Apuolė – besiskleidžiančių paslapčių žemė

Apuolė – atokus Žemaitijos kaimas Skuodo rajone – vis plačiau garsi Lietuvoje ir Europoje dėl garbingos praeities bei jau aštuntus metus ant piliakalnio rengiamo Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalio.

Paviliojo sostinės renginiai

Šiemet, kaip jau įprasta, paskutinįjį rugpjūčio savaitgalį besidomintieji praeitimi bei išskirtinesnių pramogų išsiilgę žmonės traukė Skuodo link.

Netoli kaimelio, kraupiai skambančiu Kaukolikų vardu, ir yra įsikūrusi Apuolė, kuri metraščiuose minima dar 853–854 m., kai šią kuršių pilį puolė Švedijos karalius Olafas.

Prisimenant šiuos žilos senovės įvykius ant piliakalnio renkasi istorinių rekonstrukcinių klubų nariai. Tiesa, šiemet žmonių, atkuriančių praeities laikų karybą, rūbus, maisto gamybą, muzikavimą bei visą gyvenseną, į Apuolę atvyko kiek mažiau nei ankstesniais metais.

Galbūt taip atsitiko todėl, kad tą patį savaitgalį Vilniuje vyko kitas panašus renginys, paviliojęs dalį istorijos entuziastų.

Taškėsi krauju ir prakaitu

Šįkart Apuolė atviliojo ne tik lietuvius, bet ir latvius bei čekus, kurie išbandė jėgas riterių kovose. Atkūrę tūkstantmečio senumo karių amuniciją vyrai rungėsi kovos kirviais, kardais bei kalavijais.

Smalsūs festivalio lankytojai stebėjo tarsi iš amžių gūdumos atkeliavusius vyrus, sekė, kaip jie rengėsi kovos rūbais ir šarvais, fotografavo ir aptarinėjo kiekvieną detalę.

Prie kovos rato stovėję žiūrovai pajuto tikro turnyro aistrų. Griežtos kovų taisyklės buvo aiškios kovotojams, bet ne visiems žiūrovams. Šiems liko pasikliauti teisėjų objektyvumu. Skanduodama ir plodama publika palaikė savo favoritus.

Nors daugelio kovotojų šarvai ir ginkluotė svėrė ne vieną dešimtį kilogramų, vyrai negailėjo jėgų, ir kovėsi, lyg tai būtų jų gyvybės ir mirties klausimas.

Kaip ir tikruose turnyruose, šiemet Apuolėje vykusiose riterių kovose liejosi kraujas. Prakirstos lūpos, plaštakos, skaudūs smūgiai, nuo kurių galingi vyrai griuvo žemėn – tokie vaizdai kaitino vaizduotę ir vertė suvokti, kokia brangia kaina mūsų protėviai mokėjo už galimybę nepaklusti atėjūnams.

Temstant tradiciškai atkurtas kuršių ir vikingų mūšis.

Pritrūko bendrų žodžių

Į Apuolę susiruošę žiūrovai neskubėjo palikti senove padvelkusio piliakalnio.

Čia susirinkusiuosius užtrukti viliojo amatininkai, kurie ne tiek siūlė pirkti savo gaminius, kiek rodė, kaip jie gimsta, ir aiškino kiekvienam smalsuoliui, kokią reikšmę senovės žmogui turėjo ornamentai ar pats daikto pagaminimo ritualas.

Kaip tapo įprasta, Apuolės festivalyje dalyvavo daug senųjų amatų rekonstruktorių iš Latvijos.

Lietuviai bandė susikalbėti su jais savąja kalba, žemaičiams buvo kiek lengviau, bet ne vienas, neradęs bendrų žodžių, nuogąstavo, kad su broliškos tautos atstovais vis dėlto nesugeba susišnekėti.

Čekų kariai ir jų palyda išsiskyrė ne tik mažai lietuvio ausiai suprantama kalba, bet ir spalvingesniais rūbais. Įspūdingo stoto vyrai vertė aikčioti, tačiau geraširdžiai ir noriai bendraujantys svečiai papirko žiūrovus. Tad ne vienas lietuvis namo grįžo įsiamžinęs drauge su pasakos milžiną primenančiais Čekijos pasiuntiniais.

Amuletai – apsauga nuo piktųjų jėgų

Vytines ir kaišytines juostas pristačiusi mergina negaišo laiko, čia pat kūrė naują gaminį, kuris, padabintas žalvario sukučiais, papuoš galvą.

Akylesnieji lankytojai pastebėjo, kiek daug juostų reikėjo turėti senovės žmonėms. Jos turėjo būti ne tik dailios, bet ir stiprios, o magiški jų raštai būdavo savotiška apsauga ir svarbiausių jėgų simboliai.

Gal aštuonerių metų berniukas lydė alavą, lipdė formelę amuletui gaminti ir nesibaimindamas ugnies liejo iš karšto metalo avinėlius, paukštes ir kitokius šventus mūsų protėviams pakabučius.

Kailiadirbys demonstravo prabangius dirbinius, kuriuos ir mūsų laikais turtingesnė moteris nešiotų didžiuodamasi. Be kepurių, apykaklių, rankinių bei pirštinių iš miško žvėrių kailių, meistras siūlė įsigyti amuletų iš lapės letenėlių, varnų pėdų, žvėrių dantų.

Tiesa, didesnė dalis šių daiktų pritaikyta XXI amžiaus žmogaus poreikiams – puošti raktų pakabukams bei kitas buities smulkmenas.

Žemaičių šeima rodė, kokių grožybių įmanoma pasigaminti iš beržo tošies.

Meistras iš Vilniaus puikavosi pasidabruotais bei žalvario papuošalais, kurių forma visiškai atkartojo kuršių bei kitų baltų genčių papuošalus, rastus archeologinių kasinėjimų metu.

Viralas viliojo kvapais

Amatininkų kaimelyje aptvare visą šeštadienį bliovė avis. Tik tie, kas pasiliko iš vėlaus vakaro, sužinojo gyvulio likimą.

Virš laužų didžiuliuose katiluose kliuksėjo kvapnus viralas, viliodamas smalsuolius.

Vaikams didžiausias džiaugsmas buvo galimybė pajodinėti grynakrauju žemaitukų veislės žirgu.

Drąsiausieji žiūrovai turėjo progą palaikyti rankose kardą bei skydą, galėjo išbandyti šalmo kietumą ir akies taiklumą šaudami iš lanko į taikinį.

Senąsias muzikavimo tradicijas demonstravo Evaldas Vyčinas, ansambliai „Vaiguva“ svečių iš Latvijos grupė „Obscurus Orbis ir “Trokšnu iela".

Tiems, kas ne pirmą kartą lankėsi Apuolės festivalyje, šis piliakalnis lieka paslaptinga ir ypatingą trauką turinčia žeme. O praeities gyvensenos bei karybos rekonstruktoriai verčia patikėti, kad gyvenimas nėra tik pilka kasdienybės kova.