepinti, sūpuoti, myluoti, neleisti užsiverkti ar liūdėti. Tačiau vėliau reikia pradėti su juo dirbti, ugdyti savarankiškumą, paskirti pareigas šeimoje, buities darbus. Vaikas turi suprasti, kad yra svarbus, ir jei neatliks savo pareigos, pavyzdžiui, neišves šuniuko pasivaikščioti, neišneš šiukšlių ar nesuplaus indų, šeima negalės dirbti savo darbų. Kiekvienas darbelis, kad ir koks smulkus atrodytų, yra labai svarbus ir reikšmingas“, – dėstė pedagoginį išsilavinimą Lietuvoje bei Amerikoje įgijusi specialistė.

Talentas atsiskleidžia vaikystėje

F.Blinstrubaitė-Kramarik yra dirbusi indvidualiai su šeimomis, mokiusi jų vaikus. Pedagogė džiaugiasi, kad darbą vainikavo puikūs rezultatai ir jos mokiniai tapo garsiais savo sričių atstovais.

„Kiekvienas žmogus turi savyje genijų ir tik teisingas auklėjimas padeda jį išugdyti, leisti atsiskleisti talentui. Jau nuo dvejų iki šešerių vaiko gyvenimo metų galima pastebėti ryškų polinkį vienai ar kitai sričiai“, – įsitikinusi pedagogė.

Jos nuomone, vaikas negali bėgioti iš vieno būrelio į kitą. Taip jis nejaus savirealizacijos. Negalės atsiskleisti, pamatyti darbo rezultato, jei nuolatos keis pomėgius ir domėjimosi sritis. Tačiau, kita vertus, tai geriau nei nieko. Galbūt kam nors tai padės rasti savo talentą. Kiekvienas žmogus yra individualus.

Darbo su vaikais patirties turinti moteris tikina, kad savo atžalas girti reikia saikingai.

„Skatinimas nėra gyrimas. Aš pati itin retai giriu savo vaikus. Jei Akianė kažką nupiešė, sakau, koks puikus vaizdas, kokia graži akis, o ne, pavyzdžiui, kokia tu nuostabi dailininkė“, – penkių vaikų mama dalijasi auklėjimo patirtimi.

Ji taip pat pataria bendrauti su savo atžalomis, pasakoti, rodyti. Kuo užsiima tėveliai, kokį darbą dirba.

Norėtų grįžti į Lietuvą

Po daugelio metų pirmą kartą į tėvynę atvykusi F.Blinstrubaitė-Kramarik šiek tiek nusivylė: pateko į prastą viešbutį, oras šaltas, dėl to susirgo vaikai. Ten, kur ji Jungtinėse Amerikos valstijose gyvena, šiuo metu daug šilčiau.

Lietuvaitė mato, kas jos tėvynėje pasikeitė į gera. Ji žavisi jaunimu ir gaili, kad švietimo sistema Lietuvoje nesikeičia ir vaikai neturi mokymosi pasirinkimo laisvės.

„Lietuviai iš tiesų yra nuostabūs žmonės. Jie rimti ir susirūpinę, tačiau jei šypsosi, tai nuoširdžiai, o ne iš įpročio, kaip yra Amerikoje“, – svajonių šalies trūkumų nebijo įvardyti moteris.

Ji nori sugrįžti į Lietuvą, nes tėvynė, anot išeivės, jai davė labai daug ir ji nori būti naudinga savo šaliai.

„Vienas didžiausių mūsų norų yra suburti lietuviškai kalbančius žmones, kad jie padėtų vienas kitam ir galėtų gyventi arčiau, natūraliau, išmintingiau, paprasčiau, lėčiau, saugiau ir draugiškiau“, – vardija svajonių nestokojanti F.Blinstrubaitė-Kramarik.

Kas žino, galbūt ir sugrįš ji į tėvynę visam laikui?

Akiane Kramarik

• Piešti pradėjo būdama ketverių, o tapyti – šešerių.

• Septynerių pradėjo rašyti eiles, kurti aforizmus.

• Kasdien tapo ir rašo nuo 4 iki 5 valandų.

• Per metus nutapo nuo 8 iki 20 paveikslų.

• Mokosi savarankiškai namuose.

• Moka anglų, lietuvių, rusų ir gestų kalbas.

• Išleido dvi poezijos, kūrybos knygas.

• Kasmet aukoja labdarai.

Ilia Kramarik

• Pripažintas jauniausiu filosofu pasaulyje.